Lapkričio mėnesio pradžioje pasklido žinia, kad Kuršėnų ligoninę palieka direktorė Renata Noreikaitė. Ligoninės kolektyvas socialiniuose tinkluose pasidalijo jautria žinute: „Mus palieka Direktorė. Žinia kaip perkūnas iš giedro dangaus. Jos vadovavimo laikotarpiu Kuršėnų ligoninė prisikėlė kaip feniksas iš pelenų. Įgyvendinti keli rimti projektai, planuose buvo dar rimtesni. Išgražėjo ligoninės aplinka. Įstaiga išbrido iš skolų, laiku mokami atlyginimai, geras psichologinis klimatas. Netgi „kovidiniu“ sunkmečiu buvo išvengta darbuotojų atleidimų ir atlyginimų mažinimų. Linkime Direktorei sėkmės ! Dėkojame už bendrus darbo metus !“
Ir liūdesys netekus, ir pyktis
Vis tik ši žinia, kuria pasidalino ir savaitraštis „Kuršėnų krašto žinios“, sukėlė prieštaringas emocijas bei spėliojimus, kas gi vis dėlto atsitiko, kad ligoninės direktorė turėjo išeiti. Anksčiau girdėjus vien gerus atsiliepimus apie šios ligoninės vadovę, šįkart pasipylė ir pikti komentarai. Pvz., Kristina pasivadinusi moteris rašo: „Valio!!! Jau seniai reikėjo išeiti.“ Kitas: „Šitą savo tekstą pamiršote įrėminti į kabutes: „…”(parodydami, kad interpretuojate). Nebeskleiskite propagandos ir neklaidinkite žmonių. Ir čia ne asmeniškumai, čia Noreikaitės su daugeliu žmonių nešvarūs susidorojimai…“ Taip pat gražūs ligoninės darbuotojų atsiliepimai: „Džiaugiamės ir vertiname Jus, kaip vadovę. Labai pasiilgsime Jūsų profesionalumo, žmogiškumo, dėmesingumo, nuoširdumo. Kiekviena pabaiga gyvenime mums parodo, kad išmokome dar vieną pamoką ir jau esame pasiruošę kitai. Turite viską, ko reikia, kad pasiektumėte savo užsibrėžtų tikslų. Jūsų sugebėjimai lai nukelia Jus į naują sėkmės viršūnę. Linkime kuo didžiausios sėkmės!!!“ bei „Gaila, kai tokie puikūs žmonės palieka mūsų ligoninę.“
Savivaldybė plačiau pakomentuoti atsisakė
Taigi, kas visgi nutiko Kuršėnų ligoninėje ir kodėl ji nusprendė išeiti, vos pradėjusi antrąją kadenciją, paklausėme Šiaulių rajono savivaldybės gydytojos Ingos Rimgailienės, kuri atsakė trumpai, kad ligoninės direktorė iš darbo atleista šalių susitarimu, o apie spėliones, kad postą R. Noreikaitei teko palikti dėl nesutarimų su savivaldybe, komentuoti atsisakė.
Pasiteiravus pareigas palikusios R. Noreikaitės, ar galėtų paaiškinti, kas vyko paskutiniu metu, dėl kokių priežasčių paliko dabą ir kokie ateities planai, ji atsakė: „Manau, kad paaiškinimas reikalingas, kad neapaugtų gandais“. Pateikiame buvusios ligoninės vadovės bei medikės atsakymus į klausimus:
– Žmonės buvo patenkinti Jūsų įdėtu darbu, teigiamais pasikeitimais ligoninėje. Ar nemanote, kad, Jums išėjus, situacija ligoninėje pasikeis į blogąją pusę?
– Esu dėkinga visiems kolektyvo nariams, kurie dirbo kartu su manimi visus šiuos 6 metus. Manau, kad vadovas neturi būti visiems geras, nes jo pareiga pareikalauti iš personalo darbo funkcijų atlikimo ir disciplinos, bet darbuotojai, man atrodo, mane mėgo. Ir aš juos taip pat pamėgau. Ką aš manau apie ligoninės ateitį, manau, bus aišku iš kitų mano atsakymų.
– Dėl kokios priežasties paliekate pareigas?
