Antroji COVID-19 banga įvarė mus į baimių ir nuolatinio nerimo kampą, iškėlė į paviršių reiškinius, kurie ankščiau laikytini gėdingais. O kai kurie virto tendencijomis, tiesiog „trendais“. Apie vieną „trendą“- verkšlenimą – pakalbėkime šiek tiek plačiau. Mes negrįžtamai tapome verksnių civilizacija. Ne, verksniai egzistavo visais laikais! Šią abejotiną privilegiją dėl visko skųstis, verkšlenti mes „pripaišydavome“ infantiliam jaunimui, viskuo ir visada nepatenkintiems pensininkams, „lūzeriams“ ir in masse – moterims. Beveik kiekviena moteris vieną – du kartus į mėnesį, priklauso nuo temperamento, aptvindo savo karštai mylimą vyriškį negailestingu, tiesiog žudančiu verkšlenimu – viena išeitis kažkokiu būdu išgyventi. Net jei šitą šovinistinį mitą priimtume kaip tiesą, tai dabar moterys monopolijos verkšlenimui jau seniai nebeturi. Dabar verkia visas pasaulis! Ir turiu Jums pasakyti, kad tame liūdname, pilno nusivylimo chore solo partiją traukia vyrai. Paprasčiausiai todėl, kad pasaulis kol kas liko vyriškas.
Šiuo metu mūsuose madinga viešai reikšti savo emocijas, bet kokias: pyktį, neviltį nuoskaudą – bet kokias! Žodžiai „kuklumas“, „savikontrolė“, tapo prievartos sinonimu. Jei tu naiviai galvoji, kad ne visus jausmus reiktų rodyti publikai, norėtum santūrumo, esi emocinis smurtautojas, nuvertinęs svetimus jausmus ir iš vis niekšas! Geru geriausiai – moralinis išsigimėlis.
Gal tu moteris, kuri negali nuslėpti pasišlykštėjimo nuolat verkšlenančiu vyriškiu? Oi kaip man bloga! – reiškia, tu tikra feministė, seksistė ir adeptas viduramžiško „tikri vyrai neverkia“. Bet juk visi turi teisę kentėti ir daryti tai, taip garsiai, kiek leidžia tavo pažeistų (dabar jau viruso) plaučių apimtis. Pasaulyje mes turime vis mažiau teisių, o kitos atiduotos laisva valia… Teisė verkšlenti – tai vienintelė teisė, kuri dar mums liko ir ta teise mes naudojamės be stabdžių! O kas čia blogo, pasakysite jūs? Jei reiški savo emocijas? Jei nenuleisi garo, gali sprogti ir aptaškyti kitus… na, patys suprantat, kuo. Štai ir psichologai pataria – kartas nuo karto paverkti naudinga, mažu tai psichologinė higiena. Aš tikriausiai išsakysiu nepopuliarią mintį ir jūsų akyse tapsiu maniaku, psichologiniu sadistu: velniop tokią higieną! Verkšlenimas jau pasiekė tokį lygį! Viskas! Gana! Jau iki kaklo! Ir man atrodo pats, laikas prisiminti, kad higiena – tai apskritai intymus reikalas. Ir nereikia išsivalius dantis spjaudyti man ant „lakierkų“! Ir nereikia Jus supančio pasaulio versti į emocinį šiukšlyną. Ir nereikia reikalauti, kad šitą jūsų šiukšlyną žmonės pagarbiai ir su meile iškuoptų.
Tapo tiesiog neįmanoma skaitant socialinius tinklalapius neįlipti į emocinio, daugiau ar mažiau kvepiančią fekalo krūvą.
Aš pavargau, perdegiau, netekau jėgų, neturiu jokių santykių, o jei ir turiu – jie blogi! Darbas šlykštus – moka mažai, man viskas skauda, niekas nepadeda, nėra vaistų!
