Ilgai stebėjome normalios politikos, išmintingų veiksmų, sąžiningo ir atviro dialogo su rinkėjais bei politikų garbės kodekso agoniją, todėl daug žmonių 2020 m. rudens Seimo rinkimų laukė kaip atgaivos, šviesesnio, kultūringesnio ir protingesnio rytojaus galimybės. Buvo dideli lūkesčiai, tačiau įvyko netikėtas dalykas: labai greitai išaiškėjo, kad TS-LKD vadovaujamos koalicijos Vyriausybė yra nekompetentinga, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios stovyklose tvyro lyderystės vakuumas, o valdžia nesugeba sutelkti visuomenės bendriems tikslams ir užtikrinti normalaus jos funkcionavimo.
COVID-19 kontekste išryškėjo iki šiol neregėtas įvairių valdymo grandžių profesionalumo ir atskaitomybės prieš visuomenę deficitas. Maža to, diegiama cenzūra ir vis nauji draudimai bei suvaržymai, nuosekliai kuriama policinė valstybė. Pandemijos valdymo, komunikacijos ir skiepijimo procesus geriausiai apibūdina žodis „chaosas“. Dabar turime visą būrelį chaoso karalienių.
Visiškai nesitariant, nediskutuojant ir nesiskaitant su visuomenės nuomone buvo paleistas naujų įstatymų buldozeris. Milžinišku greičiu importuojamos daugeliui nesuprantamos sąvokos, jos traukiamos į įstatymus, trypiamos įprastos ir prievartiniu būdu be jokio bendro sutarimo diegiamos naujos vertybės, kurios iš esmės keis gyvenseną. Aiškiai matyti, kad daugelis žmonių ir net įstatymus rašantys bei stumiantys politikai visiškai nesupranta nei jų tikrosios prasmės, nei reikšmės, o svarbiausia – realių pasekmių kasdieniam gyvenimui.
COVID-19 kontekste išryškėjo iki šiol neregėtas įvairių valdymo grandžių profesionalumo ir atskaitomybės prieš visuomenę deficitas. Maža to, diegiama cenzūra ir vis nauji draudimai bei suvaržymai, nuosekliai kuriama policinė valstybė.
Geriausia to iliustracija – plačiai pasklidęs Laisvės frakcijos seniūnės Seime Ievos Pakarklytės interviu dėl neapykantos kalbos. TSPMI viešosios politikos analizės magistro laipsnį turinti moteris yra chrestomatinis naujos diplomuotų beraščių kartos simbolis, o tokie žmonės rašo bei priiminėja įstatymus! Jie nepaiso elementarių demokratijos principų, kad kategoriškai spręsti, kas yra teisinga ir kas ne, nėra Vyriausybės prerogatyva, nes ji tik tarnauja žmonėms, todėl apsispręsti atviroje diskusijoje ar referendumuose turi pati visuomenė.
Politikų nesugebėjimas bei nenoras kalbėtis su visuomene skandina šalį tarpusavio kaltinimų, vaidų, rietenų bei paprasčiausio trizniavimo pelkėje, o konfliktuojančios pusės jau linksta į kraštutinumus. Daug rinkėjų pasijuto apgauti ir išduoti. Socialiniuose tinkluose matome autoironija persunktus įrašus: „Nušaukite mane kas nors, aš už juos balsavau“. Nereikėtų stebėtis: ši situacija buvo užprogramuota, bet gerai užmaskuota ir visuomenė dabar moka už savo neįžvalgumą, socialinį pasyvumą, politinį neraštingumą bei infantilumą. Taigi, atėjo pats laikas suvokti „kas yra kas“ ir pavadinti daiktus tikraisiais vardais.
Pirmoji iki šio neregėto visuomenės susipriešinimo priežastis yra labai aiškiai matoma net ir plika akimi – milžiniškas demokratijos deficitas. Tai eina iš pačios TS-LKD, kurios vadovybė pasirinko atvirai autoritarinę partijos valdymo formą, o tam nuolankiai pritarė jos nariai.
