Praėjusiame „Kuršėnų krašto žinių“ numeryje pradėjome pasakoti apie „svieto lygintoją“ Tadą Blindą. Paaiškėjo, jog Blindos tikroji biografija skiriasi nuo mitologizuotos ir parodytos filmuose bei aprašytos knygoje. Pats Blinda ne toks jau „svieto lygintojas“ ir buvo. Nuo jo bei jo sėbrų kentėjo ne tik dvarponiai, bet ir paprasti valstiečiai. Kada ir kaip žuvo garsiausias Luokės apylinkių arkliavagis ir kokios jo sąsajos su Kuršėnais. Skaitykite paskutinėje pasakojimo dalyje.
Razbaininko Blindos mirtis
Taigi, kas gi nutiko 1877 metų balandžio 22 dieną netolimoje mums Luokėje?
„1877 m. balandžio 27 d. Kauno gubernatoriaus pranešimas Vilniaus gubernatoriui
Šiaulių apskrities pirmos nuovados pristavas pranešė man, kad balandžio 22 dieną, penktą valandą vakaro, per prekymetį Luokės miestelyje, netoli žydo Jovelio Lapideso karčiamos, Luokės valsčiaus valstietis Tadas Blinda, gretimų apylinkių didžiausias vagis ir arkliavagis, bei kiti asmenys, kurie yra nežinomi, tarpusavyje susikivirčijo, o paskui pradėjo muštynes, kurias nuraminti atvyko vietos tūkstantininkas su policijos tarnautojais, viršaitis, du žandarų puskarininkiai. Jie pradėjo vaikyti susirinkusiuosius, tačiau aikštėje buvę žmonės, išgirdę, kad muša Blinda, tiek vyrai, tiek moterys ir vaikai, puolė į muštynių vietą ir, čiupę kas pakliuvo, daužė Blindą ir šaukė, jog jį reikia užmušti. Pasipildavo akmenys arba smūgiai į policininkus arba kitus asmenis, bandžiusius ką nors sulaikyti ar išvaikyti. Vietos tūkstantininkas Aleksejevas muštynių pradžioje gavo akmeniu į galvą ir be sąmonės nugriuvo ant žemės, todėl jį nunešė namo, buvo taip pat apkultas ir viršaitis. Buvęs mugėje Blagoveščensko (nuo 1865 m. taip pavadinti Kolainiai) stačiatikių cerkvės šventikas Rozovas, eidamas prie vietos, kur susirinkusi minia mušė Blindą, mėgino prabilti į žmonių sąžinę, bet į jį pradėjo mėtyti akmenimis bei purvu. Pagaliau buvo pakviestas Luokės klebonas, kuris atvykęs į piktadarystės vietą, taip pat bandė įkalbėti minią ir, pasinaudojęs šiokia tokia sumaištimi, paliepė įnešti Blindą į karčiamą, kas ir buvo padaryta, tačiau vis tik jie suspėjo užsisklęsti karčiamos duris ir paguldyti Blindą į lovą, apspitusi minia pradėjo mėtyti akmenis į langus: buvo girdėti šauksmas, jei neatiduosią Blindos, padegsią karčiamą, tada klebonas liepė išgabenti Blindą iš karčiamos pro užpakalines duris ir per daržą nunešti į valsčiaus valdybą. Kai jį (Blindą) išvedė, vėl puolė žmonių minia ir, nepriėjus valsčiaus valdybos, Blindą pagrobė ir pradėjo akmenimis bei kuolais mušti per galvą. Klebonas, matydamas, kad ir jo įtikinėjimai negelbsti, rado būdą pargabenti Blindą vežime į arešto namus, apsuptus tvora, dėl kurios ten žmonės negalėjo pakliūti. Į arešto namus nuvežtas Blinda dar truputį kvėpavo, nieko nekalbėjo, o nepraėjus nė valandai mirė. Pristavas, apžiūrėjęs mirusįjį, galvoje rado kelias žaizdas ir kai kur įlaužtą kiaušą. Muštynėse dalyvavo ne vietiniai gyventojai, bet atvykę į mugę iš kitų Telšių apskrities parapijų. Buvo apie 300 žmonių, beveik visi įtūžę. Nurodyti septyni asmenys, mušę Blindą, iš kurių penki buvo areštuoti dar neatėjus teismo tardytojui, apie kitų dviejų, iš Telšių apskrities, suėmimą ir išsiuntimą pranešta Telšių apskrities ispravnikui.
Apie tai turiu garbės pranešti Jūsų Prakilnybei.
Gubernatorius (Bazilevskis)“.
