Šiemet sukanka dešimt metų, kai buvo pasirašyta Stambulo konvencija, tačiau Lietuva iki šiol nėra jos ratifikavusi. Turbūt nebuvo jokio kito tarptautinio dokumento, kuris keltų tiek aistrų.
Dėl šios konvencijos skiriasi ir politikų nuomonės – vieni pasisako už ją, kaip smurto prieš moteris suvaldymo priemonę, kiti įžvelgia ir gilesnių prasmių.
Konvencija įteisintų naują socialinę lytį
Štai „valstietis“ Ramūnas Karbauskis taip pat pasisako prieš skandalingąją Stambulo konvenciją:
„Apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užtikrinti, kad smurtautojai sulauktų atsakomybės, naikinti moterų diskriminaciją – kilnūs tikslai ir su jais niekas nesiginčija.Tačiau: Konvencija į Lietuvos teisės sistemą neatneša jokių naujų moters nuo smurto apsaugos priemonių.
Stambulo konvencija yra teisėkūrinė konvencija. Tai yra, ji, nurodydama, kad „šalys narės imasi būtinų teisėkūros ir kitų priemonių“ skatina ją ratifikavusias valstybes priimti atitinkamus teisės aktus. Kokius? Įvirtinančius moterų ir vyrų lygybę, panaikinančius diskriminaciją, užkertančius kelią fizinių ar juridinių asmenų smurtui, suteikiančius civilinių teisių gynybos priemones, panaikinančius priverstines santuokas, moterų lytinių organų žalojimą, draudžiančius seksualinę prievartą, priekabiavimą, priverstinį nėštumą ir sterilizaciją, nusikaltimų prieš moteris darymą, paremtą „garbe“. Lietuvoje visa tai jau yra įvirtinta arba draudžiama.
Konvencija neišspręs mūsų pagalbos smurtą patyrusioms moterims sistemos problemų.
Taip, jų turime, niekas nesiginčija. Ir psichologinė pagalba tūrėtų būti prieinamesnė, ir krizių centrų, kur jos galėtų rasti prieglobstį, tūrėtų būti daugiau, ir telefoninė „pagalbos moterims linija“ galėtų būti labiau žinoma ir reklamuojama. Konvencija nurodo, kad visa tai valstybės privalo diegti, tą esame jau padarę, bet jokia konvencija šios sistemos nepatobulins. Mes, kaip valstybė, skirdami lėšas to galime pasiekti. Valdantieji tą galėjo padaryti jau su šių metų biudžetu, jei jiems tikrai rūpėtų moterys. Tačiau yra kitaip: skambios kalbos apie Stambulo konvenciją, o ne realios investicijos į moterų saugumą ir gerovę.
Vienintelis dalykas, kuris naujas konvencijoje – tai abejonių kelianti sąvoka „socialinė lytis“ arba „lytis socialiniu aspektu“ (angl. k. gender). Toliau vartosiu būtent anglišką sąvoką, nes pastaroji yra autentiškuose konvencijos tekstuose anglų ir prancūzų kalba. Dėl ko atkrenta tariamos vertimo problemos. Juolab, kad būtent šie sutarties tekstai ir būtų naudojami konvencijos aiškinimui, ypač tuomet, kai kiltų dėl to ginčas.
Taigi: Pagal Stambulo konvenciją – „gender“ – „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Būtent taip šioje konvencijoje suprantama lytis. Ar tai įprasta praktika taip apibūdinti žmogaus lytį? Atsakymą geriausiai duoda palyginimas. 13 metų anksčiau nei Stambulo konvencija buvo pasirašoma kita sutartis – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas. Jame – sąvoka „gender“ reiškia „abi visuomenės lytis, vyrus ir moteris. Sąvoka „lytis“ jokios kitos reikšmės, išskyrus minėtąją, neturi.“
Jaučiate skirtumą? „Gender“ šuolis nuo biologinės realybės – genetiškai apspręstos vyro ir moters lyties, iki „vaidmenų, elgsenos, veiklos ir bruožų“. Teisėje iki Stambulo konvencijos lytis buvo biologinis faktas, ne jausena ar vaidmenys, kas yra subjektyvu ir gali tame pačiame asmenyje net dienos bėgyje kisti.
