Paprastai apie žmogų sprendžiame pagal jo poelgius: „žmogus yra tai, ką jis valgo“, „žmogus yra tai, ką jis skaito“, „žmogus yra tai, kokie jo pomėgiai“ ir t.t…
Bet jau antrieji metai pasaulis tvirtai laiko iškėlęs lozungą: „Žmogus yra tai, tai ko jis bijo“.
Jau senokai baimė nebuvo mus taip užvaldžiusi, kad mus galima valdyti beveik „onlaine“ būdu. Ir tai dabar, dvidešimt pirmo amžiaus trečiajame dešimtmetyje…
Paskutiniais mėnesiais mūsų baimes bando kontroliuoti. Už mus sprendžia, ko ir kieno mums reikia bijoti.
Dar tame, ikikovidiniame laikotarpyje, kiekvienas mes turėjome asmeninį baimių rinkinuką. Tai yra išskirtinis kiekvieno bruožas. Labai gera, kad tos baimės pas mus skirtingos ir mūsų laimei nesutampa – tai padeda mus paprasčiausiai išlikti.
Manau, viena iš labiausiai paplitusiu baimių – baimė mirti, baimė netekti savo artimųjų.
Supratimas apie mirties neišvengiamumą nedaro ją mažiau baisią…
Pirmoji pasaulyje epidemija „onlaine“ režime. Visa ta „mass mašinerija“, įskaitant ir socialinius tinklus, daugiau kaip metai, kas sekundę transliuoja mirties baimę dėl vienos ir tos pačios priežasties (lyg kitų priežasčių nebūtų), radikaliai stengiasi pakeisti mūsų santykį su šiuo jausmu…
Šimtai milijonų (o jau gal visas milijardas) žmonių, taip bijo užsikrėsti Covid-19 ir neduok Dieve nuo jo mirti, kad visiškai be jokios baimės sutinka vakcinuotis labai greitai išrastomis vakcinomis, mano manymu, ne iki galo reikiamai išbandytomis, neaiškiu veikimo efektu ir šalutiniu poveikiu, įvairių amžiaus grupių žmonėms.
Ši paniška baimė, kaip nekeista, virsta į kažkokį beprotišką bebaimiškumą pulti pirmiems netgi be eilės ant vakcinacijos ambrazūros.
Visa užvaldantis baimės ir nesaugumo jausmas, kai kuriuos verčia net morodieriauti (pasiskiepyti be eilės). Morodieriavimas kaip reiškinys pasireiškia nestabiliu laikotarpiu, pasirodantis sunkiausiais momentais gelbėjant savo kailį, aplink tvyrančioje baimėje ir chaose, kada dažnai naudojama karo retorika, užplūdus infodemijoms.
Vakcinacijos sėkmė vienodai priklauso tiek nuo tų, kurie magiškai tiki vakcina, tiek nuo tų, kurie vakcinos bijo labiau nei paties koronoviruso.
Vakcinos artimiausioje ateityje visiems neužteks. Kol vieni iš visų jėgų visomis tiesomis ir netiesomis stengsis vakcinuotis – pasidaryti visą gelbėsiančią injekciją, kiti pasirinks laukiančių stebėtojų poziciją, kaip ši baimė priartins mus prie visuotino – kolektyvinio imuniteto.
Vienų baimė užsikrėsti sumišusi su kitų – vakcinacijos baime, tai turėtų būti „baisiai“ efektinga.
Tos mūsų asmeninės baimės, na tos, kurios pas mus visus yra skirtingos, skirtingai veikia pandemijos metu. Vieni bijo nusiimti kaukę net valgant, kiti ją nešioja net sportuodami užmiestyje, kaip kokie „apokalipsiniai zombiai“, treti bijodami prasnausti jaunystę išdrįsta artimo kontakto su savo artimaisiais ir…. o siaube! užsiimti seksu, bet juk kiti tai gali traktuojama kaip pasikėsinimas nužudyti…
Ir teisingai daro, kad mylisi, jei žmonija nustos daugintis bijodami Covid -19 , tai artimiausioje ateityje gali išnykti…
Na ir dar viena tikrai asmeninė daugumos žmonių planetoje bazinė baimė šios pandemijos metu, tapti skurdžiumi, ar netekti darbo.
Beje, badas ir skurdas vis dar lieka pagrindinė pasaulinė problema, ta problema daug baisesnė ir labiau išplitusi nei pandemija.
Šiuo metu žmonės yra laikomi kažkokiame nuosaikiame skurde, ant ribos, bet ne už skurdo ribos, nebadauja, bet ir neturi pakankamos finansinės nepriklausomybės, kad galėtų iš valdžios reikalauti, kad nebūtų pažeistos pilietinės teisės, savalaikių medicinos paslaugų, kokybiško išsilavinimo.
