Seimas, įvertinęs „išskirtinį Sąjūdžio vaidmenį Lietuvos valstybingumui, nepriklausomos ir demokratinės valstybės tęstinumui“, 2018-uosius metus paskelbė Sąjūdžio 30-ųjų metinių minėjimo metais. Bazilionų, Gruzdžių, Kuršėnų kraštų žmonės, nors ir vėliausiai įsijungė į šį visuomeninį judėjimą, tačiau 1988-90 metais aktyviai dalyvavo tautos Atgimimo, valstybės Nepriklausomybės atkūrimo procese.
Pradžia
Kodėl mes keturis mėnesius vėlavome? Buvęs Micaičių kolūkio vyr. inžinierius sąjūdietis Vaidas Bondzinskas apeliuoja į tai, jog „Šiaulių rajonas buvo pakankamai stagnacinis“.
„Sąjūdis pirmiausia prasidėjo Vilniuje. Praėjo tam tikras laiko tarpas, kol ši, pertvarką lemianti, banga atėjo iki rajono. Gal nebuvo tokių žmonių, kurie imtųsi iniciatyvos organizuoti čia Sąjūdžio veiklą, be to, ir sunku buvo išjudinti žmones“, – teigia jis.
Žmonės daugiausia galėjo bendrauti, palaikyti tarpusavio ryšius meniniuose, sporto kolektyvuose, o ne visuomeniniuose, kurie gvildeno lituanistines, filosofines, mokslines ir kitas idėjas. Vietos politinė-valstybinė valdžia, direktoriai, pirmininkai ir buvo skirti užtikrinti sovietinio režimo vykdymą bei priežiūrą.
Estijos aktyvistų paskatinti, 1988 metų birželio 3 dieną Mokslo Akademijoje Vilniuje įsikūrė 35 intelektualų iniciatyvinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupė. Tai buvo akstinas visoje Lietuvoje steigtis, tariant sovietiniais šablonais – „saviveiksmėms formuotėms“ – periferinėms LPS grupėms.
Kaip teigia tuometiniai rajono Sąjūdžio lyderiai, asmeniškai patiems teko dalyvauti 1988 metų liepos, rugpjūčio mėnesiais Vilniuje, Kaune vykusiuose ir visą Lietuvą kardinaliai paveikusiuose mitinguose, vykdavo į LPS grupių susirinkimus Šiauliuose. Rajono gyventojai skaitė respublikinę spaudą, matė per televiziją transliuotą 1988 metų rugpjūčio 23-iosios mitingą, rugsėjo 28-ąją vykusį „bananų balių“. Tad Sąjūdžio idėjos aktyvavo mūsų rajono gyventojų sustingdytą, tačiau nesunaikintą lietuvybės savimonę. Imtis pilietinės iniciatyvos, kurią „garantavo“ LTSR Konstitucijos 49 straipsnis: „piliečiai turi teisę jungtis į visuomenines organizacijas“, ėmėsi Kuršėnų inteligentai. Prisiminkime, kad kilusį sujudimą stebėjo bei stengėsi kontroliuoti kompartijos bei KGB struktūros. Reikėjo politinės išminties ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderių pagalbos bei visuomenės palaikymo.
Pažįstami ir bendraminčiai
Sovietinė visuomenė buvo padalinta į darbininkijos, valstietijos ir sovietinės inteligentijos klases. Neatitikę šių kriterijų žmonės, buvo priskirti „antitarybiniams elementams“, todėl tautinės savimonės, praktikuojantys tikintieji, demokratinių pažiūrų žmonės buvo supriešinti su ,,sovietine liaudimi“. Kuriant iniciatyvinę grupę, tai buvo nemažas kliuvinys, ypač periferijoje. Arvydas dirbo kartu su Arūnu, Romualdu, Alyda ir kitais mokykloje, Rimas, Jonas, Vidas ir Marija buvo fabriko darbuotojai, Nijolė M., Nijolė N., Pranas ir Gediminas buvo gydytojai. Jungė ir gyvenamoji vietovė: pvz, L. Ivinskio, J. Janonio ir Vilniaus gatvių rajonas ar giminystės ryšys, trėmimų patirtis ir panašiai. Todėl tarpusavio pasitikėjimas, pažiūros kuriant Sąjūdį, ir sudarė palankią aplinkybę imtis lyderystės.
