Vasara – „karščiausias“ metas Lietuvos aludariams, mat tuo laikotarpiu daryklos turėtų dirbti visų pajėgumu, o pardavimai pasiekti piką ir lemti visų metų rezultatus. Tačiau kasmet Lietuvos aludariai priversti vis mažinti apsukas – „Lietuvos aludarių gildijos“ vadovo Sauliaus Galadausko teigimu, Baltijos šalyse vis labiau įsigali degtinė ir kiti stiprieji gėrimai, o aludariams telieka griebtis eksporto.
Kalbant apie aludarius galima drąsiai sakyti, kad vasara metus maitina. Kokia buvo ši vasara?
Jeigu ją lyginsime su praėjusias metais, tai galima matyti vieną teigiamą dalyką – birželis buvo tikrai neblogas. Bet tai vienintelė gera žinia. Birželis, kad ir koks jis būtų, neišgelbės metų, kurie eilinį kartą mūsų sektoriui bus prastesni nei praėjusieji.
Kas labiausiai traukia aludarius žemyn?
Yra natūralūs procesai, tokie kaip mažėjantis gyventojų skaičius ar tendencija rinktis nealkoholinius gėrimus. Bet tai tik dalis paveikslo.
Matydamas visą vaizdą galiu sakyti, kad mūsų alkoholio vartojimo kultūra tampa vis labiau rusiška. Lietuviai nuo natūralių fermentuotų gėrimų juda link stipriųjų. Ir tai bloga žinia ne tik mums, aludariams, bet ir šalies gyventojams, nes tokių gėrimų vartojimo padariniai sunkiausi.
Manau, kad tai turėtų kelti nerimą ir valdantiems politikams, nes vargu ar tokio vartojimo kultūros pokyčio jie siekė. Per penkmetį, jeigu lyginsime 2018 su 2013 metais, alkoholio suvartojimas Lietuvoje smarkiai sumažėjo, tik šis mažėjimas vyko ne stipriųjų, o lengvųjų fermentuotų gėrimų sąskaita.
VMI duomenis rodo, kad per tą laiką vyno ir kitų natūralios fermentacijos gėrimų iki 8,5 proc. stiprumo (didžiąją jų dalį sudaro sidras) pardavimai sumažėjo perpus – 52 proc. Alaus ketvirčiu – 24 proc.
Taip, sumažėjo ir etilo alkoholio, kurio didžiąją dalį sudaro degtinė, vartojimas. Bet tik 7 proc. Tad dabar turime situaciją, kai etilo alkoholis sudaro kone pusę – apie 43 proc. visoje suvartojamo alkoholio struktūroje. Tai tikrai daug. Pavyzdžiui, Vokietijoje šis rodiklis daugiau nei dvigubai mažesnis – nesiekia 20 proc. Belgijoje ir Danijoje stipriojo alkoholio suvartojama net tris kartus mažiau nei pas mus.
Gal daug kam šis vaizdas pasirodys malonus, bet tai faktas – pagal alkoholio vartojimo kultūrą mes jau panašūs į Rusiją ir kasmet daromės vis panašesni.
Tačiau šių metų pradžioje akcizas stipriajam alkoholiui padidėjo, be to, Vyriausybė neįsisuko į akcizų karą. Ar to neužteko, kad vartojimo kultūrą pagerėtų?
To užteko, kad padidėtų akcizų pajamos į biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš tų pačių VMI duomenų, pokytis tikrai neįvyko – spiritinių gėrimų pardavimai augo net 18 proc., o alaus mažėjo 1 proc. Ir tai tik pirmų 7 mėnesių duomenys, tad nei karštas birželis, nei liepa neapsaugojo aludarių nuo kritimo. Metų pabaigoje šis minusas bus didesnis.
Atkreipčiau dėmesį dar į stipriai augančius stipriųjų alkoholinių gėrimų, naudojamų kokteliams, pardavimus. Formaliai tai stiprusis, bet iš jo gaminamas silpnas gėrimas, kuris pigesnis negu alus. O ir pirkėjai, kurie kruopščiai skaičiuoja pinigus, mato, kad stiprieji gėrimai yra sąlyginai pigesni.
Tad padidinti akcizai pokyčių neįnešė. Antra vertus, būtina pasakyti, kad Vyriausybė pasielgė teisingai nesiveldama į akcizų karą tarp Estijos ir Latvijos. Nors spaudimas tą daryti, manau, turėjo būti nemažas. Kovoti alkoholinių gėrimų akcizų mažumu – nesvarbu ar tai būtų alus, degtinė ar vynas – reiškia stumti į pralaimėjimą visą visuomenę.
