Praėjusiame „Kuršėnų krašto žinių“ numeryje Kuršėnuose pradėjome ieškoti karališkosios istorijos pėdsakų. Papasakojome apie Kuršėnų bažnyčią ir pradėjome pasakoti apie Bažnyčios (dabar S. Dariaus ir S. Girėno tako). Istoriją tęsiame toliau.S. Dariaus ir S. Girėno tako pasikeitimai sovietmečiu
XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje-7 dešimtmečio pradžioje gatvė neatpažįstamai pasikeitė. Kairėje pusėje namai ir jų liekanos buvo išgriauti, kad priešais Tarybų rūmus atsivertų erdvė. Liko tik viešasis tualetas, kuris dabar yra įrengtas modernus.
Dešinėje gatvės pusėje įrėminimas buvo padarytas 1958 metais, kai čia buvo pastatytas didelis Kuršėnų miestui tuo metu trijų aukštų namas, kuriame buvo viešbutis vėliau gyvenami namai.
Tuo pat metu toje pat gatvės pusėje buvo pastatytas ir gyventojų aptarnavimo pastatas, vadinamasis – buitinis. Dabar čia veikia kepykla ir parduotuvė, yra veikusi kavinė, patalpos privatizuotos, nuomojamos.
Žymiausias gatvės pastatas
Dešinėje gatvę užbaigia pastatas Nr. 6, kuris yra žymiausias joje iš likusių pastatų.
Jis gali būti laikomas lietuviško verslo ir konkurencijos su žydais simboliu. Mat čia susikūrusi Kuršėnų vartotojų bendrovė „Vienybė“ ir pastatė tą namą apie 1927 metus. Vienas iš akcininkų buvo klebonas Vaclovas Dambrauskas. Senieji kuršėniškiai prisiminė, kad žydai lietuvius nukonkuravo. Akcininkai pridarę nuostolių paskui turėjo bylinėtis, tarp besibylinėjančių minimas ir Kuršėnų klebonas.
„Vartotojų bendrovei verslas nesisekė – sunku buvo konkuruoti su žydų parduotuvėmis. 1930-1932 metais namelį iš bendrovės nupirko iš Amerikos grįžęs Gedminas. Apsivedė ir jame gyveno.
Gedminui mirus, jo našlė ištekėjo už Tamošiūno. Tame pačiame namelyje Tamošiūnams gyvenant, 1940-aisiais jis buvo nacionalizuotas. Buvusiems jo savininkams buvo suteiktas kambariukas nedideliame name, stovėjusiame toje vietoje, kurioje dabar yra keturių aukštų daugiabutis“.
1949 metais jis dar priklausė Tamašiūnienei Ievai ir jis buvo konfiskuotas, o jo vietoje buvo įkurta Kuršėnų miesto biblioteka. Ji buvo numatyta perkelti iki tų pačių metų lapkričio 7 dienos. Šios dienos masteliais kalbant, galima suabejoti ar galima vadinti biblioteka įstaigą, kurioje tuo metu buvo apie 200 knygų ir nebuvo vedėjo.
1950 metų pabaigoje bibliotekos adresas jau nurodytas – Dariaus ir Girėno g. 6. Kadangi bibliotekos istorija yra parašyta, čia mes galime tik konstatuoti faktą, kad šiose patalpose jau vadovaujant vedėjai Sofijai Rimkevičiūtei ši įstaiga pasidarė tai kas ir yra biblioteka – su skaitykla su abėcėliniu katalogu, su knygų išskirstymu į skyrius ir kitais reikalingais pokyčiais.
Išsikėlus į Vydūno gatvę bibliotekai, patalpos pamažu perėmė sveikatos apsaugos įstaigos ir galiausiai čia buvo įrengtas rentgeno kabinetas. Šiandien patalpos yra nenaudojamos.