Pirmoji iki šio neregėto visuomenės susipriešinimo priežastis yra labai aiškiai matoma net ir plika akimi – milžiniškas demokratijos deficitas. Tai eina iš pačios TS-LKD, kurios vadovybė pasirinko atvirai autoritarinę partijos valdymo formą, o tam nuolankiai pritarė jos nariai.
„Šiuo sudėtingu laikotarpiu, suprasdami Lietuvos žmonių pasitikėjimą mūsų rinkimų programa ir siekdami tą pasitikėjimą pateisinti, atsisakome kandidatuoti TS-LKD pirmininko rinkimuose ir kviečiame telktis Lietuvai svarbiems darbams“, – buvo teigiama partijos skyrių iškeltų pretendentų rašte. Kas tai – karo ar maro metas? Ne, grynas oportunizmas, be to, labai blogas pavyzdys visai politinei sistemai bei visuomenei. Iškelti kandidatai savo atsisakymą motyvavo situacija, „reikalaujančia susitelkimo ir vieningo darbo Seime bei Vyriausybėje“.
Man susidarė įspūdis, kad tos formuluotės tiesiog nurašytos iš sovietmečio laikraščių, kai buvo raginama „susitelkti aplink komunistų partiją, jos centro komiteto politinį biurą su draugu… priešakyje“. Kai toks moralinis klimatas tvyro valdančiojoje partijoje, tai visiškai nenuostabu, kad šioje šalyje žodis „laisvė“ susigūžęs tyliai kūkčioja kamputyje.
Savo vaidmens valstybėje nesuvokia ir premjerė Ingrida Šimonytė. Labai greitai išaiškėjo, kad ji nėra nei gera politikė, nei administratorė, aš jau nekalbu apie prezidentui būtinas savybes. Ji yra valstybės finansų žinovė, bet tik technokratė, kuri anksčiau neblogai atlikdavo jai pavestas užduotis. Ji net nesupranta elementaraus dalyko, kad dabar vadovauja ne buhalterijai, atstovauja ne grupei rinkėjų, o yra Vyriausybės vadovė, tarnaujanti visai visuomenei, todėl privalo kalbėtis su visais. Tačiau premjerė skaldo visuomenę, nesiteikia su ja kalbėtis, didelę jos dalį tiesiog „nurašo“ kai arogantiškai pareiškia, kad tie, kuriems nepatinka ši valdžia, galės 2024 m. išsirinkti tuos, kurie patiks.
Visiškas savo darbo bei pareigų nesuvokimas yra būdingas ir kitiems valdančiosios koalicijos partneriams. Lietuva be didesnio triukšmo išgyveno vieną iš didžiausių demokratijos ir parlamentarizmo krizių per visą atkurtos Nepriklausomybės istoriją, nes dauguma apskritai nesuvokė nei kas įvyko, nei kas neįvyko. Turiu galvoje situaciją su parašais dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš parlamentinio Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.
Pagal Konstituciją Seimas yra Tautos atstovybė ir jo nariai yra davę atitinkamą priesaiką. Taigi, jie atstovauja visai visuomenei, nepriklausomai nuo jos narių politinių, religinių ar kokių nors kitokių pažiūrų bei įsitikinimų, todėl kiekviena piliečių iniciatyva yra svarbi, gerbtina ir į ją privaloma atitinkamai reaguoti. Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintuose rinkėjų sąrašuose yra 2 449 683 balso teisę turintys piliečiai. Parašus įteikę piliečiai teigė surinkę 365 000 šią iniciatyvą remiančių parašų. Tiek žmonių nebalsavo nei už konservatorius, nei už jokią kitą dabar valdančiąją koaliciją sudarančią partiją.
Kas būtų įvykę civilizuotoje ir demokratiškoje šalyje? Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, atsižvelgdama į rinkėjų nuomonę, privalėjo skubiai organizuoti situacijos svarstymą Seime, rimtus parlamentinius debatus, Žmogaus teisių komiteto darbas bei jo vadovo iniciatyvos turėjo būti viešai ir nuosekliai išnarstytos po kaulelį, išdiskutuotos, o po to priimtas vienoks ar kitoks sprendimas. Žmogaus teisės – labai platus klausimų spektras, o LGBT bendruomenė sudaro mažiau kaip 5 proc. šalies gyventojų.
