Girdėjau diskusijas apie keturių dienų darbo savaitės įvedimą. Apsidžiaugiau – SUPER! Galėčiau daugiau laiko skirti sau, saviugdai, daugiau praleisčiau laiko su žmona ir savo mažyliais. Pagaliau perskaityti vieną kitą knygą, kurių niekaip nespėju „įveikti“, per tą amžiną lėkimą. Mat dar įsitaisiau šunį – vaikai labai norėjo… Mane puikiai supras tie, kas yra nesenai vedę, turi tik ką įsigytą hipotekinį NT.., lizinginį auto ir t.t… Na, taip sakant, amžinam skubėjime – artimiausiems dvidešimt metų, ir tai, jei pasiseks. „Bliamba“, kai pagalvoji, tai kokių nervų, sveikatos ir ryžto reikia, jau nekalbu apie psichologinę būseną. O čia, štai tau keturių darbo dienų savaitė o, moka kaip už penkias. Amerika! Rojus!
Truputį pasigilinau. Suglumęs stebiu ir klausausi, kaip rimti finansistai, visokio plauko ekspertai ir šiaip atsakingas pareigas einantys žmonės „švokščia“ apie tai, kaip pasaulis nėra pasirengęs sutrumpinti darbo dienos laiko trukmę. Ir nieko nesuprantu. Žiūriu į šiuos rimtus išsilavinusius žmones, matau juose senovės vergų savininkus nerimaujančius, kad vergai iš dyko buvimo neišsivaikščiotų linksmintis ir girtauti. Jų manymu, laisvi, nepervargę piliečiai – pagrindinė grėsmė šalies ekonomikai.
Eina šimtmečiai – niekas nesikeičia. Kažkada bijota aštuonių valandų darbo dienos. Aktyvų savininkai šventai tikėjo – ekonomika to neatlaikys. Gąsdino žmones totaliu skurdu. Na ir ką? Laikas labai greit parodė, kad darbo dienos laiko sutrumpinimas – nauda, ir ne tiek socialinė, kiek ekonominė. Net didžiausias kapitalistų šviesulys – guru Dž. Fordas suprato, kad jei neišspausi iš žmogaus visų syvų, jis dirba geriau (staigmena, ar ne?). Tai nustatė Dž. Fordas savo gamyklose įvedęs aštuonių valandų darbo dieną. Žinoma, jis tai darė ne iš humanistinių sumetimų, bet kaip eksperimentą. Ir šis visų kapitalistų šviesulys – guru užsuko šią velniavą ne todėl, kad staiga pajautė begalinę empatiją ir meilę proletariatui: sistema pasirodė esanti efektyvi – per dvejus metus jo įmonių apyvarta padvigubėjo.
Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo aštuonių valandų darbo dienos įvedimo; per šį laikotarpį tiek daug įvyko: viena po kitos planetoje siautė techninės, „žaliosios“, IT revoliucijos. O mes nesame pasirengę transformacijoms. Kalbama, pasaulis dar nepakankamai automatizuotas, robotizuotas, skaitmenizuotas. Po velnių, palyginti su tuo, kas buvo prieš šimtą metų. Šiandien net labiausiai nutolę kokios nors nuskurdusios Afrikos šalies kampeliai yra geriau automatizuoti. Kalbama, kad jei sumažinsime darbo valandas – mažės darbo našumas. Beje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, kur faktiškai jau dabar vidutiniškai žmonės dirba mažiau nei trisdešimt valandų per savaitę, su darbo našumu viskas gerai. Tai galbūt kaip tiktai dėl to?
Pažangą lemia ne tiktai tingumas, bet ir laisvo laiko turėjimas. Norėdami išspęsti problemą turime nebijoti į ją įsigilinti. Pirma – diskomfortas, bet paskui… na, kaip ir su skiepais. Jei žmogų užverčiame darbu ir ataskaitomis apie atliktą darbą, jei žmogui neleidi pakelti galvos, tai apie darbo proceso optimizavimą negali būti nei kalbos. Bet kai tik atsiras tarpelis „perekūrui“ ar „kavutei“, tik darbuotojai „atsijungs“ leisdami sau skirti laiko „plepalams“, tai iš karto – paradoksas! – gimsta įvairiausios idėjos, kurios „stumia“ visą verslą į priekį.
Mokymai
Kiekvienas darbdavys suinteresuotas savo darbuotojų tobulėjimu. Viršininkai prisiklausę įvairių guru šventai įtikėjo, kad darbuotojas – ne darbuotojas, jei vieną kartą per metus nepateikia naujų idėjų. Anksčiau, kai žiemos buvo šaltesnės, elektra pigi, o žolė žalesnė įmonių vadovai bandė viską sutvarkyti patys: mokymus, komandos formavimą, žaidimus, skirtus įgūdžiams formuoti, po to tai tapo neefektyvu, nuobodu ir brangu. Jie nuspendė apsiriboti popierinėmis apklausomis.
O kas būtų, jei, pavyzdžiui, pamaina ne aštuonios valandos, o šešios, arba ne dvylika, o devynios (jeigu ne penkios dienos), galbūt patys darbuotojai norėtų kažko išmokti, gal kažkas jiems būtų įdomu. Žinoma, mažai tikėtina, kad visi skubėtų į kursus „Kaip uždirbti milijoną savo mylimam šefui“. Galbūt žmonės skubėtų į muziejus, teatrus pagaliau į šokių kursus. Žmonės gal būt eitų į kulinarijos kursus ar siuvimo kursus, istorijos ir meno paskaitas, galbūt mokytųsi kalbų. Sakoma – trumpesnis darbo laikas lems didesnes darbo sąnaudas. Žinoma, kad taip ir bus! Būtent tai ir yra, ko reikia. Aišku, kad nuolat išnaudoję nuolatiniu darbo aprovimu vieną darbuotoją, turėsite samdyti antrą. Bet kas geriau: vienas išsekęs, viskam abejingas, ar du kupini jėgų ir drąsių idėjų? Žinoma, antrasis variantas yra brangesnis. Suprantama – kokybė yra brangu.
Kalbama, kad darbo laiko sutrumpinimas įteisinant įstatymu yra utopija, nes neoficialiai žmonės vis tiek bus priversti dirbti viršvalandžius, kaip yra verčiami dabar, grasinant atleisti, nes „tokių kaip jūs už durų laukia dešimt“. Bet juk tai yra įkaitų logika. Beje, vis mažiau yra norinčiu dirbti už minimumą.
Viktoras Karpenko