Tą puikiai rodo Latvijos pavyzdys. Matyt, ne be Latvijos spiritinių gėrimų pramonės lobistų įsikišimo, akcizas ten sumažintas tik stipriajam alkoholiui. Oficialiai sakoma, kad taip padaryta dėl estų turistų, bet tai, švelniai tariant, nelogiška, nes degtinė atpigo ne tik pasienyje perkantiems estams, bet ir visiems Latvijos gyventojams. Kitaip tariant, tai yra tiesiog degtinės atpiginimas, o tokie veiksmai tik tolina nuo vakarietiškos alkoholio vartojimo kultūros kūrimo.
O ką tuomet reikėtų daryti, kad būtų kuriama vakarietiška alkoholio vartojimo kultūra?
Pasižiūrėkime į akcizų politiką Europos Sąjungos (ES) šalyse. Pamatysime, kad čia stiprieji alkoholiniai ir tradiciniai fermentuoti gėrimai apmokestinami skirtingai. Kai kas pas mus tai vadina diskriminaciniu apmokestinimu, bet tai normali pasaulinė praktika.
Visų pirma, degtinę pagaminti gerokai pigiau, nei fermentuotus gėrimus, be to, čia įtraukiama trumpesnė vertės grandinė, tad ir ekonominis poveikis kitiems sektoriams čia menkesnis. Visa tai, kaip ir didesnė žala sveikatai bei visuomenei, kompensuojama didesniais akcizais. Bet kiek didesni jie turi būti?
Baltijos šalyse šis atotrūkis vienas mažiausių ES – pagal tai mus lenkia net degtinės gimtine save vadinanti Lenkija, jau nekalbant apie Vokietiją ar Belgiją.
Vienas galingiausių ir pagrindinių vartojimo kultūros kūrimo įrankių – akcizų politika. Jeigu norime vakarietiškos kultūros – paimkim gerus pavyzdžius iš jų.
Norite pasakyti, kad akcizą stipriesiems gėrimams reikia dar labiau didinti?
Didinti mokestinį atotrūkį – svarstytinas variantas, nes akivaizdu, kad kilstelėtas akcizas norimo pokyčio nedavė. Žinoma, pokytis įvyko – valstybės biudžeto pajamos už akcizus padidėjo, bet juk tai nebuvo vienintelis pokyčių tikslas.
Vyriausybė seka situaciją ir matė, kaip stiprusis alkoholis ima išstumti silpnąjį. Padidintu akcizu, manau, siekta paveikti ir šiuos procesus. Tik, deja, tenka konstatuoti, kad priemonės buvo per silpnos, tad papildomi akcizų pokyčiai galėtų įnešti daugiau teigiamų tendencijų.
Tik reikėtų nepamiršti, kad draudimai ir ribojimai – kad ir kokie būtų – jie tiesiog užtveria kelią. Tačiau mes nestovime vietoje, kažkur judėti vis tiek reikia. Štai čia matau didelę galimybę pozityviai, šviečiamajai, nukreipiančiai veiklai, kurios taip trūksta Lietuvos antialkoholinei politikai.
Grįžkime prie aludarių situacijos. Teigiate, kad alaus parduodama vis mažiau, o stiprieji gėrimai vis labiau tvirtina ir plečia pozicijas. Tai kokia aludarių ateitis – juk spynų ant daryklų dar nekabinat?
Šis laikas sunkiausias smulkesniems regionų aludariams, mat jiems sudėtinga dirbti su savo produkcijos eksportu. O dabartinėje situacijoje, kai Lietuvoje vietos mums kasmet vis mažiau ir mažiau, eksportas tampa pagrindiniu ramsčiu. Lietuvos aludariai įrodė, kad geba virti gerą alų, todėl jau dabar mūsų gėrimų galima rasti dešimčių valstybių parduotuvių lentynose.
Eksportas – bene vienintelė vieta, kur mūsų gamintojai stiprėja ir kasmet sugeba padidinti pardavimų apimtis. Jeigu taip toliau, tapsime tiesiog alaus eksportuotojais. Tačiau Lietuvos aludarių tokia perspektyva nelabai tenkina, nes visgi save suvokiame kaip Lietuvos – savo krašto gėrimų gamintojus. Vaizdžiai tariant, nenorime būti alaus „legionieriais“, mes norime žaisti už savo namų komandą.
