Panevėžio miesto mero sulaikymas ir jam pareikšti įtarimai už korupcinius nusikaltimus priverčia suabejoti: gal išties neįmanoma iš politinių arklidžių išmėžti savanaudiškumą ir pažaboti neribotą valdžios geidulį?
Juk jei kas nors daugiau nei prieš trejus metus būtų pasakęs, jog Panevėžio miesto meru nuo visuomeninio rinkimų komiteto „Povilas Urbšys už sąrašą KARTU“ išrinktas žmogus, dar rinkimų naktį žurnalistams pareiškęs, kad vienas iš pagrindinių darbų savivaldybėje: „Padaryti tai, ko nepadarė STT“, tos pačios STT bus paguldytas ant areštinės gulto, niekaip nebūčiau patikėjęs.
Skaudžiausia net ne tai, kad ir tu esi murkdomas į tą patį purvą, nors, kaip žinia, už kitą nepasirinksi. Skaudžiausia tai, kad su tavo pavarde į politiką atėjęs žmogus ne tik kad nusivalo kojas į tave ir tavo vertybes, bet ir išduoda žmonėms sugrąžintą viltį.
Kodėl taip atsitiko? Manau, visų pirma, dėl to, kad Rytis Mykolas Račkauskas tiesiog ciniškai pasinaudojo kitų pasitikėjimu.
Praėjus pusei metų po rinkimų tiesiogiai žmonių išrinktas meras, viešai ne kartą deklaravęs savivaldos skaidrumą, atvirumą ir žmonių įgalinimo svarbą, į mano klausimą, kodėl neskatina bendruomenių kūrimosi, šaltai atsakė: jam jų nereikia, nes kai bendruomenė – tai problema, ir ne kas kitas, o jis geriausiai žino, ko reikia miestui.
Šį kartėlį šiek tiek slopino pajudėję kai kurie miesto tvarkymo darbai. Po konservatorių mero neveiklumo bet koks judesys buvo panašus į gyvybės ženklus. Tačiau pats požiūris „Aš jau viską žinau“ tapo tarsi sprogstamuoju mišiniu ir į jį įsismelkęs savanaudiškumas suveikė kaip detonatorius – sukėlė korupcinio skandalo sprogimą.
Nugriaudėjus jam supratau, ką reiškia prieš gerą mėnesį mero ištarti žodžiai, kurių esmė būtų tokia: „Būk, kur esi, tik nekišk nosies į savivaldą – čia jau viskas sudėliota“. Pradedi suprasti, kodėl jį taip išgąsdino mano svarstymai dalyvauti mero rinkimuose, kodėl bandė bet kokia kaina sunaikinti judėjimą KARTU, kurio dauguma narių neprisiekė ištikimybės jam.
Be abejo, dėl to, kas atsitiko, turiu kaltinti tik save. Ir nepasiteisinsiu dabar, kad nemažą savo gyvenimo dalį atidavęs kovai su blogiu norėjau išsaugoti nors trupinį naivumo ir rinkausi žmogumi tikėti, o ne įtarinėti.
Politika žiauri. Ji dažniausiai žmogų perkeičia ne į gerąją pusę. Ji tarsi trąšos, skatinančios augti jo ego. Ji padaro žmogų priklausomą nuo valdžios galios. Ir kai tai tampa neatsiejama žmogaus savastimi, jis virsta valdžiažmogiu.
Nuo to negali apsaugoti nei partinis bilietas, nei visuomeninis rinkimų komitetas ar judėjimas.
Tai, kas atsitiko Panevėžyje, tik patvirtino: mirus vienam drakonui visada atsiras kitas, jei tik atėjęs į valdžią bijos įgalinti žmones kontroliuoti jį.
Netikiu ir tais, kurie dabar piktdžiugiškai šoka politinį kankaną taikydamiesi sutrypti pasitikėjimą pilietiniu judėjimu KARTU – visi jie, būdami valdžioje, garbino savo kabinetines galias. Rytis Mykolas Račkauskas priėjo liepto galą tik todėl, kad tapo panašus į juos.
