Kuršėnuose gyvenančios globėjos Nijolė Lukauskienė ir jos dukra Vilma Kavanauskienė į Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS) ateina gerai nusiteikusios. Globėjos mielai dalijasi gyvenimo patirtimi ir globėjų džiaugsmais bei rūpesčiais.
Kuršėnuose gyvenančios globėjos Nijolė Lukauskienė ir jos dukra Vilma Kavanauskienė į Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS) ateina gerai nusiteikusios. Globėjos mielai dalijasi gyvenimo patirtimi ir globėjų džiaugsmais bei rūpesčiais.
,,Mes negirdėjom aplinkui, kad keli šeimos nariai, broliai, seserys, vaikai ir tėvai būtų nutarę tapti globėjais‘‘, – taip pokalbį pradeda abi moterys.
Globoti tėvų apleistą vaikiuką pirmoji nusprendė Vilma, Nijolės dukra. ,,Vieną vaiką savo turiu, likimas daugiau nedavė. Ir vis pavydėjau savo sesei dvynukių. Vis galvojau, kad mano gyvenimas tuščias be mažylių‘‘, – apie apsisprendimą tapti globėja kalba Vilma.
Vilma nusprendė kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ir prašyti patikėti globoti tėvų atstumtą vaiką. Vilma jau vaizduotėje matė, kad tai bus penkerių metukų mergytė. Taip ir nutiko. Vos Vilma baigė globėjų kursus, jai buvo pasiūlyta globoti penkerių metų mergaitę. Tai buvo prieš porą metų. Vilma prisimena rūpesčius, kaip abi su globotine mokėsi viena kitą suprasti. Mažoji globėjos šeimoje aprimo, priprato, išmoko naujų žaidimų. Netrukus mažylės mama kiek pakeitė gyvenimo būdą ir globotinė grąžinta šeimai. Tada Globos centras Vilmos vėl paprašė pagalbos. Iš neatsakingų tėvų paimta kita penkiametė.
,,Pirmiausia vaiką reikėjo išmokyti jaustis saugiai. Mergaitė bijojo miegoti jai skirtame atskirame kambaryje. Tai nupirkome lovelę ir pastatėme savo miegamajame. Vaikas aprimo, bet nevaikiškos patirtys neleido sapnuoti saldžių sapnų. Mergytė naktį vis šokdavo iš lovos ir verkdavo. Baimių, ko gero, atsinešė iš savo tėvų namų, kur dažnai būdavo girtų žmonių, per naktis tėvas siautėdavo. Ir tos baimės niekur nedingo. Ėjom pas psichologą, mažylė ,,gynėsi‘‘ nuo įsivaizduojamų baubų ir pabaisų, tik tada aprimo ir ramiau miegodavo‘‘, – pasakoja Vilma.
Pabuvusi pas globėją mažoji pasijuto princese
,,Apsipratusi namie globotinė vis sakydavo, kad ji princesė. Užsidėdavo žaislinę karūnėlę, pasipuošdavo sijonuku ir vaizduodavo princesę, žinoma, išsidėliojusi lėles joms irgi aiškino, kad ji princesė‘‘, – apie vaiko pasikeitimus globėjos šeimoje pasakoja Vilma. Globėja Vilma nupirko globotinei princesės kostiumą, kad mergaitė tikrai gerai jaustųsi.
Ir ši mergaitė vėliau grąžinta mamai. Dabar moterys susitinka, pasišneka ir globėja Vilma džiaugiasi, kad buvusi globotinė gerai prižiūrima, kad jos mama išmoko rūpestingumo.
Globėja būti ir sunku ir malonu
,,Paauglė, kurią dabar globoju, buvo vadinamas sunkus vaikas. Kartais ir iš namų bėgdavo. Labai dėl jos jaudinausi. Bet nutiko toks paprastas ir kartu lyg stebuklingas dalykas. Mano mama jos paprašė padirbėti darže ir sumokėjo atlygį. Ji ne sau saldumynų ir traškučių prisipirko, o man dovaną – kaktusėlį gražiame vazonėlyje. Ir visi lakstymai iš namų baigėsi, ir blogą įtaką dariusių draugų atsisakė‘‘, – apie globotinę pasakoja Vilma.
Globėjos darbas karjerai netrukdo
Vilma Kavanauskienė yra kineziterapeutė – masažuotoja. Tris dienas per savaitę eina į darbą. Dirba ir Vilmos vyras. Norint, viską galima suspėti. Vilmos profesija jai padeda greičiau pastebėti globotinių sveikatos sutrikimus. Ir dar globotinius prižiūrėti padeda ir mama. Vilma sako, kad globėjos pareigos profesinių aukštumų siekti netrukdo.
Vaikų juoko namuose padaugės – Vilma imasi globoti dvynukus
,,Trūksta mažylių namuose. Tai jau nusprendžiau, kad imsiu globoti dvynukus. Tuoj į mano namus atvažiuos aštuonerių metų broliukai. Juos globosiu nuolat. Ir, manau, tą paauglę, kurią dabar globoju, irgi teks globoti ilgai, nes ji neturi, kur eiti‘‘, – apie globos planus kalba Vilma.
