Straipsnis parašytas remiantis medžiaga, kurią autorius pateikė liepos 6 dieną ekskursijos po Kuršėnus metu, kai su gausiu būriu kuršėniškių buvo ieškota karališkos istorijos pėdsakų. Straipsnyje Kuršėnų praeitis yra apmąstoma, interpretuojama, bandant į ją pasižiūrėti nebūtinai iš esamų istorinių šaltinių. Tačiau darant prielaidas, bet nesiekiant, įrodyti, kad tai yra tikra tiesa.
Tikslas yra apmąstyti istoriją ir skatinti tai daryti kuršėniškius, kad jie dar labiau didžiuotųsi, čia gyvendami, suprasdami kokią gilią istoriją turi mūsų Kuršėnai.
Bažnyčia
Kodėl liepos 6 d. mes ieškome karališkos veiklos pėdsakų prie bažnyčios? Gal todėl, kad viduramžiais, karaliai kunigaikščiai paprastai būdavo krikšto iniciatoriai, jie steigė parapijas, statė bažnyčias, vienuolynus, dovanojo joms savo žemes.
Mindaugas 1251 metais krikštijosi, steigė vyskupiją, statė katedrą Vilniuje, tačiau jis nespėjo užbaigti pradėto darbo.
Mindaugas išžudė ir mūsų, tai yra Šiaulių krašto kunigaikščius Bulionius, paėmė jų valdas. O kas dabar žino, gal kaip tik tada Kuršėnai pateko į Lietuvos valdovų rankas, dokumentų iš XIII amžiaus neturime suradę, tik istorikų spėjimus. Bet atsiradus rašytiniams šaltiniams, mes juk žinome, kad Kuršėnai yra karališkųjų valdų dvaras. Štai jums ir pirmas karališkos istorijos pėdsakas.
Galima neabejoti, kad koks nors finansus tvarkantis valdovo urėdas pranešdavo, kad iš Kuršėnų dvaro yra gauta to ir to ir panašiai, arba į Kuršėnų dvarą užsukdavo koks nors kunigaikštis su savo palyda, kaip buvo įprasta tuo metu, paragauti sukauptų gėrybių, pamedžioti.
O mes ant savo herbo užkabinome ąsotį? Miestas, buvęs karališka valda, herbe neturi jokios užuominos apie karališką praeitį.
Kada, jei ne liepos 6 dieną reikia kelti tokius klausimus apie istoriją?
Vėlesni valdovai Kęstutis, Vytautas iki Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto, greičiausiai buvo Kuršėnų valdytojai.
Žygimantas Augustas perleido už tarnybą Kuršėnų dvarą Zenovičiams, paskui Pacams, o jau 1631 metais ir Gruževskiams. Visi jie tarnavo valdovams, visi jie turėjo su jais vienokį ar kitokį ryšį ir tų ryšių dėka, už nuopelnus tas dvaras buvo duodamas ar atiduodamas, kaip Gruževskiams amžino leno teise, kurią ši garbinga iš Mozūrijos kilusi giminė išlaikė iki 1940 metų ir dar kaip valdytojai iki 1943 metų.
Klausimas – kiek metų keliavo krikščionybė į Kuršėnus, nuo žemaičių krikšto pradžios – 1413 metais?
Ar nuo Salyno sutarties pasirašymo 1398 metais iki Torūnės sutarties 1411 metais, per 13 metų, kai Žemaitija priklausė Ordino Kuršo vyskupijai, kryžiuočiai nuveikė ką nors krikšto tarp žemaičių platinimo darbe ar ne?
Greičiausiai ne, nes 1413 metais Vytautas Didysis atlikto Žemaičių krikštas, įsteigė pirmąsias parapijas.
Turim vieną datą – 1523 metų, atseit, tais metais buvo pastatyta koplyčia ar įkurta parapija Kuršėnuose. Tai vėl gi bet kokiu atveju karališkas pėdsakas, juk tai atlikta buvo valdovo Žygimanto Senojo, o gal ir jos veikliosios žmonos karalienės Bonos Sforcos nurodymu ir antra priežastis mums stovėti čia prie šventoriaus.
