Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius.
Vėlėms būdavo ruošiamos vaišės
Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.
Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.
Pagerbti mirusieji
Žarėnuose jau keletą metų gyvuoja tradicija pagerbti Anapilin išėjusius žmones, kurių kapų nėra kam prižiūrėti. Ant šių kapų padedama gėlių, uždegama po žvakelę.
Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro Šakynos filialo Žarėnų salės moterų klubas šios gražios tradicijos, pagerbti Anapilin išėjusius, nepamiršo ir šiemet.
Vykusiame edukaciniame užsiėmime buvo gaminamos vėlinių puokštės, kurioms panaudotos ir gyvos ir dirbtinės gėlės, įvairūs dekoratyviniai augalai. Šiomis puokštėmis pagerbti Anapilin iškeliavę Žarėnų kaimo įžymūs žmonės: Paliesių dvaro bajorų Liutikų šeima, dvarininkai Dapkevičiai, kunigas Mykolas Titas.
Gėlėmis ir žvakelėmis papuošti ir giminaičių neprižiūrimi mirusiųjų kapai.
Gėlių puokštė bei žvakutės padėtos ir prie paminklinės lentos žuvusiems partizanams.
„Kuršėnų krašto žinių“ inf.
Ritos MATULIONIENĖS nuotr.