Jeigu ne Vilma, niekada nebūčiau atradusi savyje globėjos talento
Nijolė Lukauskienė, Vilmos mama, padėdavo dukrai, kai globotiniai sirgdavo ar tiesiog reikėdavo su jais pabūti. Taip nejučia Vilmos mama tapo globėja.
,,Jeigu ne Vilma, niekad nebūčiau net pagalvojusi, kad aš galėčiau tapti globėja. Nors gyvename nuosavame name ir darbų užtenka, bet kažkodėl vis dažniau pasijusdavau, kad man kažko trūksta. Vaikai užaugo, didieji gyvenimo darbai nuveikti, vietos namie daug. Tai ir Vilmos globotinius padėdavau prižiūrėti. Ir supratau, kad turiu pašaukimą globoti. Kai baigiau kursus, pasiūlė globoti du paauglius – brolį ir sesę‘‘, – sako Nijolė.
Nijolė pasakoja, kaip su vaikais reikėjo daug kantrybės, bet Vilmos pavyzdys užkrėtė ir jau patirties turėjo. Su vaikais sutarti mokėsi vieni iš kitų.
,,Jie mane mokė, aš juos. Jie mane mokė kantrybės, aš juos gyvenimo. Nes vaikai, paimti iš savo tėvų šeimos net dantukų nebuvo išmokyti valytis, namie tvarkytis iš viso nebuvo pratę‘‘,– sunkumus prisimena Nijolė.
Nijolė yra gera kulinarė ir konditerė. Globotinę mokė valgyti gamintis. Kartu su globėja mergaitė gamino namie – padėjo skusti bulves, žiūrėjo, kaip kepami sausainiai ir pati bandė. Aplinką globotiniai irgi mokėsi tvarkyti – gėles sodino kieme. Ir mokyklą tvarkingai lankyti išmoko, pamokų nebepraleidinėjo. Bėgioti iš namų ir mokyklos net mintis nebekildavo. Kur užtrukę vaikai vis pranešdavo, kada grįš – išmoko darniai gyventi šeimoje.
,,Penkis mėnesius globojau. Vaikų sveikata labai pasitaisė, nes maistas geras pas mus. Ir mąstymas visai kitoks vaikų tapo. Išmoko tvarkingai maitintis, priprato prie sveiko naminio maisto, tvarkytis išmoko, atsirado noras eiti į mokyklą. Dabar vaikai grąžinti mamai. Tikiuosi, kad jie ir namie pritaikys įgūdžius‘‘, – sako Nijolė.
Raktas į vaikų širdis – pokalbiai
,,Vaikai labai mėgsta kalbėtis, bet taip, kad dėmesys tik jiems būtų skiriamas. Kas vakarą kartu vakarieniaudavom ir vaikai labai mėgo pasakoti, kaip dieną praleido. Jie viską norėdavo papasakoti – ir kaip kaimynas žolę pjovė, ir kaip tiesiog keliu ėjo. Labai suartina tas bendravimas‘‘,- sako Nijolė Lukauskienė.
Globėjos dabar laukia paauglė su naujagimiu
,,Pailsėjau dabar truputį. Labai greit būsiu kūdikėlio globėja. Nepilnametė pasigimdė, tai jau dabar sako, kad nežino, kaip naujagimį prižiūrėti, nors turi savo mamą, bet vargiai jos abi susitvarkys. Eisiu aš padėti maudyti ir visus kitus darbus daryti, ir jaunutę mamą, ir jos mamą mokyti kūdikio priežiūros‘‘, – sako Nijolė.
Sveikinimai globėjų dienos proga
Globėjų dienos proga Nijolė pirmiausiai pasveikina savo dukrą Vilmą ir linki jai sveikatos. To paties linki ir visiems globėjams. ‚,Kad kantrybės užtektų, kad rastų raktus į vaikų širdis, kad meilė neišblėstų‘‘, – linkėjimais globėjų dienos proga dalijosi Nijolė Lukauskienė.
,,Globėjas – tai širdies šauksmas. Tos meilės neišmoksi, tiesiog turi savyje turėti tą dovaną. Vaikas turi linkti prie tavęs, o tu prie vaikų. Aš visada žinojau, kad galiu būti globėja, ir žinojau, kad mamai pavyks tapti globėja. Dviese su mama būti globėjomis yra gera – pasitariam ir viskas sekasi geriau‘‘,– sako Vilma Kavanauskienė.
Abi globėjos, mama ir dukra, globėjų dienos proga sveikina ir savo mokytojus : Renatą Šemetą, Jolantą Mankuvienę ir, kaip sako Vilma, mylimiausią koordinatorę Ramintą Tamašauskaitę. ,,Be jų nebūtų ir mūsų‘‘, – pokalbį, skirtą globėjų dienai šiuo sveikinimu pabaigia Vilma ir Nijolė.
Lietuvoje Globėjų diena minima nuo praėjusių metų kiekvieną liepos pirmąjį sekmadienį. Šią datą Lietuvos Respublikos Seimas gruodžio 7 d. įrašė į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą.
