Šiuos metus Seimas paskelbė kunigo ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto metais. Prieš, beveik šimtą dvidešimt metų kunigui J. Tumui labai nepasisekė, nes iš Kulių buvo perkeltas į šį „Žemaitijos užkampio užkampį“, o Micaičiams pasisekė neišpasakytai, nes jų vardas įsirašė įvairių, ne tik aukso, spalvų raidėmis į literatūros, kultūros ir bendrai šalies istoriją. Tik gaila, kad net šimtui ir daugiau metų praėjus nuo to momento kai čia pakankamai trumpai darbavosi kunigas ir didysis mūsų literatūros, publicistikos ir leidybos organizatorius, Micaičiai nesugebėjo išeksponuoti to fakto, apart paminklinės lentos ant bažnytėlės sienos, kad taptų Vaižganto gerbėjų, literatūros istorijos mėgėjų ir turistų populiaria lankymo vieta.
Apie J. Tumą-Vaižgantą ir jo Micaičių epizodą pokalbis su istoriku, Kuršėnų krašto istorijos tyrinėtoju Jonu Kiriliausku.
Vietoj įžangos
Pradžioje klausimas būtų apie tai, ar Micaičiai buvo ir liko istorijos ir kultūros paraštėse?
Jonas Kiriliauskas. Matyt Micaičiai taip ir būtų likę istorijos ir kultūros paraštėse iki pat XXI amžiaus pradžios, kol nepasirodė Apolinaro Čepulio romanas, skirtas šeimyninėms dramoms ir melodramoms, sakau melodramoms, nes kai kurie dar gyvi liudytojai, kurie pažinojo aprašomus personažus, pasakoja tas istorijas kiek kitaip, nei autorius aprašo romane, bet tai yra normalu ir žmogiška, kiek žmonių tiek požiūrių, tačiau ne apie A. Čepulį kalba. O tūlas skaitytojas paklaus, o prie ko čia tas Čepulis kalbant apie Vaižgantą ir jo gyvenimo epizodą, ir jis bus neteisus. Ateityje, rašant Micaičių istoriją, gal reikės išskirti ir „Čepulio epizodą“, savaip literatūriškai išgarsinusį šią gyvenvietę ir jos apylinkes. Taip jau kartais gyvenime nutinka.
Skaitytojui reikia tik trumpai priminti Vaižganto biografiją iki atėjimo į Micaičių filiją ir bus galima pradėti šį epizodą nagrinėti.
„Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčius – 1933 m. balandžio 29 d. Kaune)
Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik 5, dar 5 broliai mirė vaikystėje. Juozas buvo jauniausias, 10-as vaikas šeimoje. 1879–1881 m. mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje. 1881–1888 m. mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. 1888 m. rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Įsitraukė į slaptos lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, o vėliau perėjo į Šv. Kazimiero draugiją. 1890 m. parašė pirmąją korespondenciją į laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. 1893 m. lapkričio 28 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Jelgavą. 1895 m. dėl konflikto su kunigais ir dekanu E. Roppu perkeltas vikaru į Mosėdį.
1896 m. buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių, 1897–1902 m. faktinis jo redaktorius. Palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti. 1896 m. spalio 2 d. Vaižganto brolis Jonas buvo areštuotas gabenantis draudžiamą spaudą.1898 m. rugpjūčio 10 d. perkeltas vikaru į Kulius (Kretingos apskritis). Čia vėl aktyviai įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą, slėptuvę spaudai įrengė klebonijoje. 1900 m. pradėjo leisti laikraštį „Žinyčia“. Dėl lenkomanų dvarininkų ir kunigų skundų 1901 m. iškeltas į Micaičius…“.
Kodėl kunigas J. Tumas-Vaižgantas vyskupo buvo perkeltas į Micaičių filiją?
Jonas Kiriliauskas. Konfliktas Kuliuose įvyko su Bogdanu Oginskiu, kuris apkaltino kunigą J. Tumą-Vaižgantą parašius 1900 metais „Ūkininke“ piktą korespondenciją apie jį ir šis didikas įtarė niekuo dėtą mūsų būsimą literatūros klasiką, bei apskundė vyskupui M. L. Paliulioniui.
Ten tame straipsnyje tikrai įžeidžiamai buvo prašyta: „Kunigaikštis karališkos veislės gali užmušinėti žmones, jam nėr bausmės už tai… štai ir kunigaikštis karališkos veislės užmušė nekaltą duonkepį ir jo visa bausmė už tai, kad jam liepė ant rankos visada nešioti retežėlį… Ir dabar jis po senovei muša žmones, o valdžia to nemato, nenori matyti, nes tai daro kunigaikštis karališkos veislės ! – Jis užmušė keletą žmonių, bet apie tai nė nesiteiravo valdžia…“. Žinoma tokie kaltinimai ne juokais įsiutino B. Oginskį, kuris manė, kad daugiau tose apylinkėse publicistų nėra tik J. Tumas.
Čia tik įžangai, apie tai, kokia opinija jau buvo apie jauną trisdešimt metų sulaukusį žmogų.