Seimas privalėjo išsiaiškinti, ar T. V. Raskevičiaus vadovaujamas komitetas tinkamai atstovauja visos visuomenės interesams? Ar reikia keisti komiteto pirmininką, o gal po kokių nors komiteto darbo korekcijų bei viešų įsipareigojimų jis gali ir likti? O kas įvyko? Seimas paprasčiausiai nusispjovė į 365 000 piliečių kreipimąsi. Viskas nusirito į biurokratinių formalumų bei standartinio posovietinio mąstymo pelkę. Maža to, Seimo pirmininkė dar viešai pažemino 365 000 piliečių, pavadinusi juos „visuomenininkais prisistatančiais asmenimis“.
Seimas paprasčiausiai nusispjovė į 365 000 piliečių kreipimąsi. Viskas nusirito į biurokratinių formalumų bei standartinio posovietinio mąstymo pelkę. Maža to, Seimo pirmininkė dar viešai pažemino 365 000 piliečių, pavadinusi juos „visuomenininkais prisistatančiais asmenimis“.
Visos tautos atstovybės pirmininkė taip ir nesuprato, o jai niekas nepaaiškino, kad nėra jokio skirtumo, kas tuos parašus surinko ir kaip surinko, svarbiausia, kad ten buvo, kaip teigiama, 365 000 Lietuvos žmonių kreipimasis ir visai nesvarbu, ar jis pareikštas internetu, parašytas ant popieriaus lapų ar Kalėdinių atvirukų. TS-LKD ir jų sąjungininkai šį faktą interpretavo tik kaip puolimą prieš savo seksualinės orientacijos neslepiantį Seimo narį. Išmušė progresyviųjų rėksnių valanda, leftistinio populizmo varžybos, prasidėjo viešos psichologinio smurto akcijos. Ir dar viena išraiškinga detalė, apnuoginanti valdančiosios koalicijos mąstymą: skandalas, kilęs po M.A.M.A. apdovanojimų, jiems pasirodė daug rimtesnis, nei tie šimtai tūkstančių rinkėjų parašų. O priežastis labai paprasta: šiuo atveju pasisakė ir būrelis „žinomų žmonių“.
Kitas valdžios išprovokuotas visuomenės nesusikalbėjimo ir aštraus susiskaldymo veiksnys yra klausimų grupė, susijusi su Stambulo konvencija, LGBT teisėmis, vienalytėmis partnerystėmis, santuokomis bei kitais su šia tema susijusiais klausimais. Apie tai reikia visiškai viešai, ramiai ir kultūringai diskutuoti ir apsispręsti, bet tai yra kolektyvinio konsensuso klausimai, kurie demokratinėje visuomenėje priimami bendru sutarimu, o ne buldozeriu stumiant įstatymus ir skirstant visuomenę į protingus ir kvailius.
TS-LKD sumaniai manevravo ir daugeliui prieš rinkimus atrodė, kad tai tik Laisvės partijos, kuri atstovauja labai nedidelei rinkėjų grupei, idėjos. Tačiau suformavus koaliciją netikėtai išaiškėjo, kad tai yra beveik pagrindiniai valdančiosios koalicijos politinės darbotvarkės klausimai. Daug rinkėjų pasijuto apgauti: kokie yra tie mūsų konservatoriai? Jeigu pastebėjote, iki šios vietos aš sąmoningai vengiau žodžio „konservatoriai“, nes atėjo laikas garsiai ir aiškiai pasakyti, kad TS-LKD yra ne konservatoriai, o patys tikriausi naujieji marksistai. Kaip ir Laisvės partija bei tam pritariantys liberalai. Tam reikės šiek tiek pažvelgti į istoriją.
