Prieš porą mėnesių Seimo pirmininkui pasidalinus mintimis apie gyvulių ūkį, iš knygynų visi šlavė George’o Orwello „Gyvulių ūkį“. Bet lygiai taip pat reikėtų perskaityti knygą „1984“ ir ten naudojamą „naujakalbę“. Tai gera proga susimąstyti, kokią įtaką mąstymui turi žodžiai.
Pagal „Google“ tendencijas, terminas „socialinis teisingumas“ dabar trendina su 90 taškų iš 100 Reiškia, šiandien šis terminas yra populiaresnis nei bet kada. Aukštesnę indekso reikšmę „socialinis teisingumas“ pasiekė tik 2016 m. lapkritį ir 2010 m. kovą. JAV prezidento rinkimai ir Trump‘as paaiškina sąvokos populiarumą 2016 m. lapkričio mėnesį, Obamos sveikatos draudimo reforma paaiškina 2010 m. kovo rezultatus.
Lietuvoje šiuo terminu kairė-dešinė irgi švaistosi į kairę ir į dešinę. „Socialinis teisingumas“ yra kone kiekvieno politiko žodyne. Jei norite kurti populistinę partiją, štai jums lengvas „pasidaryk programą pats“ rinkinėlis: „kovosime už socialinį teisingumą, prieš korupciją ir skalūnus / ES / neoliberalizmą / (pasirinkite iš sąrašo)”.
Suplakus tokias sudėtingas ir daugiareikšmes sąvokas kaip „socialinis“ ir „teisingumas“, terminas „socialinis teisingumas“ tampa dar sunkiau suprantamas. Kuo „socialinis teisingumas“ skiriasi nuo šiaip „teisingumo“? „Socialinis teisingumas“ lygu teisingumui tarp žmonių? Bet tada – sviestas sviestuotas, nes teisingumo sąvoka ir egzistuoja tik tarp žmonių. Juk nešnekame apie teisingumą tarp gyvūnų. Kai liūtas atima antilopę iš gepardo, mes to nevertiname teisingumo aspektu.
Sąvoka „socialinis“ klijuojama ir prie kitų žodžių. Ir tas klijavimas sukelia lygiai tas pačias pasekmes, t. y. skamba gražiai, bet kai pradedi galvoti, tai prasmės – nėra (arba ji iškreipta). Ką reiškia „socialinis verslas“? Verslas, kuris stengiasi patenkinti vartotojų poreikius? Bet raskite vis dar veikiantį sėkmingą privatų verslą, kuris dėl vartotojų nesistengia. Verslas, kuris dirba be pelno (ar į nuostolį)? Bet ar tai reiškia, kad kai Nokia pradėjo patirti nuostolius, Nokia staiga tapo „socialiniu verslu“?
Kai terminą „socialinis“ prikabini prie „rinka“ gauname „socialinę rinką“ ar terminą „socialinė rinkos ekonomika“, t. y. sąvoką, kuri irgi nieko nereiškia. Rinkoje sprendimus, ką daryti su savo pinigais, nuosavybe ir darbu priima šių išteklių savininkai. Iš patirties spėju, kad tie, kas sako „socialinė rinkos ekonomika“ galvoje turi šiuo sprendimus visada (ar dažnai) priims ne savininkai, o valdžia. Daug tikslesnis terminas būtų „ekonomika, kur už tave dažnai spręs valdžia“. Kam klaidinti žmones?
Jei visa tai apsiribotų tik semantine diskusija, būtų nieko tokio. Bet „socialinis teisingumas” yra paverstas pretekstu persekioti daugiau pasiekusius individus. Pamažu tampa priimtina teigti, kad jei yra uždirbančių daug, ir uždirbančių mažai, tai yra „socialiai neteisinga“. Bet jei daug dirbantis ar protingesnis uždirba daugiau, kame čia neteisingumas? Kame neteisingumas, jei verslas, sukūręs produktą, už kurį žmonės daug moka, uždirba daugiau, nei verslas, kuriantis produktus, kurių niekas neperka?
Tikroji problema yra ne semantikoje, o socializme. Pakeiskime sąvoką „socialinis teisingumas“ į „socialistinis teisingumas“ ir viskas taps skaidru. Pagal socializmo doktriną verslas (o tiksliau – gamybos priemonių savininkai) uždirba tik todėl, kad iš darbininkų (proletariato) atima pridėtinę vertę. Reiškia daugiau uždirbęs verslas iš darbininkų atėmė daugiau. O kadangi atimti yra iš esmės neteisinga, tai daug uždirbantys yra labiau neteisingi. Šiame kontekste sąvoka „socialistinis teisingumas“ yra ir aiški, ir tiksli, ir vietoje. Nenustebčiau, kad dalis “socialinio teisingumo” šauklių suvokime dominuoja socializmas, ne teisingumas.
Šiandien „socialistinis teisingumas” perspjauna net socializmo ideologus. Jei Marksas kalė pleištą tarp verslininkų (t.y. buržuazijos) ir samdomų darbuotojų (t.y. proletariato), tai dabartiniai „socialistinio teisingumo“ šaukliai jau demonizuoja ir daugiau uždirbančius samdomus darbuotojus. Direktoriai, finansininkai, programuotojai, t.y. daugiau uždirbantys samdomi specialistai irgi papuola po „socialistinio teisingumo“ girnomis. Nuo jų atlyginimo kas mėnesį nurėžiama po 40 proc., t.y. pora tūkstančių eurų, o mainais duodama pensija ar sveikatos priežiūra, nesiskirianti nuo to, kas duodama nesumokėjus nieko. Jei kas ir gali šauktis teisingumo, tai maždaug penktadalis Lietuvos piliečių, sunešančių daugiau nei pusę gyventojų pajamų mokesčio įplaukų.
Kad socialistai pasikinkė „socialinį teisingumą“ socializmo idėjoms skleisti – nieko netikėto. Kairieji visada buvo naujakalbės meistrai. Bet netikėta, kiek dešiniųjų susigundo šiuo semantiniu masalu.