Lietuvybė ir jos puoselėjimas
Koks kunigas J. Tumas-Vaižgantas mums iškyla prieš akis kalbamu laikotarpiu?
J. K. Jo vienas iš biografų Aleksandras Merkelis pabrėžia vyrišką grožį. Iš tikrųjų, to meto nuotraukose mūsų personažas dar ne žilas, dar ne tas „ikoninis“, kaip mes esame įpratę matyti literatūros istorijose ir vadovėliuose – solidų literatūros klasiką. Jis rašo: „Gražų, visuomet gerai nusiteikusį ir gyvą, vaizdingu sąmojumi trykštantį kunigą“. Visa puokštė epitetų žmogaus su kuriuo iš tikrųjų turėtų būti labai malonu bendrauti.
Jis dar ne žymus literatas, o greičiau aistringas publicistas, redaktorius, leidėjas nelegalios lietuviškos spaudos, jau tuo faktu galime pabrėžti bravūrišką ir drąsų žmogų, kuris vaikšto už įstatymų ribos, yra sekamas policijos, nes už menkiausią draustą knygelę ar laikraštį buvo galima būti ištremtam į Sibirą ilgiems metams. Aistringas agitatorius ir lietuvybės propaguotojas. Kiek reikėjo drąsos, kai 1901 metais rugpjūčio mėnesį Viekšniuose, klebonijoje, dekanato centre susikibo su senais klebonais, kanauninkais, baigusiais mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, vadinamajai M. Valančiaus kartai, pasakyti, kad vyskupas nemokėjo lietuviškos ortografijos, kad Seinų vyskupas Antanas Baranauskas yra renegatas ir atsimetėlis nuo lietuvybės ir panašiai.
Seinų vyskupas Antanas Baranauskas patapęs aukštu bažnyčios hierarchu nutolo nuo lietuvybės reikalų, įvedinėjo lietuviškose savo vyskupijos parapijose lenkiškus pamokslus, dėl to susilaukė daug priekaištų iš aušrininkų ir kitų atgimimo veikėjų.
Nežinančiam tuometinio Lietuvos kultūrinio konteksto ir lietuvių kalbos išstūmimo į visišką visuomeninio gyvenimo paribį gali atrodyti, kad nieko čia tokio, padiskutavo ir tiek.
Tačiau, anot daugelio XIX amžiaus II pusės tyrinėtojų situacija su lietuvių kalba buvusi labai prasta. Viešame gyvenime tik bažnyčioje per pamokslus ja buvo kalbama, mokomasi slaptose mokyklose, vaikams valdiškose mokyklose už kalbėjimą lietuviškai buvo skiriamos fizinės bausmės, paskaityti legaliai buvo galima tik maldaknygėse ir katechizmuose. Iš jų daraktoriai labai dažnai ir mokydavo vaikus slapta lietuviško skaitymo ir rašymo.
Poeto Tomo Venclovos senelis Merkelis Račkauskas tuo metu gyvenęs šiuose kraštuose, tą situaciją taip vaizduoja: „Anais laikais tūlas žemaitis, pretendavęs į šiokį tokį „kultūringumą, pirmiausia stengdavosi pramokti lenkiškai: ta kalba šnekėjo aukštesnysis luomas – dvarponiai su savo tarnais ir kunigai su vargonininkais, tos kalbos nemokėjimas buvo laikomas mužikiško tamsumo požymiu. Šitokiai pažiūrai laikytis padėdavo kunigai: ateina pas kleboną koks nors Vilimas vaiko krikštyti, vaikas metrikuose įrašomas „Wilimowicz“…“.
Štai tokiame kalbiniame ir kultūriniame kontekste, pridedant dar tai, kad valdžios įstaigose reikėjo kalbėti rusiškai ir galima įsivaizduoti situaciją žmonių, kurie skelbia, kad lietuvių kalba čia yra svarbiausia ir ja ne tik reikia, bet ir privalu kalbėti viešose vietose ir tarp savų.
Štai V. Kudirka mūsų tautinės giesmės autorius, gėdijosi lietuviškai kalbėti, ir kai į mokyklą kur jis mokėsi atvažiuodavo ko tėvas jis vesdavosi kur nors į atokesnę vietą pasišnekėti, kad kas nors iš klasės draugų neišgirstų ir nesijuoktų paskui. Bet kai jam į rankas pateko „Aušra“, štai kaip jis paskaitęs pirmą lietuvišką žurnalą pasijuto:
„Po to ar į pusmetį gavau pirmąjį „Aušros“ numerį. Žiūriu, pirmame puslapy stovi Basanavičius. „Pranašas“, – pagalvojau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą ir… nebeatmenu jau visko, kas paskui su manim darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į sienas mano kambarėlio… rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios negrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk, ir tas pasaulis jau man per ankštas… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…“.
