Praėjusį mėnesį 93-ąjį gimtadienį atšventusi buvusi partizanų ryšininkė, tremtinė Pranciška (Pranė) Pakamanienė dažnai atsimena tas išgyventas siaubingas akimirkas, kankinimus ar tremtyje patirtas kančias.
Gimtadienį atgiję prisiminimai
Spalio 14-ąją Viliočių kaime gyvenanti Pranciška savo 93-ąjį gimtadienį šventė savo globėjų, tolimų giminaičių, namuose, kur jau gyvena keletą mėnesių. Čia iš savo trobelės ji persikėlė prieš keletą mėnesių. Po to, kai tapo sunku vaikščioti. „Nebeklausė kojos“, – šypsodamasi sako močiutė. Prieš dešimtmetį mirus vyrui Liudvikui, o prieš šešerius ir pirmagimiui Vytautui, moteris nepalūžo, nors sveikata kai kada ir sušlubuoja. Tačiau vienatvės moteris nejaučia.
Pasveikinti garbaus amžiaus sulaukusią bendražygę užsuko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kuršėnų skyriaus pirmininkė, tremtyje gimusi Marytė Šadlauskienė bei buvusi tremtinė Danutė Baubinienė.
Tarp moterų užsimezgė nuoširdus pokalbis. Tądien jos ir bendražygių atsiminimuose vėl atgijo sunkūs pokario laikai, baimė dėl savęs ir savo artimųjų, išgyventi kankinimai kalėjimuose bei patirtos kančios tremtyje ar grįžus iš jos. Buvo nubraukta ne viena ašara, prisiminti buvę bendražygiai, prisiminta ir vaikystė, mokslai Šakynos mokykloje, sunkūs laikai tremtyje ir ne ką geresni sugrįžus iš jos.
Vaikystė
Gimusi ūkininkų, turėjusių apie 30 hektarų žemės, šeimoje Pranutė niekada nebūtų pagalvojusi, kad geografijos mokysis skaičiuodama tremties vietas.
Šakynos mokykloje baigusi keturis skyrius dirbo tėvų ūkyje, ganydavo karves, žasis, nes sesuo buvo neįgali, todėl visi ūkio reikalai gulė ant jos pečių, nes abu tėvai buvo silpnos sveikatos. 1937 metais Šakynos mokykloje atidarius 5 ir 6 skyrius mergaitė labai norėjo tęsti mokslus. Nors tėvelis tokiems dukros siekiams neprieštaravo, tačiau mamytė buvo kategoriška: „Rašyti, skaityti moka, o ko dar jai reikia?“.
Tačiau viskas pakrypo kita linkme, kai 1938-ųjų rudenį, grįždamas iš pieninės tėvelis sutiko mokytoją Baltoką. Šis ėmė prašyti tėvelį, kad dukrą leistų toliau mokytis. Ir tėvelis sutiko.
„Anksti ryte, dar sutemoje mane pažadino mamytė ir sako: „Prisiganei karvių ir eik į mokyklą“. Pagalvojau, kad sapnuoju“, – prisimena Pranciška.
Jos atmintyje iškyla ir dar vienas džiugus įvykis.
„1939-ųjų rudenį mokytojas Baltokas į klasę atnešė radiją ir mes visi išgirdome, kad lenkai atidavė Vilnių Lietuvai. O juk tiek apie tai buvo svajota. Net savo maldose prieš pamokas mes Dievulio prašėme kiekvieną rytą. Kokia buvo euforija, koks džiaugsmas“, – vaikystės prisiminimais dalijasi moteris.
Tačiau būta ir nusivylimų, kai 1940-aisiais, laikant egzaminus, į klasę atneštas mokytojo radijas pranešė apie šalies okupaciją.
Slėpė partizanus
Pirmosios tarybinės (sovietų) okupacijos šeima beveik nepajuto, nes po metų atėjo vokiečiai. Vieną okupaciją pakeitė kita.
Tačiau 1944-aisiais, sugrįžus sovietams, buvo pradėti kurti kolūkiai. Iš tėvelių buvo paimta žemė, gyvuliai. Vėlai rudenį miškuose pradėjo burtis partizanai. Kovoti su okupantais ėjo ir ūkininkų vaikai, ir mažažemiai. Netrūko ir pagalbininkų.
Pranciškos tėvelių šeima vasarą partizanams parūpindavo maisto, leisdavo išsimaudyti pirtyje, išsiskalbti. Žiemą keletui žmonių suteikdavo prieglobsti. Tam ant tvarto buvo įrengtas bunkeris, į kurį galėjai patekti iš tvarto, per arklių ėdžias. Nuo daržinės pusės bunkeris buvo užmaskuotas šiaudais. Ne kartą užsukę stribai ar NKVD’istai buvo palypėję į pastogę, tačiau išvydę nesumintus šiaudus, net nepagalvodavo apie slėptuvę.
