Šių metų pradžioje paminėjome 130-ąsias generolo Povilo Plechavičiaus gimimo metines. Tęsiame pasakojimą apie jo gyvenimą ir veiklą.
Apdovanojimai
Tarpukario metais P. Plechavičiaus nuopelnai buvo įvertinti. Už pasižymėjimus kovose prieš raudonarmiečius ir bermontininkus dabartinėse Skuodo, Sedos, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Akmenės, Papilės bei Kuršėnų apylinkėse, o prieš lenkus – Lentvario, Rykantų, Varėnos, Gardino, Beržininkų, Seinų, Suvalkų, Augustavo bei Jėvio apylinkėse, 1923 metais P. Plechavičius buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-jo laipsnio ordinu, o už kovas prieš bermontininkus, latvių šauliai 1926 metais jį apdovanojo Latvijos gynybos sąjungos bronzos medaliu. O kur dar kiti apdovanojimai? Pirmojo pasaulinio karo metais P. Plechavičius buvo apdovanotas Šv. Jurgio 4-jo laipsnio kryžiumi ir Šv. Onos 4-jo laipsnio ordinu, o tarpukariu: 1928 metais – Savanorio medaliu, Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu, Italijos karūnos 2-jo laipsnio ordinu, 1929 metais – Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu.
Pažymėtina, jog 1928 metais P. Plechavičiui buvo paskirtas DLK Gedimino 2-jo laipsnio ordinas. Tačiau tų pačių metų gegužės 10 dieną, generolas atsisakė šio ordino, nes anot jo, jį tai „žemina pagal pareigas kitų karių tarpe“.
Gyvenant emigracijoje JAV, savo tautiečių 1952 metais P. Plechavičius buvo apdovanotas Amerikos lietuvių legiono garbės ženklu. O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tik po kurio laiko nuo jos atkūrimo, P. Plechavičiaus atminimas buvo pagerbtas ir Tėvynėje. Tik 2004 metais jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties). Tuo tarpu Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, valstybės vadovai pirmiau stengėsi valstybiniais apdovanojimais apdovanoti netgi tuos asmenis, kurie sovietinės okupacijos laikotarpiu bendradarbiavo su sovietų slaptosiomis tarnybomis, vykdė genocidą prieš lietuvius bei priešinosi nepriklausomybės atkūrimui. Tai tebesitęsia iki šiol.
Šeima
P. Plechavičius pasireiškė ir kaip šeimos žmogus. Vedė. Su žmona Irena, jau pasibaigus laisvės kovoms, susilaukė trejeto vaikų : dukters Irenos bei sūnų Povilo ir Norberto. Savo vaikus išauklėjo dorais žmonėmis bei karštais savo Tėvynės patriotais.
Tipiškas karininkas
Jei P. Plechavičiaus kolegos karininkai ir kareiviai tik pradėdavo aptarinėti karininkus, pirmoje eilėje Nr. 1 jie statydavo P. Plechavičių. Šiems jis imponavo savo drąsa bei kariška, reprezentatyvia išvaizda: greitos orientacijos, giliai viską apmąstantis, tiesus, raumeningas, plačių pečių, aukštas. Visos tos savybės atitiko visus karininko kriterijus.
Tipiškos karininkui buvo ir P. Plechavičiaus charakterio savybės. Jis niekada nesivaržydavo dėl galios ar įtakos, niekam nesilenkdavo ambiciniais sumetimais, niekada nesismulkindavo dėl menkniekių. Paskutiniais nepriklausomybės metais gyveno nuošaliai, niekada ir niekur nesiekdamas populiarumo. Bet kai tik pašaukdavo pareiga, jis niekada neatsisakydavo jos atlikti ir būdavo visur, kur jo nuomone, jo buvimas lietuviškam reikalui buvo reikalingas.
Sovietinė okupacija, karas, pokaris
Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1940 metų birželio 15-ąją P. Plechavičius su artimaisiais pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, 1941 metų vasarą grįžo į Tėvynę. 1944 metais vadovavo Vietinei rinktinei ir sugebėjo pasipriešinti didžiuliui vokiečių spaudimui ir tik jo dėka Vietinė rinktinė nepateko į frontą. Likvidavus ją, P. Plechavičius buvo gestapo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to į Dancigą (Gdanską), dar po to į Klaipėdą, kol galop buvo paleistas.
Karo pabaigoje ir pokario metais, su savo šeima P. Plechavičius gyveno Vokietijoje. Nuo 1949 metų, kaip ir daugelis lietuvių, pasitraukusių nuo raudonojo maro, taip ir Plechavičių šeima apsigyveno JAV, kur gyveno P. Plechavičiaus motina. Gyvendamas Čikagoje, jis nuolatos domėjosi lietuviška veikla ir kultūriniu gyvenimu, o ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla. P. Plechavičius 1950-1959 metais ėjo šios organizacijos valdybos pirmininko pareigas, o nuo 1962 metų buvo jos garbės nariu.
Pravartu pažymėti tai, jog analogiškai kaip ir generolą Petrą Kubiliūną, sovietų slaptosios tarnybos planavo P. Plechavičių pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam tikslui buvo užverbuotas buvęs Kauno miesto komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti P. Plechavičių ir jį pagrobti. Tačiau tai neįvyko tik laimingo atsitiktinumo dėka.
Mirė P. Plechavičius 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje ir buvo palaidotas tenykštėse lietuviškose Šv. Kazimiero kapinėse.
Generolo Povilo Plechavičiaus atminimas gyvas išliko iki mūsų dienų.
Apie jį buvo parašytos ir JAV bei Lietuvoje išleistos dvi autorinės monografijos. 2008 metų spalio 4-ąją Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, buvo atidengtas jam skirtas paminklas (autorius Juozas Šlivinskas, architektas Kęstutis Linkus).
Norisi tikėti, kad šis Lietuvos kariuomenės kūrėjas ir savo Tėvynės gynėjas visada gyvas išliks savo Tėvynę ir jos laisvę mylinčių lietuvių širdyse. Amžina Jam Šlovė!
Vilmantas KRIŠTAPONIS
Knygos „Gen. Povilas Plechavičius“ nuotr.
Vytauto MAŽELIO nuotr.
