Liepos 15 d. 18.00 val. Kuršėnų daugiabučių kieme adresu Vilniaus g. 15 pirmą kartą vyks šiauliečių pamėgto novatoriško festivalio „Kiemai“ pokalbis-diskusija tema „Kino juostų realybė“. Diskutuoti kvies kino režisierės Lina Lužytė ir Eglė Vertelytė bei menininkė, Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, romano „Miesto šventė“ autorė Lina Simutytė. Artėjant renginiui kviečiame artimiau susipažinti su renginio dalyvėmis ir jų būsimos diskusijos tema:
Kino režisierė Lina Lužytė
Ruošdamiesi susitikimui Kuršėnuose, liepos 13 d. Šiauliuose festivalį „Kiemai“ atidarysime Jūsų filmu „Pilis“, kuris nagrinėja emigracijos temą. Ar filmo scenarijus turi paralelių su Jūsų asmeniniu gyvenimu, karjera? Kokių?
Filmo idėja gimė perskaičius straipsnius apie lietuvius, vergaujančius įvairiuose užsienio fabrikuose. Mane skaudino ir žeidė ne vien pats faktas, bet ir tai, kad emigravę lietuviai spaudoje dažniausiai būdavo vaizduojami kaip aukos. Tokiam požiūriui nepritardama, savaip norėjau emigrantus reabilituoti, todėl nusprendžiau kurti „Pilį“, kurioje pagrindinė veikėja Monika atsisako primestos antrarūšės egzistencijos ir renkasi visiškai kitokį kelią, iš pažiūros kiek neįtikinamą. O aš pati paskutinius 8 metus praleidau viena koja Vokietijos sostinėje Berlyne, kita Lietuvoje, todėl, ką reiškia jaustis svetima, puikiausiai žinau. Tik prieš metus abi kojos atsidūrė ant Lietuvos žemės ir labai tuo džiaugiuosi.
Kaip apibūdintumėte lietuvišką kiną? Ar šiomis dienomis jis sulaukia pakankamai dėmesio Lietuvoje? Kaip galėtumėme didinti lietuviškosios kinematografijos populiarumą?
Mano nuomone, dabar lietuviškas kinas išgyvena absoliutų pakylėjimą. Prieš dešimt metų per metus būdavo sukuriami vos keli filmai, o dabar jų žymiai daugiau. Atsirado daug naujų puikių režisierių, kurių pasirenkamos temos be galo skiriasi viena nuo kitos. Dabar lietuviškas kinas visoks: ir istorinis, ir filosofinis, ir sociorealistinis. Kalbant apie kino populiarinimą, tikriausiai, jį reikėtų pradėti rodyti jau mokyklose, taip auginant auditoriją ateičiai, o svarbiausia – kurti puikius filmus.
Ką galėtumėte patarti jaunam žmogui, norinčiam pasirinkti režisieriaus ar scenaristo duoną? Kokias savybes reikėtų jau turėti, o kokias nedelsiant pradėti ugdyti?
Režisieriaus ir scenaristo duona yra be galo įdomi, bet kartu ir nelengva. Viena yra šaunančios fantastiškos idėjos, kita yra sėdėjimas mėnesiais, net metais bandant tas istorijas įgyvendinti, sukurti tokias, kad būtų įtikinamos ir pilnakraujės. Geriausias patarimas pradedantiesiems režisieriams, mano nuomone, buvo duotas kino režisieriaus Wernerio Herzogo. Jis pasakė, kad norint kurti kiną, svarbiausia yra daug skaityti. Aš jam labai pritariu.
Kino režisierė Eglė Vertelytė
Po pokalbio-diskusijos Kuršėnuose rodysime Jūsų režisuotą filmą „Stebuklas“. Ar galėtumėte įsivaizduoti filmo žiūrovą, kokiai patirčiai patartumėte jam nusiteikti?