(dokumentas paimtas iš Rimos Praspaliauskienės monografijos „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII A. pabaigos – XIX A. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“, p. 131-132)
Perpildė kantrybę
Istorikai teigia, kad kantrybės taurė pas valstiečius galėjo būti perpildyta, kai buvo sužinota, kad „1876 m. naktį iš spalio 17 į 18 d. Telšių apskrityje buvo užpulti valstiečio Kazimiero Braso namai. Plėšikai surišo K. Brasą ir jo žmoną, ėmė reikalauti pinigų. Valstietis atidavė jiems 13 sidabro rublių, 3 rublius kredito bilietais bei 66 varines kapeikas. Plėšikams to nepakako, jie dar įvairiais būdais kankino valstietį – badė adata krūtinę, dėjo prie kūno degančius šiaudus. Valstietis K. Brasas liko gyvas ir teigė tarp valstiečių atpažinęs Šiaulių apskrities valstietį Tadą Blindą. Nusikaltėlis, valstietis iš Luokės Tada Blinda nebuvo nuteistas. Jis buvo įtariamas keliais nusikaltimais ir savo elgesiu toli gražu nepriminė teisuolio ar „svieto lygintojo“ (R. Praspaliauskienė, min. veik. P. 133).
Sąsajos su Kuršėnų kraštu
Na ir pabaigai reikėtų pasakyti apie Tado Blindos sąsajas su mūsų kraštu.
Kadangi šis plėšikas savo „amatu“ vertėsi beveik dešimt metų, ir galima sakyti, kad yra rekordininkas. Nes daugelis plėšikų gaujų ilgiau metų neišsilaikydavo, tai galime daryti prielaidą, kad turėjo gerus ryšius su caro policininkais. Pats T. Blinda į Kuršėnus, į muges su savo sėbrais, pilnai galėjo apsilankyti pasižiūrėti arklių, kuriuos galima pavogti ir pelningai parduoti Rytprūsiuose. Nes, jeigu Kuršėnų krašto žmonės važiuodavo į turgų Luokėje, tai atvirkštinis judėjimas irgi buvo, nes čia irgi buvo garsūs arklių ir kitų gyvulių turgūs visoje Žemaitijoje.
Autoriui tėvas pasakojo, kad jo kaimyno Poškaus tėvas (Skačių kaime, Kuršėnų kaimiškoji seniūnija), buvo kaip tik tame turguje 1877 metais balandžio 22 dieną ir matė, kaip buvo užmuštas T. Blinda. Ir reikia pasakyti, kad tėvo pasakojimas buvo labai artimas tam gubernatoriaus raštui. Autoriui tėvas tai pasakojo, kai pirmą kartą buvo žiūrimas filmas „Tadas Blinda“.
Kuršėnų krašto savotiškas metraštininkas D. Budinas savo prisiminimuose pasakoja, kad T. Blinda su sėbrais mėgo lankytis smuklėje prie Ilgšilio miško, taigi, visai netoli Kuršėnų.
Pats gi „revoliucionierius“ D. Budinas, užgrobęs valdžią Kuršėnuose 1919 metų sausio pradžioje, vieną iš centrinių gatvių miestelyje, kuris buvo trumpam tapęs Žemaitijos revoliucinio komiteto sostine, pavadino Blindos Raudonkrūtinio vardu.
Mažai apsišvietę revoliucionieriai tuo aktu vieną gatvę pavadino dviejų plėšikų vardu! Mes žinome, kad Raudonkrūtinis buvo kitas plėšikas, pora dešimčių metų anksčiau žudęs ir plėšęs žmones Žemaitijoje ir Rytprūsiuose, su T. Blinda neturėjęs jokių reikalų ir sąsajų. Jį 1851 metais suėmus pakorė, o jo tikra pavardė buvo Juozapas Juodeika iš Grinkuškių kaimo Raseinių apskrities. Jis turėjo per dvidešimt plėšikų gaują, prisistatinėdavo ir Jono Vaitkaus pavarde.
Rašytojas A. Fromas-Gužutis mini ir aprašo po Žemaitiją siautusius dar plėšikus Apynėlį ir Čečarą.
Tačiau sovietmečiu Kuršėnai „vis tik turėjo“ plėšiko ir arkliavagio vardu pavadintą centrinę gatvę. Mes gi žinome, kad J. Basanavičiaus gatvė buvo pervadinta į Prano Ziberto, kuris visą tarpukarį prasėdėjo kalėjime už Šėkščių dvaro užpuolimą, apiplėšimą ir žudynes, o taip pat už arklių ir kitas vagystes.
Jonas KIRILIAUSKAS
Asociatyvios nuotr.