Jei Stambulo konvencija tik norėtų apginti kitokios, nei įprasta raiškos asmenų teises, problemos nekiltų. Problema ta, kad pagal Konvencijoje pateiktą gender apibrėžimą, kitokia, nei įprasta, žmogaus raiška tampa jo lytį apsprendžiančiu požymiu.
Kaip tai atrodys švietime? Juk Stambulo konvencija apeliuoja į valstybių pareigą užtikrinti švietimą, mokant „nestereotipinių „gender“ vaidmenų“, o taip pat reikalauja panaikinti tradicijas ar papročius, kurie susiję su stereotipiniais vyrų ar moterų vaidmenimis.
Tiesiog priminsiu, kad buvimas tėvu ir motina yra stereotipinis lyties vaidmuo. Ar mes ir kalbėjimą apie tėvystę ir motinystę turėsime panaikinti visuomenėje? Apie tai nekalbėti mokyklose? Neruošti tam savo vaikų? Tuo tarpu situacija, kai berniukas dėvi suknelę, tikriausiai, sutiksite, yra nestereotipinis berniuko vaidmuo. Ar tai reikės skatinti švietimo programomis, kaip siektiną berniuko elgesį?
Būtent sąvokos „gender“ atnešama sumaištis ir neaiškumas yra tai, ką atneša nauja Stambulo konvencija. Bet ar mums to reikia, jei siekiame puoselėti tradicinę šeimą ir didžioji dalis Lietuvos žmonių pasisako už tai, kad šeima yra tik vyro ir moters sąjunga, kurioje auga vaikai – mūsų ateitis?“
Prieš Stambulo konvenciją pasisakė ir tradicinės krikščioniškos bendrijos
Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų kreipimasis:
„Mes, Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų atstovai, tikime, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir apdovanotas prigimtiniu orumu. Dėl šio prigimtinio orumo kiekvienas žmogus – ir vyras, ir moteris – turi būti gerbiamas. Krikščioniškosios bendruomenės kviečia visus atpažinti Kūrėjo paveikslą kiekviename žmoguje, gerbti prigimtines žmogaus teises bei daryti visa, kas įmanoma, kad žmogaus orumas nebūtų temdomas smurto. Pastaruoju metu susirūpinimą kelia kai kurios teisėkūros iniciatyvos, kurios bando neigti žmogaus prigimtį ir kelia pavojų visuomenės bendrajam gėriui. Ypač didelį susirūpinimą kelia siūlymai ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją ir įteisinti partnerystę.
Bet kokia smurto – taip pat ir smurto prieš moteris – forma yra nepateisinama. Ne kartą atkreiptas dėmesys, jog Stambulo konvencija iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas, tad šios konvencijos ratifikavimas nepadėtų sumažinti smurto apraiškų, bet sukurtų kitų rimtų problemų. Esame įsitikinę, kad reikia palaikyti ne problemišką Stambulo konvenciją, bet visas priemones, leisiančias realiai įgyvendinti, o jei reikia – papildyti jau egzistuojančias Lietuvos teisės normas, numatančias smurto prieš moteris prevenciją ir užkardymą.
Kova su smurtu neturėtų būti vykdoma primetant visai visuomenei išankstines ideologines nuostatas ir supriešinant vyrus ir moteris. Prigimtiniai vyrų ir moterų skirtumai nėra spręstina problema, bet duotybė, kuria remiasi šeima ir visuomenė ir kuri atlieka esminį vaidmenį puoselėjant visos visuomenės bendrąjį gėrį, užtikrinant jos tvarumą bei ateitį.
Visuomenė yra praturtinama ne tuomet, kai ignoruojami vyrų ir moterų prigimtiniai skirtumai, bet tada, kai leidžiama ir padedama reikštis tam, kas vyrų ir moterų prigimtyje yra esminga bei geriausia. Todėl kultūra, papročiai, tradicijos, religinės nuostatos, atskleidžiančios tai, kas savita vyro ir moters prigimčiai, nėra naikintini stereotipai.