Klasikinis marksizmas apibrėžia revoliucinę kovą, kai darbininkai nuverčia kapitalizmą ir perima gamybos priemonių kontrolę, tuo tarpu neomarksizmas daugiausia dėmesio skiria vadinamiesiems kultūros karams. Praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį Vokietijos Frankfurto mokykloje susibūrę neomarksizmo ideologai suprato, kad vakariečiai niekada nelips ant barikadų, todėl visas dėmesys buvo nukreiptas į kultūrinį, o ne ekonominį judėjimą ir visa neapykanta buvo nukreipta į tradicines Vakarų vertybes. Frankfurto mokykloje buvo suformuluota pagrindinė mintis, kad efektyviausias būdas yra įsiskverbti, perimti kontrolę ir sugriauti institucijas, nuo kurių priklauso kapitalizmo išlikimas.
Svarbiausiais kultūrinio karo taikiniais tapo visuomenės mentalitetą formuojančios institucijos – mokyklos, universitetai, žiniasklaida, šeima, bažnyčia, profesinės asociacijos. Tuo pat metu forsuotai diegiama vaivorykštinė ideologija su visomis jos atmainomis. Dabar Vakarų universitetai nebesivadovauja nešališkais švietimo idealais, subalansuotomis mokslinėmis žiniomis ir požiūriais, pagrįstais racionalumu ir protu. Jie tapo kultūrinio karo bastionais, mokantys politkorektiškos ideologijos ir „teisingo“ mąstymo. Šiuo keliu jau eina ir mūsų universitetai.
Visos praeities civilizacijos buvo pagrįstos taisyklių rinkiniais, apibrėžiančiais, kas yra moralu. Jų tikslas buvo tautos stabilumas. Vakarų civilizacija, kurios ilgėjomės penkis dešimtmečius ir už kurią kovojome, buvo pagrįsta krikščionybe ir dešimčia Dievo įsakymų. Ataka prieš šią sistemą pasiekė kulminaciją ir dabar garsiausiai šaukia bei toną užduoda neomarksistiniai nebrendylos, kuriems Lietuvoje ryškiausiai atstovauja Laisvės partija, o jiems pritaria didelė dalis TS-LKD. Jau turime balso teisę turinčią lengvai manipuliuojamo ir įtakojamo jaunimo kartą. Dabar daugumai priimtinas tiesos standartas naikinamas, nes yra išrastos naujos pseudotiesos apie rasizmą, įvairovę, diskriminaciją, toleranciją, klimato kaitą, kuriomis visiškai atvirai prievartaujama visuomenė.
Kaip elgiasi mūsų „konservatoriai“ ir kas vyksta Lietuvoje? Vienas iš grėsmingiausių ženklų yra tas, kad valstybės galios auginamos visose srityse, o visuomenė spaudžiama į kampą. O juk pradžioje tikėjome laisva rinka ir savireguliacija, kuri yra demokratijos ir brandžios visuomenės bruožas. Užuot diegę tai plačiau, mes grimztam į diktatūrą, kurią vis uoliau teisina mūsų akademikai.
Kaip elgiasi mūsų „konservatoriai“ ir kas vyksta Lietuvoje? Vienas iš grėsmingiausių ženklų yra tas, kad valstybės galios auginamos visose srityse, o visuomenė spaudžiama į kampą. O juk pradžioje tikėjome laisva rinka ir savireguliacija, kuri yra demokratijos ir brandžios visuomenės bruožas.
„Stambulo konvencija yra tarptautinis dokumentas ir jo ratifikavimas Seime neturi priklausyti nuo eilinių Lietuvos piliečių įsivaizdavimų ir žinių lygio apie smurtą šeimoje ir lyčių lygybę“, – teigia Dalia Leinartė, VDU profesorė, kuri globalizmą ir neomarksistinę ideologiją stato über alles, o žmonės jai yra tik minkomas molis. Mūsų mokslininkai bei profesoriai, kurdami niekinius veikalus ir dėl to sočiai valgantys įvairių fondų sąskaita, net neabejoja visiškai antimoksliniu bei absurdišku kultūrinio marksizmo ideologiniu konstruktu „socialinė lytis“ bei kitais išradimais. Kaip vandens į burną prisiėmę sėdi ir kultūrininkai bei vadinamieji politikos mokslininkai, nes ir jie gausiai prisiduria iš tų pačių sąskaitų, o darbdaviai tie patys – politinė konjunktūra ir atvežtinė ideologija. Liūdna matyti, bet praktiškai visa mūsų inteligentija yra užčiaupta lengvais pinigais ir turime naują tipažą – Kolaborantas 2.0.