Gal tas, kuris taikė į jį, tikėjosi ir gal dar tebesitiki užkliudyti ir mane? Kitaip sunku suvokti, kodėl judėjimo būstinėje net penki ginkluoti STT pareigūnai ieškojo sutarčių su UAB-ais, su kuriais nei aš, nei judėjimas niekada neturėjo jokių reikalų.
Kaip ten bebūtų, tai padėjo suformuoti informacinę žinią, kurios esmė tapo tokia: sulaikytas Panevėžio miesto meras. Jam pareikšti įtarimai korupciniais nusikaltimais. Atlikta krata judėjimo KARTU būstinėje. Seimo narys Povilas Urbšys apklaustas liudytoju.
Ir pabandyk dabar įrodyti, kad nesi įsipainiojęs į mero kaselės reikalus.
Prieš keletą mėnesių, kai STT paviešino pažymą dėl viešųjų pirkimų pažeidimų Panevėžio miesto savivaldybės įmonėse, ne kas kitas, o aš viešai raginau ne pažymas rašinėti, o kelti bylas tiems, kurie pažeidžia įstatymus. Tada Panevėžio apygardos prokuratūra nusikalstamų veikų neįžiūrėjo.
Ir tikrai nenustebsiu, jei kada nors paaiškės, jog tyrimą Panevėžio savivaldybės atžvilgiu motyvavo ne tik STT susierzinimas, bet ir Jos Ekscelencijos noras pastatyti Povilą Urbšį į vietą.
Kaip ten bebūtų, Panevėžio meras nelabai įvertino šias aplinkybes prieš inicijuodamas abejotinus sandėrius, kurie išvirto į įtarimus korupcija.
Tai, žinoma, neguodžia. Nuo ištryškusio šio korupcinio pūlinio teks dar ilgai valytis tiek judėjimui, tiek man.
Komiškai atrodo, kai tarsi darnus choras iš nesutaikomų priešų – R. Karbauskio, A. Širinskienės, R. Juknevičienės, B. Matelio ir kitų – gieda pasmerkimo ariją, skirtą P. Urbšiui ir judėjimui KARTU. Net Socialdemokratų partijos Panevėžio skyrius nesusilaikė neįterpęs savo priegiesmio, nors G. Paluckas, nuteistas už nusikaltimus valstybės tarnybai, jiems kaip partijos vadovas nekliūna.
Skambant šios arijos paskutiniams akordams, it archangelo apreiškimo trimitas nuaidėjo Gabrieliaus Landsbergio žodžiai: „Šis tyrimas nusiųs aiškų signalą, kad metas keisti įstatymus, šiandien leidžiančius steigti, finansuoti judėjimus, kurie iš esmės neprisiima jokios atsakomybės už krašto, regiono ar Lietuvos ateitį“.
Nejučiom pajauti palaiminimo dvelksmą iš Daukanto aikštės.
Išties apmaudu: kas atsitiks su judėjimais, tokiems ryčiams mykolams račkauskams nusispjauti, bet jie tampa puikiu pretekstu susidoroti su tuo, kas prezidentės metiniame pranešime buvo įvardinta kaip grėsmė partinei valstybei.
Kad įtvirtintų savo režimą, vienas veikėjas, ieškodamas preteksto, su savo klika padegė net Reichstagą. O Panevėžyje net daryti nieko nereikėjo – panašu, kad pats meras užkūrė lauželį. Ar iš to pavyks įpūsti politinės inkvizicijos laužą ir ant jo sudeginti besiformuojančias nepartines pilietines galias, dar pamatysime…
Belieka nepamiršti – valdžios savivalė lygi žmonių abejingumui.
P.S. Laikas parodys, ką reiškia STT tardytojos klausimai, užduoti man per liudytojo apklausą: kiek judėjime yra narių? su kuo aš kalbėjausi dėl savo ketinimų dalyvauti mero rinkimuose?..