O gal tais 1523 metais čia lankėsi Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių, tokį titulą nešiojęs dėl to, kad buvo nesantuokinis Žygimanto Senojo sūnus, ir tėvas jam buvo padovanojęs dvarų prie Šiaulių, kur, anot M. Valančiaus, jis atvykęs į Pakuršį rado čia daugybė ūkininkų stabmeldžių, šis vyskupas įsteigė Joniškio parapiją, ir bažnyčia ten nešioja taip pat kaip ir mūsų Šv. Jono titulą.
Bet kokiu atveju tai dar vienas karališkas pėdsakas mūsų krašte ir šioje vietoje.
Parapijos įsteigimo datų yra kelios – 1523, 1525, 1595 ir net 1620 – Valančiaus data, sumaišyta su atsiėmimu iš kalvinų, kurie apie 1580/85 metus ją buvo atėmę iš katalikų, nes tuo metu priklausė Zenovičiams, o šie buvo aršūs protestantai, o tuo metu galiojo principas „kokia pono religija, tokia ir valstiečių“.
Bet kokiu atveju, tai buvo karaliaus rankų darbas, taigi pėdsakas karališkas.
Čia dar galima būtų ir apie Kuršėnų gimtadienį pakalbėti, juk mes švenčiame 1581 metų datą, kuri neatlaiko jokios kritikos. 1563 metų inventorius, yra anksčiausia data kai minimas miestelis, o jei bažnyčios datą imti tada išeina 1523, bet nėra rasti dokumentai.
Tik su ta bažnyčios data negerai yra, nes 1535 metais sudegė dalis Varnių bažnytinio archyvo, todėl, gali būti, kad jo metu pražuvo Kuršėnų parapijos įsteigimo dokumentai. O tie, kurie buvo parapijoje, per gaisrus, kurių nesuskaičiuoti kiek čia buvo, irgi ko gero dingę gaisrų liepsnose.
Dariaus-Girėno takas (buvusi Bažnyčios gatvė)
Ši gatvė irgi yra karališkas pėdsakas, nes tai yra viena iš keturių seniausių Kuršėnų gatvių, suformuotų per 1563 metų atliktą karališkojo matininko J. Gradovskio inventorizaciją.
Bažnyčios gatvė buvo suformuota XVI amžiuje perbraižant miesto kontūrus. Tai buvo viena iš tų keturių gatvių, kurios buvo nutiestos nuo turgaus aikštės. Ji irgi buvo nelabai ilga gatvė nuo Tarptautinės ir vėliau Basanavičiaus iki pačios Bažnyčios, pro kurią vėliau buvo suformuota Vydūno gatvė.
Bažnyčios gatvės istorija Kuršėnuose yra ypatinga tuo, kad ji vienintelė per miestelio ir miesto istoriją iš mažųjų ir senųjų gatvių išliko, tačiau transformavosi į pėsčiųjų „taką“. Vienintelė gatvė tekusi pėstiesiems.
Gyventojai
Dabar galima pradėti pasakojimą apie ją.
Dėl savo specifinės padėties joje kūrėsi amatininkai, sklypai nebuvo dideli, gyventojų visada daug negyveno. Svarbių objektų joje nebuvo.
Tarpukariu tai buvo gatvė, kurioje nebuvo telefono – nė vienas gyventojas jo neturėjo.
Tuo laikotarpiu mes čia randame gyvenus žydus Fartmanus, kurių namas buvo ten, kur dabar yra viešieji tualetai. Nr. 2 gyveno kitas žydas Abraomas Reznikas.
Nr. 3 gyveno Paškevičius Adolfas (g. 1913), siuvėjas, šaulys.
Nr. 4 gyveno Kubilius Bronius (g. 1905), Kuršėnų rajono veterinarijos gydytojas, turintis ir agronomo išsilavinimą, taip pat aktyvus šaulys. Name būstą jam, greičiausiai, nuomojo Valudžkienė Michalina (g. 1908), kuri turėjo iš viso du namus miestelyje ir juos nuomojo. Ji taip pat buvo Kuršėnų miestelio moterų šaulių būrio narė.
