Globėjai Margarita ir Remvydas Ramonai: ,,Jeigu kas leistų gyventi iš naujo, vėl taptume globėjais“

Šiauliečiai globėjai Margarita ir Remvydas Ramonai skaičiuoja, kad per tris dešimtmečius užaugino ir į gyvenimą išleido apie 50 tėvų atstumtų vaikų. Ir dabar Ramonų šeimynoje auga 15 globotinių. Daugiau nei pusė jų vos pradinukai, yra ir dar mažesnių. Globėjų namų nepalieka ir pilnametystės sulaukę globotiniai, sako, čia labai gera ir niekur eiti nesinori.

Kaip kilo mintys tapti globėjais

Margarita ir Remvydas Ramonai apie globėjų kelio pradžią pasakoja truputėlį skausmingai, mat likimas taip suklostė, kad Margaritai gydytojai negalėjo pažadėti, jog moteris galės susilaukti savų vaikų. Neprarasdami vilties jauni sutuoktiniai dirbo, stengėsi, kūrė savus namus. Tačiau 10 metų gandrai Ramonų kiemą vis aplenkdavo. Tada pora ir nusprendė meilę padovanoti tėvų atstumtai mergytei. ,,Buvo piktų kalbų, aplinkiniai net pašiepdavo, kad taip Ramonai gal didesnio buto tikisi ar kokių lengvatų. Bet mes jau viską turėjom užsidirbę patys, ir namą statėmės, ir sodybą turėjom, tai piktos kalbos užtilo“, – apie globėjos kelio pasirinkimą kalba Margarita.

 Kai Ramonai tapo globėjais svetimiems vaikams, tada įvyko stebuklas šeimoje gimė pirmasis Margaritos ir Remvydo sūnus. Bet noras padėti nelaimingiems vaikams niekur nedingo. Šeimoje jau gyveno 3 globojami vaikai, po kurio laiko gimė ir antras sūnus. Gyvenimas bėgo gražiai, vaikai augo, vis dažniau išvykdavo iš namų savais reikalais, kol galų gale globėjų rūpesčio jiems nebereikėjo.

Namai be vaikų – ne namai

,,Kartą sėdžiu tyliuose namuose. Kambariuose, kuriuose pilna visokių gėrybių, tylu, jokio garso, vaikų juoko, tik laikrodis tiksi, lyg primindamas, kad laikas bėga, o aš nieko naudingo nedarau“, apie sąvo pamąstymus kalba Margarita.  Taip Ramonai nutarė vėl imti globoti vaikus.

,,Labai ačiū Šiaulių vaiko teisių apsaugos specialistams, kurie daug patarė. Įkūrėme šeimyną. Taip šeimyną turime jau 10 metų. Įdomu buvo lankyti kursus, mokytis. Atrodo, vaikus auginti nėra naujiena, tačiau kursai davė daug naujų žinių. Tapome dar geresniais globėjais. Ir sutariame su visais vaikais, globojame visokio amžiaus tėvų atstumtus vaikus. Mažiausią pasiėmėm penkių parų amžiaus. Buvo ir rūpesčio, ir džiaugsmo. Kiekvieno vaiko kiekviena diena yra nepakartojama, kai jis auga, matome, kaip šypsotis išmoksta, kaip dantukai kalasi, kaip vaikščioti mokosi, kaip tiesia rankutes ir taria pirmus žodelius“, – globėjų džiaugsmais dalijasi Remvydas.

Viskas, kaip tikroje šeimoje – apie kulinarines subtilybes ir ,,rožinius periodus“

Didelėje  Margaritos ir Remvydo namų virtuvėje stovi 5 šaldikliai ir 3 šaldytuvai. Margarita sako, kad jų namuose nėra griežtos tvarkos, kas ką valgo ir kada. Yra pusryčiai, pietūs, vakarienė, bet kiekvienas šeimos narys  –visi 19 žmonių (globotiniai, savo sūnūs ir abu globėjai) kavą, arbatą geria pagal savo ,,grafiką“ – kada nori. Taip, kaip įprastoje kiekvienoje šeimoje. Neretai nuskamba kiekvienai mamai taip pažįstamas kaprizas ,,aš to nevalgau, man paduok kitaip“.

