Baisus diedas, niekad nenusiaunantis sunkių, purvinų aulinių – „kerzinių“ batų, be to, laikantis savo bute mažiausiai dvi karves. Leiskite prisistatyti.. tai Aš! Vienu aukštu žemiau gyvenančių kaimynų vaizduotėje. Tiesą pasakius, mano kaimynai ne ką geresni… kurti kaip Bethovenas šeimynėlė, pametusi savo klausos aparatus ir laikantys būrį vilkolakių, kaukiančių per pilnatį. O pilnatis pas juos kiekvieną naktį! Ir gana dažnai ji, ta pilnatis, tęsiasi dieną. O tie, kurie priešais, tai iš vis…, įsteigė nelegalų vaikų darželį hiper aktyviems vaikams. O viršuje, o Jėzau! Gyvenantis tai kažkoks „žmogus – drėlė“, „žmogus – bulgarkė“, o jo puikusis palikuonis „žmogus – pjukliukas“. Kartais man atrodo – gyventi daugiabutyje tai tas pats, kas miegoti išprotėjusių muzikantų orkestro duobėje, jų repeticijos metu, kurio dirigentas beviltiškai girtas. Ir nežinia, kokius garsus kada išgirsi…
Įdomu tai, kad mūsų kaimynai tarsi vėlės, mes jų nepažįstam, nematom, bet visada jaučiame jų fizinį būvį, pėdsakus, kvapus. Jaučiame juos, kai ant galvos krenta bendroje laiptinėje paliktos kopetėlės – „strimenkės“ ar kai užkliūvame už nežinia kam palikto šiukšlių kibiro su visu jo turiniu. Suprask: man viskas „iki lempos“ – uostykit! Nors kodėl nežinia? – kad mes užkliūtume, uostytume, dėl ko gi? Kaimynai – vėlės būtybės paslaptingos, neramios. Jie riaumoja ir aimanuoja, naktimis stumdo, varto baldus, sudrebina namą, kaip jiems atrodo „faina“ muzika, dažnai mus džiugina rusišku popsu… Kaimynai – vėlės nėra draugiškos būtybės, be to, jie tiesiog nenugalimi!
Jūs patarsite – pasidaryk sienų, langų garso izoliaciją. Aš jums atsakysiu: tai ne – vei – kia! Beprasmiška! Štai – žiūrėkite! Aukščiau kartu su jumis gyvena remonto maniakai, muzikos ir sporto mylėtojai, jaunos aistringos šeimos. Apskritai – žmonės. Jūs pasakysite – pirkis namą už miesto, kur nors Labanoro girioje, iki kurio būtų diena kelio arkliais, pasirūpink medžiotojo bilietu, įsigyk šautuvą, kad galėtum nušauti bet kokį naglą šlykštų genį, kuris sugalvojo įsikurti artimiausiame medyje. Ne! Aš atsisakiau šios radikalios minties.
Persikrausčiau į nedidelį, tik dvylikos butų namą. Kaimynai atrodė gana draugiški – inteligentiški…
Sakoma, negalima nuslėpti dviejų dalykų: meilės ir kosulio. Bloga naujiena ta: meilę, tiksliau, jos fizinę raišką, kaimynai slėpti net neketina. Kartais man atrodo, kad jie tai daro tyčia, norėdami kuo skaudžiau įgelti aplinkiniams, tarsi sakytų, – štai kokia aistra mūsų santykiuose! O jūs seni, nuobodūs, jūsų guvumas, gyvastis, norai senai išdžiūvo ir pavirto į suvytusį obuolį. Kita dar blogesnė naujiena: per paskutinius dvejus metus šią mielą, aistringą porą du kartus aplankė na tas… tas prakeiktas gandras. Tiesa, meilės ir aistros liko mažiau, dalį erdvės okupavo mažyliai.
Kosulį, žinoma, aš girdėjau, girdėjau čiaudulį, šnypštimą, krepšinio varžybas, kurių metu aš rimtai nerimaudavau ir norėdavau skambinti „greitajai“, nes mano mielas kaimynas leisdavo tokius širdį veriančius garsus, kad, rodėsi, tuoj mirs.
Labiausiai mane stebindavo tai, kai sutikdavau savo mielus kaimynus gatvėje ar kavinėje, negalėdavau patikėti, kad visus tuos pragariškus, apokalipsinius garsus, kurie nuodija mano gyvenimą, skleidžia šie mieli, iš tolo mojantys, besišypsantys žmonės. Rodos, tik, tik peržengę savo namų slenksčius jie tampa baisiomis būtybėmis – „zombiais“, ir žodis kaimynas tampa sinonimu žodžio „zombis“, o gyvenimas kartu su jais viename name tampa košmaru.
O po to karantinas…
Pirmą kartą per daugelį mėnesių negalėjau ramiai užmigti – visiška tyla. Iš gatvės (gyvenu centre – centriau nebūna), kur naktimis amžinai rėkaudavo išgėrę kavinių lankytojai – visiška tyla, nė garso!
Visame name tapo tylu. Kaimynai savo mažamečius vaikus išvežė kuo toliau nuo savo senelių ir močiučių, ne žinia, kas nuo ko, ką saugo. Niekas nebetrypia virš galvos, už sienos niekas nesiklauso muzikos. Ir tada tapo iš tikro baisu: juk žinau! Sėdi visi namuose – o atrodo, kad visi tarsi išmirė. Ir miestas išmirė, ir visas pasaulis…
Pasirodo, garsai, kurie kartais mus veda iš proto, tai garsai paties mūsų normalaus paprasto gyvenimo, paprasto ir teisingo gyvenimo! Vaikai turi bėgioti, žmonės mylėtis, šunys loti, o krepšinio sirgaliai sirgti ir išgyventi – tokia jų dalia. Gyvas pasaulis skleidžia garsus ir tai yra gerai, ir tai teisinga. Supranti, kad šiame pasaulyje yra baisu gyventi be garsų, be kaimynų, t. y., be žmonių.
Pabaigai… Kažkas mūsų name nusipirko papūgėlę. labai, labai tikiuosi, kada mes pavasarį nusiimsime kaukes, kada kažkur dings visokie suvaržymai, draudimai ir mes vėl pradėsime gyventi atidarytais langais ir mūsų namas vėl po truputį virs į beprotnamį. Aš jums, mieli ponai, pasakysiu taip: geriau gyventi linksmame beprotnamyje su orkestru ir papūgėle, nei kapinių tyloje ir be papūgėlės…
Viktoras Karpenko