Manau, kad filmą gali žiūrėti tiek vyresnio, tiek jaunesnio amžiaus žiūrovai. Filmas gali būti nostalgiškas ar net skaudus tiems, kurie prisimena praėjusio amžiaus 20-ąjį dešimtmetį, o tiems, kurie jo neprisimena, gali tapti įdomia įžanga diskusijai apie tų laikų istoriją. Tačiau tai ne tik istorinis filmas, visų pirma – tai tragikomiška moters likimo istorija, todėl galima tikėtis ir juoko, ir ašarų.
Filmas „Stebuklas“ apkeliavo gausybę festivalių, pelnė keturias „Sidabrinės gervės“ statulėles ir tapo antruoju lietuvišku filmu, atrinktu į vieną prestižiškiausių kino renginių Toronto kino festivalį. Kaip jaučiatės, kai žinote, kad juosta taip gerai įvertinta tiek kritikų, tiek žiūrovų?
Jaučiuosi gerai, man maloniausia, kad filmas žiūrimas ir keliauja po festivalius iki šiol, nors jo premjera įvyko 2017 metais. Nors filmus darome ne dėl įvertinimų, bet tai, kad filmas atranda savo publiką, gyvena savo gyvenimą, man labai svarbu – vadinasi, tai, ką norėjau pasakyti, buvo išgirsta, įvyko dialogas tarp filmo ir žiūrovo.
Viename iš interviu esate sakiusi, kad „Kinas – lyg naujoji poezija: seniau visi norėjo būti poetais, o dabar visi nori kurti kiną“. Kokia ta sėkmės formulė, padedanti režisierės iš Lietuvos darbams išsiskirti iš masės kitų?
Tikrai tokios formulės nežinau, jeigu žinočiau, būtų kur kas lengviau kurti kitus filmus. Tačiau visada pradedi nuo to paties nulio. O tiems, kurie svajoja kurti filmus, palinkėčiau drąsos ir kantrybės.
Menininkė, Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, romano „Miesto šventė“ autorė Lina Simutytė
Baigėte kino dramaturgiją, tačiau netikėtai pasirinkote ne tik kino juostą, bet ir literatūrą – debiutavote kaip knygos autorė su apsakymų rinkiniu „Miesto šventė“. Kodėl?
Kai dvyliktoje klasėje svarsčiau, ką studijuoti, apsidžiaugiau sužinojusi apie LMTA renkamą pirmąjį kino dramaturgijos kursą – Lietuvoje iki šiol nėra mokymo įstaigų, kuriose būtų galima mokytis grožinės literatūros rašymo, ne literatūros teorijos. Dėl šios priežasties kino dramaturgijos studijos atrodė puikus sprendimas, dėl kurio nesigailiu ir šiandien. Galbūt todėl knygos išleidimas man visai nebuvo netikėtas, greičiau priešingai, natūralus: visada rašiau, o studijos tik dar labiau sustiprino norą kurti ne vien scenarijus, bet ir prozą. Be to, studijuodama ir dirbdama kino projektuose, supratau, kad man priimtinesnis ne komandinis, bet individualus darbas vienumoje. Žinoma, niekada nesakau „niekada“ – galbūt paprasčiausiai dar neteko dirbti svajonių komandoje. 🙂
Pirmasis literatūrinis blynas nebuvo prisvilęs – už knygą „Miesto šventė“ buvote apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Kuo proza ir kinas panašūs? Kas lengviau – išreikšti mintis vaizdu ar tekstu?
Prozos kūriniais, kaip ir kino filmais, jų kūrėjai įprastai siekia papasakoti istorijas, o jas pasakodami neretai remiasi tam tikra struktūra ar jos elementais – ko gero, tai ir yra didžiausias šių žanrų panašumas. Tačiau kinas yra audiovizualinis menas, vienijantis ir fotografiją, ir literatūrą, ir muziką, ir dailę, ir daugybę kitų disciplinų, o literatūra man atrodo grynesnė, labiau suskliausta.