Anot Šiaulių rajono Sąjūdžio tarybos narės K. Arust, „susirinkę bendraminčių būrelyje, grubiai tariant, pakeiksnodavom valdžią“.
Šiaulių rajono centrinės ligoninės chirurgas Pranas Andruškevičius pažymėjo, jog „steigiant Sąjūdžio tarybą buvo daug mokytojų, buvo keli medikai, bet pradžia, kaip mes ten susirinkom, tai tiesiog vieni nuo kitų. Tiesiog pažįstami“.
Vidinė motyvacija
Vertinant tautinio Atgimimo laikotarpį tenka pateikti klausimą: kaip sovietinio režimo visuomenėje atsirado pilietiškumo proveržis?
Tai lėmė palanki „pertvarkos, viešumo, demokratizacijos“ politika, giluminė SSRS krizė ir kitos priežastys? Tačiau esminė priežastis buvo „smetoninės Lietuvos“ kartos išlaikytos ir šeimose, giminėse iš kartos į kartą perduotos istorinės atminties, tradicijų, papročių žinios. Išoriškai „lojali“ sovietinė visuomenė namuose šventė Kalėdas, Velykas, Jonines, krikštijo vaikus, „šliūbavojosi“ bažnyčiose, laidojo „su kunigu“ ir panašiai.
Rajono Sąjūdžio vadovas Arvydas Verseckas teigė, jog jo tėvas „visą gyvenimą buvo prieš tarybinę santvarką, be to, teta dažnai pasakodavo apie partizanus ir stribus, vėliau studijuodamas jis skaitė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. P.Andruškevičius taip pat pabrėžė, jog nuo vaikystės augo šeimoje, kur buvo gerbiamos Lietuvos tradicijos, istorija – tai vėliau jį inspiravo Atgimimo laikotarpiu įsijungti į Sąjūdį.
N. Miniotienė prisimena, kad apie Lietuvą, apie Lietuvos trispalvę sužinojusi taip pat iš tėvų.
Pasak Kuršėnų IV vidurinės mokyklos rėmimo grupės vadovės A. Dankienės, ji į Sąjūdį atėjo su savo praeitimi, kadangi jos tėtis buvo politinis kalinys, mama su broliu buvo išvežti į Sibirą, Lietuvoje ji liko viena, buvo stribų mušama ir vadinama „banditka“, būtent tokia praeitis ją stumte stūmė Sąjūdžio link.
E. Dragūnienė, būdama moksleivė, taipogi priklausė grupelei, platinusiai atsišaukimus ir taip talkinusiai partizanams.
K. Arust socialinės aplinkos formavimasis taip pat sietinas su partizanais, nes tėvas palaikė ryšius su partizanais.
Sąjūdžio įsikūrimas visus juos įkvėpė veiklai.
Steigiamoji konferencija Kuršėnuose
Inspiruoti Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio veiklos, rajono Sąjūdžio pirmeiviai 1988 metų spalio 3 dienos pavakarę Kuršėnų kultūros namuose organizavo sąjūdietišką mitingą. Kad sumokėtų salės nuomą, Kuršėnų poliklinikos ir ligoninės medikai surinko 280 rublių. Susirinko apie 750-800 žmonių. Pirmą kartą viešai buvo demonstruojamos Trispalvės, Vyčio ženklai, Sąjūdžio spauda, atributika, dalyviai sugiedojo „Tautišką giesmę“. Renginį vedė būsimasis rajono LPS lyderis Arvydas Verseckas. Pritariant susirinkusių žmonių ovacijoms, įkvepiančiai kalbėjo Kazimieras Alminas, J. Minkevičius, O. Dautartaitė, K. Arust, R. Krikščiūnas, M. Stakvilevičius, J. Bezaras, A. Puodžiūnas. Tiesioginės demokratijos principu, visuomenės spręndimu, išrinkta 15 aktyvistų (14 inteligentų, 1 darbininkas, 5 moterys, 4 komunistų partijos nariai) LPS iniciatyvinė grupė iki Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo perėmė ir visoms rajono rėmimo grupėms atstovaujančios Tarybos funkcijas. Šiaulių rajono LPS tarybos pirmininku išrinktas ryškus lyderis mokytojas A. Verseckas, sekretoriumi muzikos mokyklos direktorius P. Mikutis. Kitos rajono Sąjūdžio rėmimo grupės kūrėsi savarankiškai.