– Formaliai pareigas palieku šalių susitarimu. Jokios darbo vietos niekada gyvenime įsikibusi nesilaikiau, šios – taip pat. Jau kuris laikas pajutau kad nebeturiu palaikymo iš steigėjo – savivaldybės – pusės. Taip dirbti savivaldybės įstaigos vadovui yra labai sunku. Tokią padėtį gal būčiau pakentusi, jeigu už vadovavimą įstaigai gaučiau bent jau mane motyvuojantį atlyginimą. Todėl mano apsisprendimas nutraukti sutartį nėra spontaninis, o apgalvotas veiksmas, nes jau daugiau kaip pusė metų mąsčiau apie pasitraukimą ir ieškojausi kito darbo, dalyvavau konkursuose.
Paskutinį pusę metų ne tiek dirbau, kiek atsirašinėjau nuo savivaldybės raštų ir patikrinimų. Ypač nerimo Kontrolės komitetas ir jo nariai. Pajaučiau, kad pavargstu ne tiek nuo darbo problemų sprendimo, kiek nuo reikalo atsakinėti į visokius niekada nesibaigiančius raštus.
O aš ne tik noriu dirbti medike, bet ir ja esu. Todėl nenorėjau savo gyvenimo švaistyti veltui.
Neformaliai mane kaltino, kad „įdarbinau savo dukterį“ ir „pasiskyriau sau algą“. Tai – sunkūs kaltinimai, todėl manau, kad juos reikia aptarti.
Paaiškinu, kad į ligoninę valytojos kasmetinių atostogų metu įdarbinau savo dukrą, kuri ją pavadavo ir atliko nekvalifikuotą darbą bei gavo už jį minimalų atlygį. Mergina prašėsi padirbti ligoninėje, nes svajojo stoti į mediciną ir norėjo pasitikrinti pašaukimą. Aš taip pat norėjau, kad dukra pamatytų profesijos išvirkščią pusę – ne tik blizgesį, bet ir sunkų darbą. Dukra pasitikrino ir šiais metais įstojo į Vilniaus Universiteto Medicinos fakultetą. Dėl to aš, kaip mama, labai džiaugiuosi. Tačiau aš padariau formalų pažeidimą – įdarbinant, man reikėjo nusišalinti ir šį sprendimą turėjo formaliai priimti kitas žmogus.
Kitas galimai įvykdytas nusižengimas – kad „Covid 19“ pandemijos metu, kai darbuotojai būdavo izoliuojami ištisais skyriais ir nebebuvo žmonių, kas dirba, aš pati išsitraukiau savo galiojančią licenciją ir dirbau slaugytoja izoliatoriuje su „Covid 19“ infekuotais pacientais. Tuo metu ligoninėje buvo protrūkis – susirgo 33 darbuotojai, dar tiek pat izoliavosi, akimirksniu neliko kvalifikuoto personalo užtikrinti paros posto. O Ligoninė privalėjo dirbti pagal teisės aktus, garantuoti saugią ir kokybišką priežiūrą pacientams. Kito pasirinkimo tuo metu nebuvo, faktas tas, kad slaugytojas buvo reikalingas tuoj pat. Kadangi už atliekamą slaugytojos darbą ekstremalios situacijos metu gavau atlyginimą, formaliai tam sprendimui priimti irgi privalėjau nusišalinti.
Savivaldybė atliko auditą, nieko rimtesnio nesurado, tačiau, norėdamas mušti, lazdą visada atrasi. Pažymiu, kad savivaldybės nepasitenkinimas manimi kilo pirmiau, nei jie susidomėjo tais faktais. Dukra ligoninėje dirbo 2019 – 2021 metų vasaromis, pavaduodama nesantį darbuotoją, kad tai – labai blogai, savivaldybė pradėjo galvoti tik paskutinį pusmetį.
– Kiek laiko čia dirbote?
– Ligoninėje dirbau 6 metus – 5 metus vienoje kadencijoje ir po to vėl laimėjau konkursą dar vienai 5 metų kadencijai. Antrojoje kadencijoje dirbau 1 metus.
– Kokie darbai buvo atlikti, Jums vadovaujant, kokie įvyko pasikeitimai?