Išsilavinusio žmogaus atsivertimo drama, taip ir ne kitaip galima šitą epizodą įvertinti, bet panašūs jausmai užplūdo ir dar vieną mūsų netolimų apylinkių personažą Žemaitę, jis savo akistatą autobiografijoje taip aprašo:
„Sykį parvažiavo Poviliukas (Povilas Višinskis) ant Kalėdų, tą patį vakarą beatbėgąs pas mumis; toks linksmas, šokinėdamas sako:
– Cioce! Nesitikėjai, kokį parvežiau pyragą? – ištraukęs iš užančio knygelę, rodo: – žiūrėk, tokios nematei dar…
Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros“ knygelė, visų metų susiūta.
– Žemaitiška!? – nustebus sušukau.
Vartau ir skaitau, ir savo akimis nenoriu tikėti… rankos man dreba…“ .
Čia buvo pradžia mūsų tautinio atgimimo 1883 metais kai pasirodė „Aušra“. Bet situacija nesikeitė taip greitai, kaip norėjosi lietuvybe susirūpinusiems žmonėms. Ta pati Žemaitė rašo, kad kunigai per pamokslus pradėjo grasinti žmonėms skaityti ir platinti uždraustus raštus. Argumentuodami, kad juos leidžia ir platina bedieviai Vokietijoje, tai yra liuteronai Rytų Prūsijoje. „Negana dūšią pražudyti tokiais skaitymais, dargi valdžios bausmę galima užsitraukti – kalėjimą ar ištrėmimą ir katorgą“ .
Kokia situacija buvo Kuršėnų krašte?
J. K. Kuršėnų parapijoje, klebono Antano Eidimto vaidmenyje, ta antilietuviška agitacija peraugo į „inkvizicišką“ spektaklį, kai jis užtikęs „Aušrą“ „pas savo parapijietį sukvietė sekmadienį tikinčiuosius ant šventoriaus ir keikdamas jos rašytojus sudegino aną ant aukuro, o pirma po to šventą dieną iš pamokslinyčios apskelbė, kad tie, ką skaitysią „Auszrą“, negausią išrišimo ir būsią policijai išduoti“.
Tai buvo ko gero pirmas ir toks agresyvus lenkomanų išpuolis prieš „Aušrą“ ir aušrininkus ir prieš jos skaitytojus Lietuvoje ir jis įvyko parapijoje, į kurią netrukus bus atkeltas vienas iš aršiausių litvomanų kunigų. Kokie kartais būna įdomūs istorijos paradoksai.
Senų kunigų pozicija buvo beveik suprantama, permainų niekas nenori iš karto, sunkiai jas priima, kita situaciją gal būtų buvusi, jeigu jie būtų žinoję, kad visą šį reikalą užsuko jų garbinamas vyskupas Motiejus Valančius, tik dėl savaime suprantamų dalykų šito nebuvo galima skleisti. Žinojo tik patikėtiniai, tik tie, kurie šį darbą vykdė.
Vyskupas M. L. Paliulionis skirtingai nuo M. Valančiaus nemėgo kunigų rašytojų, buvo kosmopolitas ir tikinčiuosius nevertino pagal tautiškumą, nors ir buvo lietuvis, bet kalbėjo lenkiškai, ir su kunigais ir su namiškiais.
Tą laikotarpį taikliai apibūdina E. Aleksandravičius, jis rašo, kad „Šiuo metu apskritai pastebimas tam tikras atitolimas nuo vyskupo M. Valančiaus pradėtos lietuvinimo krypties, kas kėlė tam tikros, radikaliau už atsinaujinimą stojančios dvasininkijos nepasitenkinimą. J. Tumas-Vaižgantas, J. Mačiulis-Maironis, A. Dambrauskas-Jakštas ir daugelis kitų apie katalikišką „Šviesos“ laikraštį susibūrusių lietuvių kunigų priėmė to laikotarpio ir hierarchų mestą iššūkį ir, nepabūgę tarnybinių nemalonumų, stojo ginti tautinių Lietuvos interesų. Tai reiškė mėtymą po neturtingas ir atkampias parapijas, vadovybės persekiojimus ir akylą rusų valdžios stebėjimą bei baudžiamuosius teisminius procesus“.
Iš tikrųjų po M. Valančiaus atėję Žemaičių vyskupai nebuvo tokio lygio vyskupijos valdytojai ir apie jų valdymą jau nebuvo galima pasakyti, kad tai buvo atskira epocha Lietuvos istorijoje, be kurios neįmanoma suprasti kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasitraukimo iš moderniosios lietuvių tautos gyvenimo, Lietuvos tautinės valstybės atsiradimo ir įsitvirtinimo ir dabartinių tautinės valstybės pokyčių. Todėl minėtas dvasininkijos jaunimas kilo į kovą su įstrigusiais pusiaukelėje buvusiais Motiejaus Valančiaus bendražygiais, kurie kiek kitaip vertino lietuvių tautinį atgimimą, laikydamiesi lenkiškumo kaip aukštosios kultūros pagrindo.
Štai tokiame kultūriniame ir kalbiniame kontekste turime vertinti kunigo J. Tumo-Vaižganto pasirodymą mūsų Micaičių padangėje 1901 metų liepos 14 dieną.
(Tęsinys kitame numeryje)
Parengė Saulius JUŠKEVIČIUS