Reikia akcentuoti, kad sąjūdiečiai buvo atsakingi, motyvuoti, altruistiški žmonės. Gydytojai, inžinieriai, mokytojai, menininkai visuomenėje buvo autoritetingi ir gerbiami. Pagrindinis Sąjūdžio veiklos leitmotyvas – prisiimti atsakomybę už tautos atgimimo ir persitvarkymo programos įgyvendinimą Šiaulių rajone. Aišku, neperžengiant radikalumo, provokacijų, smurto linijų. 1988 metų spalio 3-ioji yra Sąjūdžio įsikūrimo Šiaulių rajone data. Rajono valdžios komitetai sulaukė opozicijos, formavosi politinė konkurencija dėl visuomenės simpatijų.
Keletas rajono Sąjūdžio faktų
Oficialiai rajono Sąjūdį sudarė 45 rėmimo grupės. Organizacijoje buvo 637 asmenys. Vidutiniškai vienas dalyvis Sąjūdžio idėjomis galėjo paveikti 4,5 žmones, todėl remiančiųjų galėjo būti nuo 2 iki 4 tūkstančių. Aktyviausios rėmimo grupės buvo įsikūriusios Kuršėnų III vidurinėje (pirmininkė V. Fabijonavičienė), Kuršėnų IV vidurinėje (pirmininkė A. Dankienė) mokyklose, Pavenčių cukraus kombinate (pirmininkas R. Krikščiūnas), Rajono statybos organizacijoje (pirmininkas S. Žostautas) Kužiuose. Pavenčių ATĮ (95-125), „Taikos“ kolūkio (56), Šiaulių MSV(50), Kuršėnų III (41) ir Kuršėnų IV (38) vidurinių mokyklų buvo gausiausios Sąjūdžio rėmimo grupės. Formaliai Sąjūdžio grupių nebuvo rajono valdžios komitetuose. A. Verseckas 1989 metų gegužės mėnesį buvo pirmas žmogus, pareiškęs Šiaulių rajono partinei bei valstybinei valdžiai apie Lietuvos nepriklausomybę nuo SSRS.
1989 metų rugpjūčio 29-ąją žurnalistas V. Kirkutis laikraštyje „Leninietis“ spausdintu žodžiu pateikė laisvės ir nepriklausomybės siekį.
Sąjūdžio poveikis ir reikšmė
Susikūrus Sąjūdžio organizacinei struktūrai, rajonas tapo sudėtine Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalimi, įgyvendinanąia strategines įdėjas periferijoje. Sudarė sąlygas įsisteigti visuomeninėms „Tremtinio“ klubo, Blaivybės, Darbininkų sąjungoms, Skautų organizacijoms, Socialdemokratų, Konservatorių, Krikščionių demokratų partijoms ir kitiems dariniams.
Rajono sąjūdininkai bei Sąjūdžio šalininkai dalyvavo akcijoje „Baltijos kelias“, palaikė Sąjūdžio remtus kandidatus 1989 ir 1990 metų rinkimuose į SSRS ir Lietuvos SSR Aukščiausiąsias Tarybas, rajono Tarybą. Buvo atstatyti ir pastatyti tautiniai, trėmimams, partizanams atminti paminklai, suaktyvinta lituanistinė veikla. Sąjūdžio politika, organizuoti mitingai, renginiai skatino žmones sąmoningai remti ir gausinti šalininkų gretas, įgyvendinant Lietuvos valstybės atkūrimo projektą.
1990 metų kovo 11-ąją pasiektas rezultatas – prasidėjo naujas nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės laikotarpis.
