Jėgų paprasčiausiai nėra..
Tai girdžiu iš draugų, pažįstamų. Skaitau apie tai socialiniuose tinklalapiuose. Matau tai draugų akyse – dabar matomos tik akys. Mūsų veidus dengia kaukės. Matau tai veidrodyje. Nesibaigiantis, beviltiškas nuovargis. Tokius žvilgsnius matydavau tik pagyvenusių žmonių veiduose. O dabar tai matau jaunimo akyse. O juk pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, jaunystė trunka iki keturiasdešimt keturių metų.
Man atrodo, kad žmonija dabar panaši į senuką: per kokius daugiau kaip pusę metų visuomenė virto senais, pavargusiais žmonėmis, kuriems įprasta kasdieninė rutina jau darosi sunkiai įveikiama, o viskas, kas už jos ribų, paprasčiausiai neegzistuoja. Kodėl mes tokie pavargę? Juk jau kelis mėnesius gyvename sumažinę gyvenimo pagreitį iki minimumo. O apie ką taip ilgai kalbėjo psichologai? Juk sakė nelėkite – ateis perdegimas – visiškai nieko nenorėsite. Tai šiuolaikinės visuomenės rykštė. Na, o dabar, kai sulėtėjome pasauliniu mastu, lenktynės dėl karjeros, kelionių, pinigų, įspūdžių baigėsi, pristojo. Ir vietoje nušvitimo džiaugsmo – bejėgiškumas ir visiško beviltiškumo jausmas.
Kas tau negerai žmogau? Ko trūksta?
Kai kam – judėjimo laisvės. Kai kam – laisvės nuo vaikų, bent kalioms valandoms, kol jie yra mokykloje. Kai kam – elementariai šviežio oro, nes jis sunkus, suplėkęs po kauke. Ir visiems, be išimties – ateities.
Kas yra ateitis? Tai rytojus, taip vadinamas planavimo horizontas ir tai yra mūsų pagrindinis būdas įveikti mirties baimę, būdingą bet kuriai racionaliai mąstančiai būtybei. Pasaulyje, kuriame planavimo horizontas virto „suplyšusia sena ėriuko oda“. O sąvoka „rytoj“ dabar kelia tik baimę. Medicininės ataskaitos vis baisesnės, vėl uždarymai, draudimai, įvesti nauji apribojimai ir „sujauktos – išsukinėtos“ naujos viena kitai prieštaraujančios taisyklės.
Neliko prasmės iš anksto planuoti atostogas, komandiruotes – kas žino, skris lėktuvai, ar ne? Neverta planuoti susitikimų.
Teigiamas testas Covid yra ne jums? Kažkam? Bet jūs susitikote su juo, su ja? Ir štai mes visi – saviizoliacijoje!
Verslas? Jo…bijokite Dievo, koks kvailys dabar ką nors „atidarys“ ir į ką investuos – ekonomikai „chana“. Jūs net negalite iš anksto suplanuoti, kaip švęsti Naujuosius Metus. Na, o jei prasidės trečias karantinas? Ar mes pasiruošę daugiau nei trims?
Mums psichologai, įvairūs „kaučingo“, „gyvenimo būdo“ mokytojai, įvairūs tos srities specialistai tvirtindavo: nenuleisk rankų, kovok, jokiu būdu nepasiduok ir kažkada tai atsipirks.
Kiti sakydavo: gyvenkite dabartyje. Džiaukitės tuo, ką turite dabar, ir negalvokite apie ateitį. Dabar tai darosi ne tik madingas šūkis, tai jau nėra tik patarimas iš „naminių“ guru lūpų – dabar tie žodžiai tampa „kūnu“, tampa įprasta mūsų būtimi.
Toks gyvenimo būdas, pasirodo, atima daugiau jėgų, nei kasdieninė kova už sėkmę, nesvarbu, kokią prasmę jūs šiai kovai suteiksite. Kovok su savimi. Jokiu būdu nepasiduok ir vieną dieną tai pasiteisins. Tačiau, norint kovoti, reikia motyvacijos. Nepatinka šis žodis? Gerai, pavadinkime tai viltimi.
Kas yra viltis? Kas yra motyvacija? Kodėl reikia kovoti?
Ar dėl tos ateities, kurios dabar negalime numatyti, planuoti? O gal reiktų sutelkti dėmesį į dalykus, kurie iš tikro yra svarbūs? Į meilę ir nuoširdžius santykius su artimais, į tuos, kurie jums iš tikro yra brangūs. Ar tikrai? Dabar, kai tame pasaulyje, kur šeimos šventės tampa „ misija neįmanoma“? Kur tėvai darosi po truputį brutalūs ir vangūs nuo nežinomybės nuovargio, o vaikai tampa apatūs viskam, nuo dykinėjimo uždarose erdvėse ir pradeda nekęsti vieni kitų. Pasauly, kuriame nebegali nueiti pažiūrėti gero filmo, ar spektaklio, ir joks internetas čia neišgelbės, nebegali susipažinti bare, ar klube, o tik internete. Pasauly, kur negali apkabinti draugo, kurio nematei kelis mėnesius?
Bloga žinia yra ta: žmogus nėra pasiruošęs gyventi be perspektyvos, be ateities.
Aiškėja, kad be ateities esame kaip mašinos be degalų – stovime vietoje ir mus po truputį dengia ir ėda rūdys. Tampame bejėgiai, nemalonūs, bambantys prie „teliko“ ir nereikalingi net patys sau. Apima nerimas! Ir šis nerimas praryja visas mūsų viltis ir jėgas. Kažkoks kitoks virusas, abuojumo, nerimo virusas, tai ne tik koronavirusas paplito mumyse ir jo, to viruso, pergalingas žygis tik prasideda. Su juo, žinoma, galite ir reikia kovoti. Bet tik tai kovai pradėjo stigti jėgų, nėra jėgų. Tiesiog paprasčiausiai ėmė stigti jėgų…
Gerbiamieji, šį tekstą nereiktų ir nedera stipriai priimti domėn – juk viskas gali būti atvirkščiai.
Viktoras Karpenko