Dieve tu mano! Tai imk ir baik blogus santykius, mesk tą šlykštų darbą! Padaryk ką nors, vietoj to, kad verktm. Negali? Tada nurimk… priimk pasaulį tokį, koks yra. Laikai, kada aplinkiniai galėjo knaisiotis po tavo emocinius patvorius ir šalikeles baigėsi! Gal kažkada mes buvome geresni, bet šis gerumas buvo (pamenat?) – nuo pertekliaus! Na, o dabar kiekvienas su savo problemomis! Tų problemų sprendimais. Tai šventai kovai mes atiduodame paskutines savo jėgas, laiką iki paskutinio lašo! Skaityti apie mažai pažįstamų žmonių ar visai nepažįstamų problemas – tas pats, kas pačiam pragriaužti skyles ir taip jau sudilusiuose ir aprūdijusiuose savo emociniuose šarvuose. Juolab, kad uždraustų temų verkšlenimui neliko, jų nėra! Elementarus kuklumas tapo atavizmu, suaugę žmonės diena iš dienos su teotonišku nuoseklumu aprašinėja savo organizmo funkcionavimo intymiausias smulkmenas: aš taip ir taip sirgau. O čia štai mano temperatūros svyravimai, o štai čia – mano žarnyno sutrikimai…
Ir būtinai prierašas: gal tai kam nors padės. Dievuliau! Kaip man gali padėti tavo medicininis dienoraštis? Tegul ir žinomo, bet visiškai man svetimo žmogaus, kuris persirgo – pasveiko ir dabar trokšta tuo pasidalinti su visu pasauliu? Kokią tiesą turėčiau įžvelgti šiuose intymiose smulkmenose?
Virkauti apie savanaudes merkantilines bobas išvis topas! Šventas reikalas! Įdomu tai, kad apie savanaudes merkantilines bobas virkaujama kitom savanaudėms – merkantilinėms boboms! Manęs nemyli, nėra sekso, aš vienišas šitame negailestingame pasaulyje. Ir tai dar būtų nieko, jei tuo verkšlenimu bandytų išverkti nors truputi sekso. Bet ne! Verkiame nesavanaudiškai.
Gera naujiena ta: liežuviu malti – ne maišus nešioti! Mes taip pamėgome verkšlenti, verkšlenti viešai ir neviešai dėl sveikatos, dėl santykių, dėl pinigų ir jų trūkumo, dėl sup…tos valdžios, korumpuotų valdininkų, dėl nedėkingų vaikų, kad pamiršome paprasčiausią gyvenimo aritmetiką: jeigu tavo judėjimo greitis lygus nuliui, tai skaičiuoti laiką, per kurį tu atvyksi iš taško A į tašką B, kur A – tavo problema, o B – jos sprendimas, apskaičiuoti neįmanoma. Todėl, kad nulio iš nulio dalinti negalima.
Ir nepopuliari mintis: laikykitės nuo verksnių kuo toliau! Jei jūsų gyvenimas ir jūsų psichika jums brangi! Verkšlenimas, kurio esmė tapti gailesčio kultu sau, nuodingas ir neįtikėtinai, kaip dabar sakoma, virulentinis. Senoviškai – užkrečiamas. Ypatingai užkrečiamas toleruojamoje verkšlenimą impotencijos pažeistoje visuomenėje, kuri tvirtina: pirmas žingsnis problemų sprendimui – tai pripažinimas, kad ji yra. Suprask, mes ne šiaip verkšlenam, o išmykiame problemą! O gal jau užteks pliurpti, gal pats laikas užsičiaupti, nusišluostyti saldžius gailesčio snarglius sau ir pradėti kažką daryti? Oi, aš užmiršau! Dabar taip kalbėti negalima. Juk tai žiauru ir ne empatiška. Nuvertinimas… Prievarta… Jūs manote, kad lengva diena iš dienos žiaumoti vieną ir ta patį emocinį makalą?
Galvoju, lengva. Tikrai lengviau nei ką daryti. Ir šiandiena tai saugiau. Bet koks veiksmas šioje impotentinėje visuomenėje bus įvertinta kaip grėsmė: nesiūbuok valties! Neteliuškuok jaukioje mūsų pelkėje! Nekelk dumblų! Geriau pagalvok, kame tavo problema ir kodėl tave taip erzina žmonės, kurie verkšlena. Nelaikyk savyje – išrėk viską! Paverk, kaip tu nemėgsti verksnių, paverk rytoj, paverk poryt…
Viktoras Karpenko