Pervadinimai
Na, mes dar turime pasakyti faktą apie gatvės pavadinimų transformaciją.
Iki 1933 metų ji visą laiką nekintamai vadinosi Bažnyčios gatve. Po lemtingo S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą, daugelyje Lietuvos vietų atsirado šių didvyrių vardo gatvės. Kuršėnuose, kaip ir kai kuriuose kituose miestuose ir miesteliuose, buvo pasirinkta Bažnyčios gatvė. Nuo 1933 metų ji tampa Dariaus ir Girėno gatve.
Kaip atrodė iškilmingas gatvės pakeitimas? Mums tai pamatyti padės publikacija „Šiaurės Lietuvoje“ 1933 metais. Apie tai, kaip buvo švenčiama spalio 8 diena – Vilniaus gedulo bei Dariaus ir Girėno žuvimo paminėjimas.
„Nuo pat ryto miestelis pasipuošė vėliavom, bet daug vėliavų buvo senos, nublukusios. Dalyvaujant tautininkų, šaulių ir kitoms organizacijoms ir mokykloms, prie nepriklausomybės paminklo pakelta vėliava ir nueita bažnyčion pamaldų. Po pamaldų iškilmingai Bažnyčios gatvę perkrikštyta Dariaus ir Girėno vardu. Čia kalbėjo šaulių būrio vadas Jablonskis, viršaitis perskaitė valsčiaus tarybos protokolą ir mokytojas Štraupys aktą, po kuriuo pasirašė organizacijų atstovai.
Perėjus nauja gatve, mokytojas Štraupys pasakė gražią kalbą, primindamas Dariaus ir Girėno žygio reikšmę, jų pasiaukojimą tėvynei ir mūsų kai kurių tautiečių išsigimimą, judošiškumą, „kurie vos pašvebeldžiuoja lenkiškai ir jau skaitosi lenkais, nors jų protėviai buvo tikri lietuviai“. Baigiantis iškilmėms J. E. Respublikos Prezidentui sušukta garsus valio.
17 val. nuleista vėliava. Šaulių salėje mokyt. Petrauskas skaitė paskaitą apie Lietuvos praeitį. Visiems sustojus, perskaityta lenkų sušaudytų Bakanausko, Šimkūno ir kitų laiškai. Moksleiviai gražiai padeklamavo, o šaulių choras padainavo patriotiškų dainų. Vakaras baigtas tautos himnu“.
Būtina pasakyti, kad gatvių pakeitimo akciją tuo pat metu vyko Papilėje, Pakruojyje, Radviliškyje, kitą dieną Šiauliuose irgi vietoj Bažnyčios gatvės atsirado Dariaus ir Girėno gatvė. Gatvių keitimo vajus nusirito per visą Lietuvą. Kuršėnai tai padarė pagal visus to meto vyravusius visuomenėje „kanonus ir ceremonijas“. Be to, Kuršėnuose veikė organizacijos „Vilniui vaduoti sąjungos“ skyrius, kuriam spalio 8 diena buvo svarbiausia iš minėtinų.
Matyt, tarpukariu Bažnyčios gatvėje tai buvo pati didžiausia šventė, tiesiog gatvės šlovės akimirka, kurią verta prisiminti, o gal ir pasimokyti.
1951 metais kovo 31 d. ji pervadinama į Tarybų gatvę. Na gretimais juk buvo suplanuoti statyti Tarybų rūmai (dabartinė ligoninė), todėl gatvė ir pavadinimą turėjo įgauti atitinkamą. Pavertus ją į pėsčiųjų, pavadinimas buvo pakeistas į Tarybų taką.
Atgimimo metais grįžo senasis pavadinimas.
Apie tai, kaip keitėsi Dariaus ir Girėno takas sovietmečiu ir kokie dar karališki pėdsakai Kuršėnuose, skaitykite kituose „Kuršėnų krašto žinių“ numeriuose.
Jonas KIRILIAUSKAS
Sauliaus JUŠKEVIČIAUS nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