,,Oi, kiek kartų aš per dieną girdžiu, kad tas ar anas vaikas nevalgys to ar ano patiekalo, bet valgys kitą, kitaip pakeptą, kitaip užteptą. Jokių ginčų dėl skonio pas mus nėra – visi valgo tai, kas kiekvienam skanu. Jeigu vaikas gali pats pasigaminti , kaip jis nori – prašau. Jeigu negali ar nemoka, tam aš ir esu, kad pakepčiau, išvirčiau taip, kaip kiekvienas nori. Taigi vienam kepu ,,plonus“ blynelius, kitam mielinius ,,storus“, nes vaikai taip nori. Viena mergaitė nevalgo sriubos, jeigu joje yra mėsos. Tai aš jai specialiai mėsą išimu ir pakepinu atskirai. Buvo, kad berniukas mėgo batoną su margarinu ir prieskoniais. Tai jeigu vaikui patinka, tai tik skanaus palinkėjau. Ir visi, lyg susitarę nevalgo uogienės. Tačiau, kokie bebūtų skirtingi globotinių skoniai, apie sveiką mitybą pasikalbam, negali būti taip, kad per dieną tik batonu ir blynais sotus būsi, kad ir kaip tai skanu “, – apie kulinarines šeimos subtilybes kalba globėja Margarita.

Dėl mados ir drabužių taip pat vyksta diskusijos. Nors vaikai drabužiams nėra išrankūs, bet apie gražią aprangą kiekvienas turi savo nuomonę, kurios privalu paisyti. Kol mes kalbamės, prie globėjos pasiglaustyti ateina gal 6 metų globotinė. Mergaitė dėvi rožinius drabužėlius.

,,O kaip jūs galvojate, kad pas mus nebūna ,,rožinių periodų?“. Kartą viena globotinė prasitarė, kad pavydi draugei jos rožinių suknelių. Teko pabūti mados konsultante, kad globotinė nesijaustų prasčiau už draugę“, juokiasi Margarita.

Apie rimtus mokymus gyventi tikrą gyvenimą

Globėjai Ramonai sako, kad vaikai turi matyti tikrą gyvenimą ir išmokti visko, ko prireiks ateityje. Namie Šiauliuose, kur įprastai gyvena visa šeimyna yra trys šuniukai, vienu metu buvo net 4 katinai. Visu šiuo ,,ūkiu“ turi rūpintis vaikai, tai jų darbas, šuniukus pririšti, pavedžioti, pašerti, katinus sužiūrėti, kad švarūs ir sotūs būtų. Ramonai turi ir sodybą, ten yra žąsų, vištų. Mažiesiems ten specialiai rodoma, kaip iš kiaušinių ritasi viščiukai, kaip jais rūpintis. Vėliau ateina rimtesni gyvenimo mokslai ne tik, kaip kiaušinius surinkti, dešrų ir vyniotinių pasidaryti, bet ir profesijai ruoštis.

 ,,Pas mus tikras talentų šou. Štai šis gražus paauglys ruošiasi tapti kirpėju-stilistu. Jau dabar visoms mergaitėms jis įmantrias kasas supina, man šukuosenas padaro. Turim globotinį, kuris linkęs ūkininkauti, tai sodyboje jam tikra atgaiva ir per sėją, ir per derliaus nuėmimą. Jau išauginom architektą – baigė bakalaurą, dirba, tęsia mokslus. Išauginom ir čempionę. Štai šita mergaitė, kuri ką tik man išvirė kavos, ne tik puiki pagalbininkė namuose, bet ir kanojos irklavimo čempionė Lietuvoje savo amžiaus grupėje. O, kad žinotumėt, kiek taurių ir medalių bei pagyrimo raštų Gabrielė mums parneša – ją visa Lietuva žino. Specialūs treniruokliai ūkiniame pastate jai buvo sumontuoti. Ir apie pinigus su vaikais kalbam, kad jeigu namie visko pilna, tai nėra ko po parduotuves be reikalo vaikštinėti. Einam ten tik tada, kai reikia kokio rimto pirkinio. Taip vaikams ir būstui sutaupome, vairavimo teisėms, mašiną pirksim, kad gavę pažymėjimus patys vairuotų. Štai Gabrielei, mūsų čempionei, jau butuką nupirkome, tik ji prie šeimynos įpratusi, su mumis dar nori pabūti“,  –apie gyvenimo pamokas kalba globėjai. O šią temą užbaigia sakiniu: ,,Iš mūsų globotinių nė vienas blogais keliais nenuėjo – štai kur didžiausia dovana už mūsų bemieges naktis ir rūpesčius“.