Gyvename vaizdų kultūros eroje, esame vis labiau fragmentiški, todėl tikiu, kad vaizdu mintis ne tik lengviau reikšti adresantams, bet ir jas suvokti adresatams. Dažnai girdžiu, kad leidyklos nebenori didelės apimties romanų, kad ilgi sudėtiniai sakiniai ar metaforiška kalbėjimo maniera tampa kliūtimi knygų skaitytojams. Tačiau literatūra tuo ir yra žavi – tekstu reiškiamos mintys kviečia į ilgesnį ir lėtesnį pokalbį su pašnekovu, nyrančiu iš knygos puslapių, susikuriančiu ne iš kino ekrano pikselių, bet tavo paties vaizduotės. O vaizduotė man visada svarbesnė už vaizdavimą. Ir apskritai – kada gi lengvesnis ar paprastesnis kelias yra įdomesnis už iššūkių ir netikėtumų kupiną ilgą klajoklišką kelionę?
Daug bendraujate su Lietuvos jaunosios kartos menininkais. Koks, Jūsų manymu, yra Lietuvos jaunosios kartos menininko psichologinis portretas, kokiomis aktualijomis jis gyvena, su kokiomis kūrybinėmis problemomis susiduria?
Jei mėginčiau apibūdinti Lietuvos jaunosios kartos menininko psichologinį portretą, tai darydama rizikuočiau kompleksiškas ir gana skirtingas asmenybes suverti ant vienos ašies, kai tokių ašių kaip ir skirtingų jų kampų ar briaunų – visa galybė. Kaskart bendraudama su savo kartos menininkais pirmiausia žaviuosi mūsų skirtumais, o ne ieškau panašumų, kurie dažnai ir taip akivaizdūs. Gražu, kad būdami tokie skirtingi apskritai bandome susikalbėti, nes šiuolaikinis jaunas žmogus, kaip minėjau, yra labai fragmentiškas, nuolat stokojantis laiko, įsivaizduojantis, kad vienu metu privalo būti keliose vietose. Tačiau vien būti keliose vietose dabar yra gerokai per mažai, nes vis svarbiau darosi ne būti, o nuolatos liudyti nepertraukiamą savo veiklumą ir produktyvumą. Šis „multitaskinimas“ ir prabanga gyventi lėčiau, pasiskonėjant, tyrinėjant, o ne kovojant su perdegimo sindromu ar jo pasekmėmis, yra didelė kliūtis kūrybiškumui.
Daugiau informacijos apie festivalį „Kiemai“ ir artimiausių renginių programą galite rasti www.savb.lt.
Nepraleisk progos dalyvauti ir pasikalbėti taip, kaip seniai nesikalbėjome – savo miesto kieme!
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Organizatorės: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, Šiaulių ir Akmenės rajonų savivaldybių viešosios bibliotekos.
Festivalio partneriai ir rėmėjai: Akmenės rajono savivaldybė, Šiaulių rajono savivaldybė, Akmenės rajono savivaldybės kultūros centras, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centras, Akmenės rajono meno mokykla, atviras jaunimo centras „NewStone“, „Akmenės būstas“, Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka, „Paskirtis“, „Mano būstas Šiauliai“, Šiaulių miesto savivaldybės Centro poliklinika, Lietuvos radijas ir televizija, interneto dienraštis „Bernardinai.lt“, kultūros žurnalas „Literatūra ir menas“, naujienų platforma „Etaplius.lt“, „Šiaulių apskrities televizija“, Šiaulių turizmo informacijos centras, Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“, „Kuršėnų krašto žinios“, Kuršėnų miesto bendruomenės tinklalapis „kursenai.lt“, Lietuvių gestų kalbos vertimo centro Šiaulių teritorinis skyrius, Šiaulių kino meno klubas, „Busturas“, „LTG Link“, Geležinė Lapė, „Owexx“, „Garsas LT“, „Toi–Toi“, „Gorila reklama“, „Vilmers“, „Kvepia pasakom“, knygynų tinklas „Pegasas“, „Saulės pica“, „Kuršėnų Gariūnų kebabinė“, „Gurme bar“, „Gurme sushi“.
Renginio draugai: DNSB Vilniaus g. 15, 17, Kuršėnai ir Gumbinės g. 114, Šiauliai