„Net tris žiemas įrengtoje slėptuvėje slapstėsi partizanai. Porą žiemų čia praleido Liudvikas Pakamanis ir Dominykas Norkus, vieną žiemą čia slapstėsi Jonas Jasiūnas“, – sako Pranciška.
Tarp netolimame Karniškių kaime gyvenusio Liudviko Pakamanio ir Pranės užsimezgė romanas. Po to, kai buvo išleistas įsakymas, kad besislapstantys miškuose gali legalizuotis, Liudvikas nusprendė tai padaryti. Invalidui broliui, kuris buvo sužalotas Antrajame pasauliniame kare, laidavus, kad brolis bus paklusnus sovietų valdžiai, Liudvikui pavyko legalizuotis ir 1948-ųjų liepos septintą jis vedė Pranę. Tačiau laimė truko vos keletą mėnesių.
Iškentėjo tardymus
1948-ųjų rugsėjo 25-osios naktį į duris pasigirdo beldimas. Jauna šeima net neįtarė, kad šis beldimas juos išskirs septyneriems metams.
Į trobą įgriuvę kariškiai areštavo Pranę ir nuvežė į stribų būstinę Kruopiuose. Iš čia jau kitą dieną ji buvo išvežta į Kuršėnus, kur teko patirti ir žiaurumų, ir pažeminimų.
„Tardė ir dieną, ir naktį. Mušė žiauriai. Taikė kur skaudžiau. Niekur taip nemušė, kaip Kuršėnų stribų būstinėje. Reikalavo pasakyti, kas iš partizanų lankėsi sodyboje. Prieš mane liudijo trys žmonės: pas mus besislapsčiusio J. Jasiūno sesuo, jos vyras ir dar vienas žmogus, kurio pavardės nebeatsimenu. Paaiškėjo, kad mane išdavė Jono sesuo, kuri buvo sulaikyta ir tardymų metu paminėjo mane. Tardant iš manęs buvo reikalaujama išvardinti partizanus, kurie buvo užsukę pas mus. Paminėjau tik jau prieš keletą metų žuvusius žmones. To stribams užteko“, – sako Pranciška.
Pasak močiutės, tardymų metu ji stengėsi įtikinti savo kankintojus, kad tėvai apie tai nieko nežinojo. Buvo tardomi ir Pranciškos tėvai, tačiau šie nieko nepasakė, todėl buvo paleisti. Vyro Liudviko stribai nekvietė, nes vedę buvo neseniai, o buvo kalbama apie ankstesnių metų įvykius, kuriuose apie Liudviką niekas nebuvo užsiminęs.
Kančių keliais
Po mėnesio praleisto Kuršėnų stribų būstinėje, Pranė buvo išvežta į Šiaulių kalėjimą, o vėliau – į Lukiškes, kur sužinojo, jog yra nėščia ir čia pagimdė sūnų Vytautą. Kartu su vos kelių mėnesių Vytuku 1949-ųjų vėlų rudenį prasidėjo jos kelionė į Tolimuosius Rytus, persiuntimo punktą „Buchta Vanino“. Galutinis punktas buvo Magadano lageriai. Kai pasiekė persiuntimo punktą, buvo jau prasidėjusi žiema, todėl laivai į Magadano pusiasalį jau neplaukė. Su mažu vaiku Pranė buvo pasiųsta į už 120 kilometrų nuo Vanino esantį tarybinį ūkį, kuriame buvo įkurta darbo stovykla. Iš šios stovyklos naktį galėjai matyti Sachalino salos žiburius. Darbo sąlygos stovykloje buvo nepakeliamos, prižiūrėtojų ir sargybinių žiaurumas, tačiau tai jos nepalaužė.
Po kelerių metųji su vaiku buvo perkelta į Kazachstane veikusį Džezkasgano lagerį, kur jaunos moters vėl laukė sunkus darbas.
„Visas miestas pastatytas kalinių rankomis, nes mašinų ten nebuvo jokių. Rankomis kasėme tranšėjas, statėme namus“, – sako Pranciška ir prisimena linksmesnių akimirkų.
Iš Dzezkasgano, padedant nepolitinių kalinių lageryje kalėjusiai marijampolietei, pavyko į Lietuvą išsiųsti sūnų.
„Mūsų moterų lageryje dokumentus paleidimui tvarkydavosi ir aplinkinių moterų lagerių kalinės. Kartą sutikau marijampolietę, kuri mūsų lageryje laukė paleidimo dokumentų. Išsišnekėjome. Ir aš pasiūliau jai į Lietuvą parvežti mano sūnų. Moteris sutiko. Ir Vytautas su visai nepažįstama moterimi išvyko į gimtinę. Tėvai tuo metu jua buvo mirę. Tėvelis Amžino poilsio atgulė1951-aisiais, o po metų Anapilin iškeliavo ir mamytė. Vytuką priglaudė mano teta“, – prisiminimais dalijasi P. Pakamanienė.
