Sveiki! Sveiki! Viskas baigia užknisti juodai: vėl grįžtanti žiema, Covido atmainos, nesibaigianti infodemija įvairiuose medijose, socialiniuose tinkluose ir t.t…
Norisi kažko…norisi kažko kito, kažko egzotiško…
Mane senai traukia egzotiškas Rytų pasaulis…, Rytai ne tik pasaulinės civilizacijos ištaka, unikali kultūra, religija, meno ir estetikos forma, bet ir suvokimas, jog rytų kultūra gludina Vakarietišką racionalizmą, savanaudiškumą, čia randu tai, ko šiuo metu mums labai stinga.
Pasamprotaukime apie minimalizmo ir tuštumos sampratos reikšmę Japonų kultūrai, šios tendencijos įtaką japonų minimalizmui interjere, architektūroje, dizaine.
Tuštuma – japoniško minimalizmo pagrindas, vienas svarbiausių japonų dizaino, architektūros, tiek šiuolaikinės, tiek tradicinės bruožų.
Požiūris į tuštumą, į tuščią erdvę, Rytuose ir Vakaruose gerokai skiriasi, tačiau šiuolaikiniai pasauliniai dizaino – architektūros stiliai aktyviai naudoja tuštumos konceptą – minimalizmą ir postmodernizmą.
Šiuolaikinio japonų minimalizmo tuštumos sampratą siejama su senosiomis religijomis Shinto ir Dzeno idėjomis
Tradicinėje japonų religijoje – shinto – ypatingas požiūris į gamtą – tuštumą, susijęs su upių, kalnų, gyvūnų, augalų ir medžių sudievinimu, švaros kultu.
Priešais shinto šventyklą – tuščia erdvė, žmonės tikėjo, kad joje gyvena Dievai. Ši erdvė
aptveriama šiaudine virvele ir padengta baltais akmenėliais, čia tikintieji melsdavosi, aukodavo ryžius, ar ryžių vyną Dievams. Ši tuščia erdvė įprasminta, kaip šventa, tai suvokiama ne kaip nebūtis, ar kažko trūkumas – atvirkščiai įsivaizduojama kaip kažkas sakrališko, – dieviško. Beje, įeinant į Shinto šventyklą būtinas apsiprausimo – apsivalymo ritualas. Privalu palaikyti dvasinę ir fizinę higieną.
Japoniškas minimalizmas tai viena iš Dzenbudizmo idėjų. „Pagal Dzeno Doktriną tikrovė yra veiksmo nebuvimas, tuštuma yra tiesa, o aukščiausia viso prasmė yra kažkas didingo ir nepajudinamo“.
Pagrindinės Dzeno estetikos kategorijos
Kakamuros ir Muromachi epchoje, Budizmo įtakoje pamažu įsivyrauja grožio modifikacijos tokios kaip: yūgen (slėpingasis grožis, slapčiausias), sabi (senovės apnašos arba laiko paženklintas grožis), wabi (prislopintas grožis), shibui (paprastumo grožis ir aristokratizmas) ir kt. estetinės kategorijos.
Plačiau aptarsime wabi ir sabi estetinius principus.
Dzeno idėjos Japonijoje sparčiai pradeda plisti XII a., ir padarė didelę įtaką įvairiuose japonų gyvenimo aspektuose – formavo samurajų dvasinę pasaulėžiūrą, bet ir padarė didžiulę įtaką įvairių visuomenės sluoksnių kultūriniai – meniniai gyvenimo raiškai, t. y. pagal pagrindinius Dzeno wabi ir sabi pricipus, kuriuos galime apibendrinti kaip „paprastumo grožį“.
Sabi – estetinė kategorija kuri atspindi gamtos ir meno ryšį, sabi grožis atsiranda natūraliai – jis nėra prievartinis ar dirbtinis, bet tai nereiškia, kad sabi yra naturalus reiškinys, neveikiamas ketinimų – jis yra pilnavertė vientisos kūrybos nuostata, neturinčios nieko dirbtino rezultatas. Sabi susideda iš nenumalšinto natūralumo ir archajiško netobulumo bei paprastumo – vienatvės.
Wabi – nėra vien estetinės sąmonės išraiška, tai ypatingas gyvenimo būdas ir gyvenimo menas – būti nepriklausomam nuo pasaulietiškų dalykų – turto, galios, reputacijos – , ir tuo pačiu jausti – būti dvasiškai turtingu už laiko ir socialinės padėties ribų.