Geriausia kas joms galėtų nutikti tai čia galėtų būti įrengtas Kuršėnų turizmo informacijos centras, bet gali būti, kad atsiras ir kitų reikmių, arba bus parduotas. Nors pastatas yra tarpukario statybos, apie 1930 m. (pagal registro duomenis 1935 m.) tokių miestelyje yra išlikę tik keletas, restauravus jis papuoštų Kuršėnus. Jame galėtų pagaliau, atsirasti vietos ir puodžių sostinės puodžiams kur jie galėtų pardavinėti savo karališką ir nekarališką produkciją, kitokių suvenyrų su miesto ir rajono atributika. Iš čia galėtų startuoti nemažai ekskursijų po miestą. Tačiau kol kas apie tokius planus nieko nesigirdi…
Bet nuo šio pastato grįžkime atgal į gatvės pradžią.
J. Basanavičiaus gatvė (buvusi Tarptautinė)
Ši gatvė irgi yra iš tų senųjų Kuršėnų gatvių, atsiradusi po Valakų reformos įvykdytos karaliaus nurodymu laikų, tai yra iš XVI amžiaus.
Inventorius dvaro „atsiranda“ tik XIX amžiaus pradžioje, ir jame be kitų, yra minima Papilės gatvė – tai ko gero ir buvo dabartinė Basanavičiaus gatvė.
Šioje gatvėje XIX amžiaus pradžioje buvo įsikūrę amatininkai, o tai jau rodo, kad miestelio socialinė padėtis buvo pasikeitusi, jau nebe valstiečiai čia dominuoja. Taigi, tada gyvenusius mes aptinkame: P. Echhardtą – siuvėją, K. Teilmaną – siuvėją, kuriam dar priklausė ir karakulinė, tai yra kailių dirbtuvė, J. Pilipavičių – tekintoją. Čia gyveno ir miestiečių išrinktas teismo atstovas J. Ladkovskis. Šalia jų namus turėjo K. Brazauskas, K. Bazilis, T. Kličius, A. Vėžys, J. Kargėla, S. Burba, J. Martusevičius, S. Lipkevičius, J. Varanavičius, T. Pocius, J. Česnavičius ir žydas M. Jankelevičius. Jų užsiėmimai nenurodyti. Dalis mokėjo činšą, dalis, matyt, dirbo dvare. Iš viso šioje gatvėje buvo 20 ūkių.
Taigi, iki XIX amžiaus pradžios Kuršėnai atžygiavo dar nelabai žydiški, kokiu įvardijo juos po beveik šimto metų L. Janavičius. Todėl mes galime pasakyti, kad žydams Kuršėnai darėsi įdomūs jau tapę nepriklausomais nuo Gruževskių, tai yra po 1861 metų, kai buvo panaikinta baudžiava, ir pagal 1897 metų gyventojų surašymą čia žydų jau gyveno 1542, sudarydami apie 48 procentus miestelio gyventojų. Na, o kraustytis į Kuršėnus, kaip ir bendrai į Žemaitiją, jie pradėjo XVIII amžiuje, kai po karų, badmečių ir maro, išmirus vietiniams gyventojams, atsirado galimybė įsikurti.
Turbūt niekas neabejos tuo, kad ši gatvė tarpukariu, sovietmečiu ar šiandien pati buvo savotiškas šios vietos centras.
Gal net būtų galima kalbėti ir nenaudojant žodžio „savotiškas“, nes čia buvo įsikūrusios svarbiausios įstaigos.
Pokyčiai
Jeigu kalbėti apie pokyčius nuo XIX amžiaus pabaigos iki šių dienų, tai akivaizdu, kad gatvė pakeitė savo „veidą“ neatpažįstamai. Iš raudonų keraminių plytų pastatų, kokia ji darėsi per tarpukarį, o iš dalies ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą dar turėdama Tarptautinės pavadinimą. Gi XX amžiaus antroje pusėje tapo silikatinių sovietinių architektūrinių, atsiprašant šedevrų, nuobodybe, per laiką nutinkuota dar paslepiant tą pilką spalvą.
Taip skaitytojau, keliaujant į miesto centrą Basanavičiaus gatve mes aptiksime tik tris pastatus išlikusius iš ankstesnės epochos.