Vaikų keliai iki globėjų namų

Kaip vaikai patenka į Ramonų šeimyną – atskiros istorijos ir visos jos graudžios. Viena mergaitė, galima sakyti, pati atėjo. Mama mirė, tėvas sunkiai susirgo. Vaikas tapo niekam nebereikalingas, taip mergaitė ir tapo Ramonų globotine. Praėjus keliolikai metų atėjo su gėlių puokšte ir padėka ,,ačiū, kad neleidot paslysti“. Kitas vaikas net su mama Ramonų namuose gyveno. Nepavyko išsaugoti ryšio, mamai mielesnis savotiškas gyvenimas, kur vaikui vietos nėra. Kitą mergytę tiesiai iš gimdymo namų Ramonai parsivežė, dar kitą išslaugė po rimtos operacijos – ji irgi mamai nebereikalinga buvo.

,,Visokių istorijų yra, kaip vaikus gydėm, kaip naktimis nemiegojom, kaip po ligonines ir klinikas važinėjom, graudžios tos istorijos, nekalbėkim apie tai, o kalbėkim apie atjautą, buvimą kartu, malonumą auginti vaikus ir apie tai, kaip viskas laimingai klostosi“, – sako Remvydas.

Margarita ir Remvydas Ramonai per 30 metų yra ilgesniam ar trumpesniam laikui priglaudę per 50 vaikų. Ne vieną dešimtį jų ir į savarankišką gyvenimą išleido, lanko, domisi, kaip sekasi, paremia besimokančius. Buvę globotiniai sulaukia tėviško rūpesčio – ką nuvežti, parvežti, sutaisyti, patarti – tai vis Remvydo rūpestis. Globėjas ir tėtis, ir patarėjas, ir vairuotojas, ir ūkininkas, ir atrama kiekvienam vaikui.

Žmogiškumo ir šeimos idealai

,,Mano idealas – Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai, garsinę ne tik Šiaulius, bet ir Lietuvą. Venslauskių namuose šeimos šilumą ir meilę, atjautą ir vaikystę rado per 100 tarpukario kartos vaikų, kurie neteko ar buvo palikti savo tėvų“, – sako Remvydas Ramonas.

Kazimieras Venclauskis, teisininkas, 1918 – 1919 m. – pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje Šiaulių miesto burmistras19191921 m. – Šiaulių apskrities valdybos pirmininkas. Vedęs Stanislavą Jakševičiūtę (1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose – 1958 m. sausio 16 d. Waterbury, JAV), pirmąją profesionalią lietuvių aktorę ir režisierę. Venslauskių šeima, kaip globėjai išgarsėjo išauginusi per 100 tėvų globos netekusių vaikų, globojusi Šiaulių gimnazijos auklėtinius. Venclauskiai išaugino ir dvi savo dukras, Danutę ir Gražbylę Venclauskaites. Gražbylė, iškili advokatė ir tautos šviesuolė, Šiaulių miestui padovanojusi tėvų namus, kur dabar įkurtas muziejus. Beje, Ramonai su Gražbyle Venclauskaite, tarpukario geradarių ir globėjų dukra, ilgą laiką bendravo, buvo draugai, Gražbylė aplankydavo Ramonų šeimą, visada globojamus vaikus palepindavo skanėstais.

Padėka už meilę – dailininko pieštas portretas

Ramonų namuose matomoje vietoje puikuojasi gražus grafikos darbas – Margaritos portretas. Margarita atskleidžia jo paslaptį.

,,Nežinau, kas jį piešė, bet matyti profesionali dailininko ranka. Vaikai man įteikė portretą, tiek žinau, kad dailininkui nunešė nuotrauką ir užsakė nupiešti. Patys iš kišenpinigių sumokėjo. Ir per motinos dieną visi vaikai pasirašė ant kitos portreto pusės. Nežinau puikesnė dovanos“, – įspūdžiais dalijasi Margarita Ramonienė.

Total
0
Dalinasi
Related Posts