Atsisakyti perteklinių dalykų: atsisakyti intelektualinių šiukšlių neatitinkančių šių dienų realijų, perteklinių garderobo detalių, perteklinių buities elementų, keisti maitinimosi įpročius ir t. t…, visa kas trukdo siekti dvasinės ir fizinės higienos…
Tuštumos architektūra. Centras
Japonai projektuodami įvairias konstrukcijas nebijo jose palikti – integruoti tuštumos ir erdvės tiek išorėje, tiek viduje. Japonų namuose vieno meno kūrinio akcentas formavo kambario erdvę ir turėjo ypatingą filosofinę prasmę, kurią savininkas norėjo suteikti savo namams. Feodaliniu laikotarpiu kartu su Dzenbudizmo idėjomis plito tuščios erdvės grožio idėja. Ši estetinė mintis plito architektūroje, literatūroje, tapyboje darė didžiulę įtaką kasdieniniame japonų gyvenime. Buvo laikomo niekinga ir didžiuliu beskoniškumu turėti daug daiktų, pasakyti per daug žodžių.
Č. Dženksas – anglų architektūros kritikas – tyrinėjo reiškinį „postmodernizmas“ šiuolaikinėje architektūroje. Jis pažymėjo, kad postmodermizmo architektūroje grįžtama į neegzistuojamą centrą. Architektūros ansambliai ar meno kūriniai kuriami taip, kad visi jo elementai būtų sugrupuoti aplink vieną centrą, tačiau šio centro vieta – tuštuma. Įdomu tai, kad šiuolaikinės architektūros kritiko Č. Dženkso suformuluotus principus lengvai pastebime tradicinėse japonų kultūros ir architektūros bruožuose.
Nebūties filosofija siūlo mums naują netradicinį pasaulio vaizdą, piešia neįprastą visatos vaizdinį.
Japoniškas minimalizmas
Tuštumos siekimas šiuolaikinėje architektūroje išreikštas geometrizavimu ir dekoro atmetimu, ir kai to išdavoje – primityvizmu t. y. formos supaprastinimu. Vis didesnį, ypatingą populiarumą įgauna minimalizmo stilius. Minimalizmo ištakos atsirado Japonijoje, būtent japonų minimalizmas pagimdė šiuolaikinės architektūros ir dizaino tendencijos principus, tolius kaip natūralių medžiagų ir nedidelio baldų kiekio naudojimas. Šiandien minimalizmas tapo viena iš populiariausių tendencijų – trendų, tačiau, nepaisant išorinio paprastumo tai gana brangus malonumas.
Minimalizmas dizaine
Dizainas minimalizmo stiliuje reikalauja minimalaus „darbinio“ spalvų kiekio. Labiausiai išplitusi kombinacija – šviesių neutralių tonų naudojimas tokių kaip pilkų, baltų atspalvių. Tradicinėje japonų architektūroje taip pat būdinga pilka spalva, kurią Kisho Kurokawasa vadina „rikyu“. Svarbiausia kuriant interjerą, planuojant erdves, kad joje butų išskaidytos ramios šviesos kai atrodo, kad sienos ir lubos švyti yra daug oro, sukurtas platumos ir erdvės jausmas, patalpa laisva nuo vidinių pertvarų. Dideli langai, pripildo erdvę natūralia šviesa, jungia būstą su aplink supančiu pasauliu, daro jį interjero dalimi.
Minimalizmas interjere ir žmogus
Pastebime, kad tuštumos samprata, tuščios, niekuo neužpildytos erdvės grožis darosi populiarus šiuolaikinėje vakarų pasaulio architektūroje. Natūralių medžiagų naudojimas išorinio ir vidinio interjero apdailoje taipogi mus priartina minimalizme ir japonišką nacionalinę architektūrą. Toks siekis ir noras tuštumos suteikia žmogui laisvės pojūtį nuo nereikalingų perteklinių daiktų, nuramina ir suteikia susitaikymo jausmą.
Šiuolaikinis žmogus yra praradęs kai kuriuos gyvenimiškuosius orientyrus. Tačiau nedaugelis, tie, kurie vertina amžiną – tikrą, randa kelius, kaip įnešti į savo gyvenimą prasmingumą, dvasingumą, džiaugtis paprastu.
Tekste naudota literatūra – A. Andriausko „Tradicinė japonų estetika ir menas“, V. Ovčinikovo „Sakuros šakelė“.
Viktoras Karpenko