Tų, kuriuos anksčiau vadinome konservatoriais, 100 dienų ir vėlesni veiksmai rodo, kad jie atitinka visus grynakraujų neomarksistų požymius. Visų pirma, jie netiki diskusija, dialogu ir visuomenės evoliucija. Jie yra įsitikinę, kad visi dalykai, kuriuos jie mano būtina keisti, gali būti keičiami atėjus į valdžią pačiu brutaliausiu būdu. Akivaizdžiai matome, kad jie yra apsėsti naujų draudimų bei ribojimų manijos ir dar galvoja, kad yra įgalioti moralizuoti bei teisti.
Štai europarlamentaras Andrius Kubilius elgiasi kaip tipiškas sovietmečio biurokratas, pabrėžiantis, kad „aš viršininkas, o tu durnius“, ir klausia: „Kada Lietuva turės „tamsybiškumo sulaikymo strategiją?“ Komunistai su šaknimis rovė tautinį, kultūrinį identitetą, religiją, o žmones, kurie vadovaujasi vertybėmis ant kurių yra pastatyta visa Vakarų civilizacija, A. Kubilius vadina „tamsybininkais“. Matome visiškai atvirą TS-LKD ideologinį priešiškumą ne tik savo ankstesnei politikai, bet ir tradiciniam konservatyvumui.
Kaip toli nueita, rodo bandymai pačių lietuvių rankomis perrašyti istoriją, vyksta tikras mūšis dėl Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų lietuvių rezistentų vertinimo, siekiama diskredituoti ginkluotus pasipriešinimus. Ar jums nekyla minčių, kad jis visu smarkumu įsiplieskė per pastarąsias 100 dienų? Maža to, „konservatorių“ sudarytos Vyriausybės teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska bando kišti tokias įstatymų pataisas, apie kurias pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais autonomininkai tik svajojo.
Tačiau, mano požiūriu, pats svarbiausias yra dar vienas niuansas, apie kurį visai nekalbama. Demokratijoje politikai turi pasiūlyti aiškią politiką, suformuluoti tikslus ir nurodyti būdus jiems pasiekti. Tai nėra, kaip dabar pas mus įprasta, tik skaičiukai kiek ir kam pradėsim prie algos ar pensijos. Dabar prievartiniu būdu diegiama ideologija, kuri iš esmės keičia gyvenseną, bet visuomenė net nežino, kas yra jos autorius, kokie konkretūs žmonės už viso to stovi, o svarbiausia – mes matome tik fragmentus, tačiau niekas neįvardija galutinio tikslo. Viskas kartojasi iš naujo tik su kitomis dekoracijomis: komunistai dainavo „pasaulį seną išardysim“ ir prievarta bei represijomis kūrė utopiją. Kas mokėsi sovietmečiu, prisimena pseudomokslinę abstrakciją „komunizmas – šviesi žmonijos ateitis“. Tačiau sovietmečiu bent buvo formuluotė „yra nuomonė“. Tai reiškė, kad tai yra kolektyvinė komunistų partijos atsakomybė. Dabar nėra net to.
Puikiai suprantame, kad rinkimus laimėjusios partijos pirmininkas G. Landsbergis nepajėgus dalyvauti debatuose ar atsakyti į bent kiek rimtesnį klausimą, jis tiesiog pasislėpė už nugarų. Vis dėlto, atėjo laikas pakviesti TS-LKD pirmininką į TV forumą ir paklausinėti iš esmės: iš kur visa tai eina? Koks šios politikos galutinis tikslas? Kas ir kada nusprendė, kad tai yra vienintelė teisinga ideologija? Kodėl mes privalome ją aklai diegti? Kol visuomenė neturi aiškių atsakymų į šiuos ir daugelį kitų svarbių klausimų, ji turi pilną tiesę ir pareigą griežtai atmesti visą šią ideologiją, nes ji ne dvylikametė mergaitė, kuri šokoladuku suviliota su nepažįstamu dėde patikliai eis į mišką.