Stambulo konvencija siekia įtvirtinti dviprasmiškai interpretuojamą socialinės lyties (angl. gender) sąvoką, dirbtinai atskiriančią vyrų ir moterų vaidmenis nuo juos pagrindžiančios vyriškos bei moteriškos žmogaus prigimties, taip sukuriant teisines prielaidas lytį laikyti tik socialiniu konstruktu. Įtvirtinus teisėkūroje neaiškią socialinės lyties (gender) sąvoką, atsiras prievolė ją vartoti ir kituose susijusiuose teisės aktuose. Ypatingą susirūpinimą kelia Stambulo konvencijos 14 straipsnio nuostatos, įpareigojančios ją pasirašiusias šalis „įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „lyčių vaidmenis be stereotipų“, ne tik siekiant užtikrinti lyčių lygybę, bet ir atmetant iš prigimties kylančius skirtumus. Teisinės prievolės diegti mokymą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ (Konvencijos 14.1 str.) visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose įtvirtinimas statytų į pavojų LR Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintą tėvų ir globėjų teisę „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Dėl šių priežasčių nepritariame Stambulo konvencijos ratifikavimui ir aukščiau minimų nuostatų pavertimui privalomomis teisinėmis normomis Lietuvos valstybei ir visuomenei.
Ne mažesnį susirūpinimą kelia ir keičiantys prigimtinę šeimos sampratą siūlymai įteisinti partnerystę. Šeima yra natūralus valstybės ir visuomenės pagrindas, o ne socialinis ar teisinis konstruktas, kuris priklauso vien nuo įstatymų leidėjo valios. Šeima nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš abiejų lyčių sąlygoto tarpusavio papildomumo, kuris yra esminė šeimos atsiradimo sąlyga, išskirianti ją iš visų kitų bendro gyvenimo formų. Tačiau tai ne tik santuokos sudarymo sąlyga, bet ir prigimtinių tėvystės, motinystės, brolių bei seserų, įskaitant vienišų motinų ir tėvų, giminystės ryšių atsiradimo sąlyga.
Šeima kaip pirminė ir prigimtinė bendruomenė yra palankiausia aplinka vaikų augimui, vystymuisi ir ugdymui. Ji ne tik geriausiai užtikrina vaiko prigimtinius poreikius bei giminystės ryšių tvarumą, bet taip pat ir visuomenės tęstinumą bei tvarumą. Kaip prigimtinė bendruomenė šeima yra pirmesnė už valstybę ir nėra įstatymų leidėjų kūrinys. Todėl įstatymų leidėjai neturėtų suteikti šeimos statuso ir teisinio pripažinimo toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmę lemiančių prigimtinių savybių.
Todėl Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos nepritaria partnerystei ar kitiems teisiniams institutams, kurie leidžia įgyti šeimos statusą toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmei būdingų prigimtinių savybių.
Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos kviečia įstatymų leidėjus pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrintų ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų bei užtikrintų deramą bendrą gyvenimą vedančių asmenų faktinių santykių teisinę apsaugą.
Skatiname visų bendradarbiavimą kuriant visuomenę be smurto ir patyčių, kurioje kiekvieno jos nario santykiai su kitu būtų grindžiami abipuse pagarba ir artimo meile. Siekdami supratimo ir dialogo atpažinkime, jog už įsitikinimų ir pažiūrų įvairovės slypi mus jungiančios bendros žmogiškosios pamatinės vertybės“.
Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus
Lietuvos sentikių Bažnyčios vadovas
Aukščiausiosios tarybos pirmininkas
Dvasinis tėvas Grigorij Bojarov
Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios
Vyskupas Mindaugas Sabutis
Lietuvos evangelikų reformatų
generalinis superintendentas
Kunigas Raimondas Stankevičius
Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno vyresnysis ir
Švč. Trejybės bažnyčios klebonas tėvas Mykolai Kozelkivskyy OSBM
„Kuršėnų krašto žinių“ informacija