Dar viena pagrindinių ir paplitusių baimių, kurios pagalba labai lengva manipuliuoti žmonėmis – tiesos baimė.
Dauguma žmonių netik bijo sakyti nemalonią tiesą, bet ir ją girdėti, matyti. Nieko reikšmingo nedaryti ir atrodyti karingam, nieko nedaryti ir atrodyti protingam, nieko nedaryti ir atrodyti svarbiam…
Kiekvieną iš mūsų nuo pat mažens mokė sakyti tiesą. Kiek pamenu, nei tėvai nei mokytojai nemokė mus ciniškai meluoti, naudoti melą netgi savigynai.
Aišku, suaugusiųjų gyvenime dauguma atveju tiesa, dėl daugelio objektyvių priežasčių yra nemaloni arba tiesiog nepakeliama, nepakenčiama.
Asmeninė baimė prieš valdžią, prieš jėgą, kaip ir anksčiau, kaip koks viduramžių adeptas lieka pagrindiniu valdymo įrankiu. „Valdžiažmogiai“ vis mažiau bijo atrodyti „baisūs“ tiems, kuriuos jie valdo. Net gi sakyčiau, jiems vis labiau patinka gąsdinti.
Paradoksalu tai, kad per paskutiniuosius metus pastebime kelis tikrai ryškius pavyzdžius, kai turintieji jėgą ir valdžią paniškai bijo ją prarasti, bando griebtis, kaip sakoma paskutinio šiaudo, deja dažnai tai atrodo gana šlykštokai ir negarbingai…
Melas, prievarta, žmonių bauginimas – sintezėje su medicinine juridine, policine prievarta tapo pasauliniu politinės kontrolės fenomenu.
Būkime teisingi – tol kol žmonės netaps „kiborgais“, iki kol liksime iš kūno ir kraujo nenustosime bijoti. Baimė – natūralus jausmas, kartais nemalonus, bet tai kiekvieno žmogaus jausmas.
Bijoti ne nuodėmė – nuodėmė bailumas persikūnijantis į niekšišką veiklumą, beteisiškumą ir prievartą.
Mūsų baimių žala yra pačiame paviršiuje. Būna ekstremalių momentų, kai panika ir gyvuliška baimė mus visapusiškai užvaldo ir mes prarandame žmogiškumą. Baimė paralyžiuoja mūsų valią ir protą, neleidžia adekvačiai įvertinti realybę, skaičius ir faktus, teisingai įvertinti realias grėsmes, skirti jas nuo menamų.
Be jokio abejonės baimės neša mums naudą. Tai tokia forma suveikia mūsų organizmas, tai savisaugos instinktas, apsaugantis mus nuo grėsmės ir leidžiantis gyventi toliau. Baimė pakenkti artimui, dažnai mus sustabdo nuo smurto ir niekšybių kitų žmonių atžvilgiu.
Ir vis tik baimė natūralesnis jausmas, nei be atodairiška drąsa. A priori vaikystėje dauguma iš mūsų svajojome tapti didvyriais, atlikti kokį žygdarbį – ką nors išgelbėti ir kit.
Deja, kai suaugi suvoki, kad drąsa nėra jau tokia romantiška…
Supranti, kad žygdarbis yra: sakyti tiesą, vadinti viską savais vardais, likti savimi kai esi spaudžiamas išorinių veiksnių, padėti silpnam ir ne nuolaidžiauti stipriajam.
Sakoma , kad žmogus neturintis baimės jausmo, tiesa , su kai kuriomis išimtimis, negali turėti sąžinės ir gaileširdiškumo…aš nežinau…
Įveikti baimę – tai super! Iš vis nejausti baimės – bėda, netgi sakyčiau medicininė problema.
Kova su savo asmeninėmis baimėmis ir demonais sudedamoji mūsų gyvenimo dalis. Čia tikriausiai tiktų pasakymas „aš nežinau kaip nugalėti kitus, aš žinau kaip nugalėti save“. Aišku baimės verčia mus kentėti, bet tuo pačiu daro mus geresniais, pažadina kūrybos jausmą, pastūmėja į apmąstymus, kurti įvairias technologijas, kurios mažina skausmą ir išgyvenimus. Tik kažkodėl to skausmo ir pergyvenimo pasaulyje nemažėja.
Taigi, „Žmogus – yra tai, ko jis bijo“. Iš viso nieko nebijo, tik mirę. Taigi, kol mes bijome – tol mes gyvi. Perfrazuojant Renė Descaetes – bijau, reiškia esu. Kol mes dar gebame įveikti savo baimes, skirti melą nuo tiesos, tol mes liekame žmonėmis.
Viktoras Karpenko