Tai Preisų sūrinė, kur šiandien yra įsikūrusi Kuršėnų miesto seniūnija, o sovietmečiu buvo Kuršėnų miesto DŽDT Vykdomasis komitetas.
Pastatas, kuriame šiandien yra įsikūręs Šiaulių bankas, su pokaryje pristatytu antru aukštu, nes pirminiame variante jis buvo vieno aukšto. Ir beveik priešais, kitoje gatvės pusėje esantis dviaukštis pastatas, dabar Basanavičiaus g. 14, tarpukariu čia buvo mėsinė ir valstybinės degtinės monopolio parduotuvė, o šiandien odontologijos klinika ir sėklų parduotuvė. Antrame aukšte, kaip ir tarpukariu – gyvenami būtai.
Priešais šitą namą prasidėjo ir viena iš dingusių Kuršėnų gatvių – Tilto.
Štai ir visas senamiestis, jeigu taip galima būtų pasakyti ir turistui parodyti.
Tarpukario gatvės gyventojai ir verslas
Grįžtant į tarpukarį, į čia gyvenusius žmonės, galima rasti pačių įvairiausių veiklų.
Štai, įėjus į Basanavičiaus gatvę, pirmas numeris gyveno kirpėjas Flakas Rachmielas, jis buvo žydų jaunimo organizacijos „Berit Kanajim“ valdybos narys, per du namus Nr. 5 gyveno tos pačios organizacijos narys, kanceliarinių prekių pardavėjas Jonas Kcevas, tos pačios organizacijos valdybos narys Meijeris Tonos gyveno Nr. 22.
Nr. 2 gyveno Palecas Kalmanas, gretimais Nr. 4 – Šiaulių apygardos ligonių kasos įgaliotinis Jonas Bagdonas, jis 1940 metais vykusiuose valsčiaus savivaldybės rinkimuose buvo išrinktas į Kuršėnų valsčiaus savivaldybės tarybą, bei buvo išrinktas toje taryboje į Šiaulių apskrities tarybą nuo Kuršėnų valsčiaus.
Po metų, 1941 m. birželio 14-17 d., kartu su žmona Stanislava ir dukromis Vanda, Jadvyga, Genovaite ir sūnumi Jonu buvo ištremti Pats J. Bagdonas 1944 metais Rešiotų lageryje žuvo, šeima išsibarstė Rusijoje.
Nr. 3 žydai Tonikai turėjo siūlų parduotuvę.
Pagal tai kiek gyveno ir buvo įstaigų, Basanavičiaus g. 9, turėjo būti visas daugiabutis. Trečiame dešimtmetyje čia gyveno Zalmanas Ošeras, žydų mokslo mylėtojų draugijos valdybos narys, tuo metu ten buvo Sluckerių ūkinių prekių parduotuvė, nors patikslintais duomenimis Sluckeris Mejeris tame name tarpukario pabaigoje turėjo geležies dirbinių parduotuvę.
Basanavičiaus g. 8 gyveno Feivela Rolienė – koklių dirbtuvių savininkė.
Nr. 9 randame Kacevą Liebą – javų pirklį ir Aroną Kilbauskį – gydytoją.
Tame pačiame randame ir Leono Margevičiaus – urmo prekybos pirklio atstovybę. L. Margevičius 1944 metais pasitraukė į Vakarus.
Ir dar čia randame Pociaus D. vaistinę, nuomojančią Feldšteinaitę-Fartmanienę.
Dešimtu numeriu pažymėtame name gyveno Janina Vžesniauskaitė (g. 1918), aktyvi jaunalietuvė ir Kuršėnų šaulių būrio narė.
Nr. 11 Stanikas Povilas, o Nr. 13 buvo įsikūręs Žydų liaudies bankas, didžiausias, ko gero bankas Kuršėnuose tarpukariu. Tame pačiame pastate gyveno ir Petras bei Marė Spirikavičiai, per abu valdę 19 ha žemės, aktyvūs Kuršėnų miesto šauliai. Pats P. Spirikavičius buvo pasaulio nemažai matęs žmogus, nes buvo gyvenęs JAV, Kuboje, Meksikoje ir Vokietijoje, mokėjęs anglų, rusų ir lenkų kalbas. Čia dar randame gyvenusią Lipšicienę Etą.