Kol visuomenė neturi aiškių atsakymų į šiuos ir daugelį kitų svarbių klausimų, ji turi pilną tiesę ir pareigą griežtai atmesti visą šią ideologiją, nes ji ne dvylikametė mergaitė, kuri šokoladuku suviliota su nepažįstamu dėde patikliai eis į mišką.
Prancūzijos revoliucijos teroras, bolševikų perversmas Rusijoje, Stalino represijos, Mao kultūrinė revoliucija Kinijoje ir daugelis kitų pavyzdžių rodo, kad revoliuciniai pokyčiai, kurių apraiškas jau matome, yra visiškai destruktyvūs, destabilizuojantys ir žudantys, todėl pats laikas pradėti viešą diskusiją, ką reiškia šiais laikais būti konservatoriumi, nes neomarksizmui yra tik viena alternatyva – sveikas konservatizmas.
Kuo skiriasi tradicinis konservatorius nuo mūsiškio neomarksisto? Jų mąstymas kardinaliai skiriasi ir, visų pirma, pozityviu požiūriu. Konservatorius mato daug gerų dalykų, kurie jam patinka, o jei kas nors nepatinka, tuomet jis, remdamasis visiems suprantama tradicija ir bendruomenės interesais, ieško sprendimo. Neomarksistas mąsto diametraliai priešingai: jis mato tik tai, kas bloga, o griovimas yra pagrindinis veiklos tikslas.
Paskutinio, 2011 m. atlikto Lietuvos gyventojų surašymo metu Romos katalikų religinei bendruomenei save priskyrė 2 350 478 lietuviai. Tuomet tai sudarė 77,23 proc. Lietuvos gyventojų. TS-LKD vadovai bei nariai veidmainiškai nuolat dalyvauja įvairiose šventinėse mišiose ir tuo pat metu griauna krikščionybe paremtos Vakarų civilizacijos pamatus. Jų požiūriu, vienintelis kelias yra nediskutuojant priimti brukamus revoliucinius pokyčius, vedančius į naują pasaulio tvarką, kuri yra paremta neomarksizmo ideologija. Mums vėl kišama utopija, kurioje nebėra jokių nelygybės formų, visi gyvens taikoje ir darnoje, o perrašyta istorija esą panaikins visas praeities neteisybes.
Tačiau konservatyvumo nereikėtų painioti su reakcingumu. Reakcionieriai nemato jokios vertės dabartyje ir nėra nusitaikę į ateitį, jie tik trokšta prarasto aukso amžiaus. XXI a. konservatoriai, skirtingai nei neomarksistiniai chunveibinai, vertina praeities išmintį, tačiau pripažindami ir vertindami praeities paveldą, lanksčiai vertina ir dabartį, ir pozityviai formuoja ateitį. Jiems visiškai svetimos idealizuotos utopinės vizijos, kuriamos naujos tironijos principais.
Idėjinių konservatorių arba normalios dešiniosios pakraipos partijos Lietuva nebeturi, liko tik rinkėjus klaidinanti iškaba bei būrys politikos chameleonų. Atėjusi į valdžią TS-LKD neįtikėtinai greitai patyrė politinį ir moralinį bankrotą. Dabar tai yra amorfinis darinys, labai panašėjantis į visiškai beveides europines valdžios partijas, neturinčias jokių aiškių vertybių ir tik vieną strateginį tikslą – būti valdžioje. O kas per kitus rinkimus balsuos už TS-LKD? Visiškai aišku, kad rinkėjų grupė, kuri iki to laiko taip ir nesuvoks, kuo tapo konservatoriai, ir tie, kuriems labai artimi Laisvės partijos idealai. Lietuvos politinių partijų spektre atsivėrė milžiniška skylė, o tuo pačiu – ir galimybė, nes didelei, o gal net ir didžiausiai rinkėjų grupei niekas nebeatstovauja.
