Kultūros centre atidaryta jungtinė šešių dailininkų paroda „Laikas tapyti“ 

  Šeštadienio popietę, Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centre atidaryta dailininkų Dovydo Alčauskio, Eglės Petrošiūtės, Simonos Merijauskaitės, Monikos Kornilovos, Artūro Mitino ir Gyčio Aštrausko tapybos darbų paroda „Laikas tapyti“.

Antroji paroda

Tai antroji paroda, kurią dailininkai surengė kartu (Pirma – „Išėjimai“, surengta Mažeikiuose).

„Idėją rengti šią parodą įkvėpė vasara, peizažas ir netikėtas susitikimas. Esame tapytojai, visi baigę Vilniaus dailės akademiją, ten ir susipažinome. Miestai pasirinkti neatsitiktinai, kilome iš skirtingų Lietuvos vietų, taigi pirmiausia ir rodome savo tapybos darbus namuose. Nors kiekvienas iš mūsų turi individualius kūrybinius ieškojimus, tačiau juose randame sąlyčio taškų kurie vienija mus parodoms“, – sako kūrėjai.

Parodos atidarymo proga, užburiančią akordeono muziką dovanojo akordeonistas Dovydas Alejūnas, Mantas Lukauskas bei jo sesuo Orinta.

Parodos atidarymo proga sveikinimo žodžius ir gėles perdavė Seimo pirmininko pirmosios pavaduotojos Rimos Baškienės padėjėja Ada Grakauskienė. Dailininkus sveikino ir Kuršėnų meno mokyklos mokytojos Indira Zebčiukienė ir Dalia Jokubauskienė.

Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro vyriausiasis režisierius Zenonas Gestautas kartu su kultūros centro dailininke Zita Volkvičiene dailininkams įteikė gėles ir gardžią ūkininkų Baristų duoną.

Po atidarymo visi buvo kviečiami pasigrožėti darbais, pasišnekučiuoti prie arbatos puodelio.

Autorių nuomonė

O štai ką apie savo kūrybą sako patys parodos autoriai.

„Mano pagrindinė kūrybos tema yra peizažas. Tapyboje per šviesą, spalvą, potėpį ir drobės formatą siekiu perteikti bei suvaldyti tam tikras jo vaizdines savybes. Būtent jų pamatymas ar įžvelgimas sąlygoja motyvaciją kurti“, – sako Dovydas Alčauskis

„Savo kūryboje nevaizduoju atpažįstamų daiktų, peizažų, interjerų ir netgi nuotaikų, jausmų. Mano pavei-kslų sukūrimo pagrindas yra mašinistinis gestų procesas. Teptuko paliktos žymės nieko nesimbolizuoja ir nereiškia. Tačiau proceso eigoje tos žymės atsitiktinumo dėka susiveda į daugiau mažiau vientisą optinę energiją. Ir ši energija tiesiogiai veikia žiūrėtojo vaizduotę, kurios dėka paveikslas simuliuoja jausmus, patirtis ir atsiminimus apie erdves kuriose buvai, ar norėtum būti“, – prisipažįsta Gytis Aštrauskas

„Pastaruoju metu mane traukė ne-naratyviško charakterio motyvai, kuriuose radau tam tikrą sutelktį: ritminiame lakoniškume, erdviškume, atsikartojime. Motyvo pojūtis ir jo struktūrinis pagrindas čia tampa vienu dalyku. Šio pojūčio aš kabinuosi nenorėdamas pasiduoti estetiniam jausmui, išmoktoms paveikslų „išrišimo“ perspektyvoms. Lieka tiktai šis motyvo individualumas ir tai, ką aš apie jį atskleidžiu. Iki to nėra jokio praminto kelio“, – tvirtina Artūras Mitinas

„Jau keletą metų dirbu su akmens motyvu. Motyvo pasirinkimą įtakojo mano šeimoje sklandę mistifikuoti pasakojimai apie praeitį, kuriuose dažnai atsirasdavo ir akmuo. Taip pradėjau domėtis akmens geolodinėmis savybėmis, struktūra, dvasine plotme. Mane žavėjo senovės statinių dydžiai ir akmens masės iš kurių jie pastatyti. Akmuo organiškai įsiliejo į kūrybą. Jis tarnavo kaip forma mano “Vidiniams akmenims” išreikšti. Įkūnijo pirminių procesų ilgesį. Čia kabančius paveikslus įkvėpė kristalinės akmens struktūros, kurias radau Paryžiuje (Gamtos mokslų muziejuje). Panaudojau jas “jėgos tapybai” atskleisti. Drobėje svarbiausia tapybos metu įdėta gesto energija ir “sukalta” konstrukcija. Žiūrint reikia atsipalaiduoti ir pabandyti išjausti paveikslo nuotaiką“, – prisipažįsta Simona Merijauskaitė

„Dažnai susidurdavau su antriniu vaizdu savo tapyboje (ar piešiniuose), dėl to, lygiagrečiai įdomi pasidarė ir „gyvo vaizdo“ problema. Parodoje rodomi darbai, kuriuose žvilgsnis nukreipiamas į lauką, peizažą. Peizaže randasi atstumas, tolis tarp manęs ir to, ką matau. Objektai nepasiekiami ranka, tačiau jie taipogi yra ati#tolusi dalis to, kas šalia. Už manęs taip pat yra tolis, prasidedantis nuo mano kojų. Neišeina atskirti jo nuo savęs, tad reikšmingi tampa patyrimas, pajautimas, santykiai ir jungtys“, – atvirauja Monika Kornilova

„Peizažas nėra nei vidus, nei išorė. Mano tapyboje dominuoja kameriniai motyvai, nes koncentruojuosi į fragmentą. Nors jis yra tik visumos dalis, man jis gali būti ir pati visuma, nes yra totus unus (lot. tai tas pats). Esmingi tampa netgi vaizdinio tarpai, pro kuriuos skverbiasi šviesa, šešėlis. Tapyboje man įdomus pats vaizdinių tirštis, plastika atsirandanti dėl patiriamo vaizdo. Stengiuosi nueiti iki sudominusios vaizdinio esmės per spalvą, šviesą ir plastinę išraišką“, – įsitikinusi Eglė Petrošiūtė

Parodą galite aplankyti iki gruodžio 29 dienos kasdien, išskyrus savaitgalius, ir visų renginių metu.

Justina RUTKAUSKIENĖ
Justinos RUTKAUSKIENĖS nuotr.

 

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts