Skanu gardu, kaip du medu!

Štai ir paskutinis pasakojimas apie grybus. Tikimės, kad visi jo sulaukėte. O jeigu taip, tai ramiai galite eiti grybauti. Šįkart pakalbėsime apie valgomus grybus, tačiau ir tarp jų gali pasitaikyti vienas kitas nenuodingas, bet nevalgomas.

Kazlėkai

Vienas iš pirmųjų vasarinių grybų yra kazlėkas. Jaunuose pušynuose mėgsta augti tikrinis kazlėkas, senesniame miške – šilinis kazlėkas.

Tikrinis kazlėkas

Tikrinis kazlėkas turi slidesnę galvutę, todėl dažnam būna skanesnis už šilinį. Tikrinis kazlėkas mėgsta šviesesnes vietas. Jauno kazlėko apačia būna uždengta plėve. Tepasi ir po rinkimo ir dorojimo pirštai gana ilgai liks pajuodę. Nuimama kepurėlės odelė. Labai skanūs maži kazlėkai kepti su svogūnais.

Šilinis kazlėkas

Šilinis kazlėkas skiriasi kiek retesniais ir didesniai svamzdeliais ir neslidžiu paviršiumi. Auga brandžiuose ar senuose, žolėtuose, rečiau jaunuose pušynuose, dažnai sutinkami tamsesniuose miškuose. Skanus, valgomas grybas. Dažnas. Šio grybo savybėmis domisi ir medikai.

Tamprusis kazlėkas

Valgomi, bet nevertinami grybai. Išvirti pasidaro neapetitingai rožiniai, tampa tamprūs kaip guma.

Atskirti galima pagal retesnius vamzdelius apačioje.

Ūmėdės

Ūmėdžių yra labai daug, beveik visos valgomos. Nevalgomos ryškiai raudonos (kraujaspalvės) ūmėdės augančios pelkėtose vietose ir dvokiančioji ūmėdė. Ūmėdės labai skanios kiek pavirtos. Jos išlieka tvirtos ir traškios. Auga beveik visur, dažnos urbanizuotose teritorijose. Jos gali būti raudonos, rožinės, geltonos, žalios ir dar daugybė atspalvių. Gali būti sumaišomos su įvairiomis musmirėmis. Ūmėdžių skiriamasis bruožas tai lygus  ir trapus kotelis. Stora ir kieta kepurėlė.

Dvokiančioji ūmėdė

Dvokiančioji ūmėdė, gliti, skleidžia nemalonų kvapą, nenuodinga, bet ir nevalgoma.

Kelmučiai ir skūjagalvės

Nepatyrusiam itin lengva sumaišyti kelmučius su skūjagalvėmis. Skūjagalvių Lietuvoje yra per 20 rušių, dauguma nenuodingi, bet menkaverčiai ir neskanūs. Daugumos jų grubiai žvynuota kepurėlė, neturi sijonėlio.

Kelmučiai ir žvynuotoji skūjagalvė auga ant to paties kelmo. Kelmučių švelnesnis kepurėlės žvynuotumas ir kepurėlės apačią dengiantis sijonėlis. Užaugusių sijonėlis praplyšta. Kelmučiai labai skanus grybas, fantastiški kepti ant sviesto, virti. Renkamos tik kepurėlės, nes koteliai sumedėję.

Baltikai

Iš gausios baltikų šeimos, kurių Lietuvoje priskaičiuojama apie 30, trejetą galima paminėti kaip gausiau surandamus ir skanius. Tai raibasis baltikas, dažnai vadinamas pilkąja žaliuoke, žalsvasis baltikas arba žaliuokė ir raudongalvis baltikas dažnai vadinamas vištyte.

Žalsvasis baltikas arba žaliuokė

Vienas iš vertingiausių vėlyvojo rudens grybų yra žaliuokė arba žalsvasis baltikas. Jis sunkiai sumaišomas su kitais grybais. Ryškiai žaliai geltona apačia ir kepurėlė. Auga smėlėtose atvirosevietose, baltos samanos, viržynai. Dažniausiai sutinkamas prie pušų. Kai kurie autoriai priskiria vos ne prie nuodingų. Todėl geriau ilgiau pavirti. Mėgstamiausias patiekalas keptos arba marinuotos žaliuokės

Raibasis baltikas arba pilkoji žaliuokė

Ne ką mažiau vertingas yra raibasis baltikas. Tačiau jį itin lengva be patirties sumaišyti su daugybe kitų baltikų. Jo skiriamasis bruožas tai blizgi kepurėlė ir kiek persiliejantis žalsvas atspalvis apačioje.

Voveraitės

Esant palankioms sąlygoms voveraitės ima augti jau gegužės mėnesio pabaigoje. Labai skanus ir daugybėje šalių kulinarijoje itin vertinamas grybas. Auga grupėmis, dažniausiai sudarydamas ratus. Rinkti iš išorinės rato pusės, neiti į grybienos vidų. Taip išsaugosite grybieną ilgiau. Galima sumaišyti su labai plonais kotais panašiais grybais. Voveraites iš karto rinkite švariai, nupjaustykite žemėtą kotelį, nupūskite smėlį prieš dedant į pintinę. Prieš gaminant voveraitės neplaunamos, o nuvalomos šepetėliu. Tokios sausos dedamos į įkaitintą keptuvėje sviestą ar jau apkepintus svogūnus. Idealu su ką tik iškastomis virtomis bulvėmis.

Asociatyvios nuotr.