– Man atėjus į ligoninę, jos skolos buvo apie 180 000 eurų – ligoninė dirbo nuostolingai. Labai trūko medicinos personalo, atlyginimai – maži, darbuotojų motyvacija darbui – žema, materialinė bazė – skurdi, pastatai – apleisti. Grėsė uždarymas, nes ligoninė visiškai nebeatitiko savo turimos licencijos. Kaip gydymo įstaiga, pagal vykdomą praktiką, ji turėjo būti uždaryta.
Reikėjo arba iš kažkur (iš steigėjo – savivaldybės) gauti didžiules lėšas, kad pasamdyti gydytojus ir atgaivinti funkcijas, kurias tokia gydymo įstaiga turėjo teikti pagal turimą licenciją, arba gauti licenciją kuklesnei įstaigos veiklai. O tam irgi reikėjo didelio darbo.
Pasirinktas antras kelias – dabar ligoninė yra slaugos ligoninė su ambulatorinėmis antrinio lygio paslaugomis. Ligoninės gyvenimas atitinka turimą licenciją, jai negresia uždarymas dėl licencijos netekimo, dirbama pelningai. Pradelstų mokėtinų skolų nėra. Įstaiga atsinaujino, papildė savo licenciją naujomis paslaugomis, prisitraukė reikiamos kvalifikacijos gydytojų ir specialistų. Šie rezultatai vieši, kiekvienas gali pasitikrinti juos ligoninės paskelbtose ataskaitose interneto svetainėje.
– Ar pasiteisino lūkesčiai, kuriuos turėjote, ateidama dirbti?
– Gyvenime esu didelė realistė. Dirbu medicinos sistemoje visą gyvenimą ir nerealių lūkesčių neturiu – be sunkaus darbo niekada nebūna rezultato. Aš turėjau tikslą išsaugoti šią įstaigą Kuršėnų bendruomenei. Manau, kad bendruomenės ir kolektyvo lūkesčius pateisinau.
– Su kokiomis nuotaikomis paliekate darbovietę?
– Su nedideliu nerimu. Pagal padarytus darbus turėjau būti vertinama ir gerbiama. Vėlgi, su metais ir patirtimi išmokau tiesiog daryti savo darbą ir nebesitikėti dėkingumo.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai darbe?
– Ligoninės reforma, gelbėjant licenciją ir traukiant įstaigą iš skolų.
– Kaip manote, kas geriausiai (blogiausiai) pavyko darbe?
– Blogiausiai pavyko bendrauti su steigėju, Šiaulių rajono savivaldybe, kuri daugiausiai dėmesio skiria švietimui, kultūrai, socialinei rūpybai. Tai – svarbios sritys, tačiau svarbi turėtų būti ir medicina. Geriausia pavyko tai, ką moku – organizuoti paslaugų, nurodytų ligoninės licencijoje, teikimą.
– Ką išeidama norėtumėte pasakyti Kuršėnų gyventojams bei savo, dabar jau tapusiu buvusiu, kolektyvui?
– Kuršėnų gyventojams norėčiau palinkėti susirūpinti sveikata ir gyvenimo būdu. Deja, mes sukūrėme valstybę, kuriai žmonių sveikata nėra labai svarbi. Todėl šiais laikais sveikas gyvenimo būdas – ne kokios kvailos iš Vakarų užneštos mados, o labai rimta kasdienybė.
Metas suprasti, kad atėjo laikai, kai kiekvienas turi pirmiausia pasirūpinti savimi pats, nes net už pinigus kvalifikuotą pagalbą gauti bus vis sunkiau. Kolektyvui norėčiau palinkėti sėkmės ir ištvermės.
– Kokią matote ligoninės ateitį?
– Rinkimai po rinkimų žmonės išrenka valdžią, kuri vis „optimizuoja“ ir „optimizuoja“. Todėl greičiausiai ir ši ligoninė bus vienaip ar kitaip „optimizuota“ ir protingi žmonės suvokia, kas ir kaip, be mano prognozių.
R. Noreikaitė nepaminėjo, ar jau susirado naują darbą, o po interviu savaitraščiui jos telefonas yra išjungtas. Tikimės, kad nusivylimas sveikatos apsaugos sistema nesutrukdė save atrasti iš naujo, kitose pareigose.
Rita Grigalienė