Name Nr. 17 mes randame gydytojų Januškevičiaus Zigmo ir Januškevičienės-Macytės kabinetus. Tame pačiame name buvo vyrų ir moterų kirpimo salonas, kurios savininkas buvo Špicas Šilomas, pas jį dar buvo ir valstybinės loterijos kolektorius. Čia dar gyveno Petras Korsakas, 1930 metais buvęs Lietuvos dviratininkų sąjungos Kuršėnų skyriaus pirmininkas. Vicepirmininkas Jonas Bulkšas gyveno irgi toje pat gatvėje Nr. 29.
Nr. 18 randame Zelmaną Preisą, kuris su broliu vertėsi sūrių gamyba, pagal dabartinę numeraciją tai būtų Kuršėnų miesto seniūnijos pastatas. Liudininkai pasakoja, kad šalia Preisų sūrinės buvusi Zuzanos Kitajus alkoholio parduotuvė.
Žemės ūkio kooperatyvas „Venta“ ketvirto dešimtmečio pabaigoje turėjo patalpas name Nr. 19.
Melamedas Samuelis Nr. 21 turėjo kosmetinių prekių parduotuvę. Tame pačiame name buvo ir Tereno M. odos, avalynės, kaliošų, virvių ir pakinktų parduotuvė.
Basanavičiaus g. 23 Rolas Hermanas prekiavo miltais ir „Shell“ gaminiais. Žinoma, suderinamumas prekių keistas, bet tarpukariu, matyt buvo galima.
Nr. 25 gyveno Tevje Šliomavičius.
Nr. 27 priklausė Izraelštamui Alteriui, tačiau šiame name buvo vienintelis stomatologo kabinetas – Lipšicienė-Izraelštamaitė F., buvo ta stomatologė, o jos vyras Saliamonas Lipšicas turėjęs kabinetą čia pat buvo medicinos mokslų daktaras, gydytojas.
Basanavičiaus g. 31 priklausė Baltrušaičiui Antanui, jis panašaus likimo kaip ir aukščiau minėtas J. Bagdonas. 1940 metais valsčiaus savivaldybės tarybos narys. 1941 metais per birželio trėmimus kartu su žmona Stanislava ir mažamečiais vaikais, sūnumis Jurgiu dar kūdikiu (1941 m. žuvo), 6 metukų Vytautu, 7-erių metų dukra Birute ištremti. A. Baltrušaitis 1943 m. Rešiotų lageryje žuvo (ten pat, 46-47). Žmona su vaikais 1947 metais buvo pabėgusi į Lietuvą, tačiau suimta, kalinta ir vėl ištremta į Altajų. Į Lietuvą grįžo tik 1963 metais.
Skaitytojas ko gero gali įsivaizduoti kokia tai buvo triukšminga ir judri Kuršėnų miestelio gatvė tarpukariu. Kiek įstaigų, parduotuvių, kiek turėjo būti veiklos ir kiek žmonių turėjo pritraukti čia su reikalais su pirkiniais.
Ir, ar galime įsivaizduoti gatvę 1941 metų rudenį?
Pagal tai, ką pavyko rasti apie jos gyventojus, Basanavičiaus gatvė praktiškai liko tuščia be gyventojų, nes vienus ištrėmė, kitus sušaudė ar išvarė į getus.
Kuršėniškiams turėjo būti kraupoka važiuoti ja, ypač prisimenant visą tą gyvastį, kuris buvo tarpukariu.
Kitame numeryje pratęsime Basanavičiaus gatvės istoriją. Ir grįšime į ją jau po karo.
Jonas KIRILIAUSKAS
Asmeninio albumo nuotr.
Sauliaus JUŠKEVIČIAUS nuotr.