Po sukilimo – kraujo klanai
O tų prisiminimų užtektų ir storai knygai. Tačiau baisiausi prisiminimai apie 1954 metų kalinių sukilimą ir vėl močiutei išspaudžia ašarą. Išgirdę juos ašarų nesulaiko ir atvykusios viešnios.
Pasak Pranciškos, sukilimas prasidėjo dėl sargybinių savivalės. Iš į darbą lydimų kalinių buvo reikalaujama nebandyti nė žingsnio žengti į šoną, nes bus šaudoma. Taip lydėdami į darbą ar iš jo sargybiniai nušovė keliolika žmonių. Tačiau ne tik tai perpildė kalinių kantrybę. Lageryje gyvenimo ir darbo sąlygos buvo labai sunkios.
1954 metų gegužės 16-ąją prasidėjęs sukilimas truko 40 dienų ir apėmė tris lagerius: 1-ąjį moterų, 2-ąjį ir 3-iąjį vyrų. Sukilėliai pradėjo lagerio teritorijoje statyti barikadas, sugriovė lagerio viduje esančias užtvaras, lagerio kalėjimą. Sargyba šaudė į beginklius kalinius, žuvo keletas kalinių. Iš vidinės lagerio teritorijos prižiūrėtojai pasitraukė ir į vidų įeidavo tik lydimi kalinių.
Po nepavykusių derybų, MVD ėmėsi priemonių – buvo iškviesta kariuomenė, sukilimas buvo malšintas net pasitelkus tankus ir tanketes. Žuvo per 600 žmonių.
„Kai po kokios savaitės smarkiai palijo, vanduo nusidažė raudonai. Žeme tekėjo kraujo upeliai“, – ašaras šluostydama prisimena močiutė.
Sutiko nesvetingai
Tuoj po žiauriai numalšinto sukilimo kaliniai buvo pradėti išleidinėti į laisvę. Pirmiausia į laisvę buvo išleisti tie, kurie buvo nuteisti už daina, eilėraščiu ar pasisakymus prieš valdžią ir buvo nuteisti penkeriems metams. Vėliau į laisvę išėjo tie, kurie buvo atlikę du trečdalius bausmės. Tarp jų buvo ir Pranciška.
Po paleidimo jai buvo liepta važiuoti į Irkutską, tačiau Pranciška atsisakė ten vykti, o norėjo važiuoti namo. Tik prabėgus mėnesiui jai buvo atneštas bilietas, kurio galine stotimi nurodyti Šiauliai, išmokėta po rublį už kiekvieną kelionės dieną ir pamaitinta kiaušiniu.
„Po tiek metų lageriuose pirmą kartą valgiau kiaušinį. Koks tai buvo jausmas“, – šypsosi moteris.
Parvažiavus namo iškart pasuko į tetos namus. Nei jos, nei Vytuko namuose nebuvo. Tik po kurio laiko jie grįžo iš kaimynų.
„Puoliau pasitikti jų. Pakėliau Vytuką sakydama: „Vytautėli, tu, mano sūneli“, tačiau išgirdau: „Aš ne tavo sūnelis. Mano mamytė lageryje“. Aš atsisėdau prie stalo ir pradėjau verkti. Po valandos Vytautas priėjo prie manęs ir ištarė: „Tu mano mamytė“. Arba jis pats pažino, arba jam viską paaiškino teta“, – apie savo pirmąjį susitikimą su sūnumi sako moteris.
Netrukus apsilankė ir Liudvikas, kuris gyveno mano tėvų namuose ir dirbo melioracijoje, kažkur netoli Akmenės. Į kolūkį moters nepriėmė, tačiau dirbti leido, bet darbadienius užrašydavo kitam žmogui. Davė prie tėvų namų ir 15 arų žemės, kuriuose Pranciška išsiaugindavo įvairių daržovių, todėl badauti netekdavo, nors galą su galu pradžioje sunkiai sudurdavo.
1958-aisiais gimė antras sūnus Algis. Šeima vaikus išleido į mokslus. Nors Pranciškai liko tik vienas sūnus, nes pirmagimis mirė prabėgus ketveriems metams po tėvo mirties, tačiau ji gyvenimu nesiskundžia, bet dažnai paskęsta savo prisiminimuose.
„Prieš keletą metų viena moteris man užsiminė, kad neverta dažnai prisiminti praeities, tačiau aš su tuo nesutikau ir niekada nesutiksiu. Gyventi praeitimi reikia, kad prisimintum, kas buvo bloga ir kas gera. Taip kaip dabar“, – sako Pranciška atsisveikindama su svečiais.
Saulius JUŠKEVIČIUS
Autoriaus nuotr.
