Praėjusiame „Kuršėnų krašto žinių“ numeryje į Turgaus aikštę Kuršėnuose grįžome trečiajame dešimtmetyje, pasakojome apie ten vykusius renginius, pasikeitimus pokario aikštėje. Grįžkime į Turgaus aikštę paskutinį kartą. Ir vėl pokaryje.
Įsteigta direkcija
Sovietų valdžia turgaus priežiūrai įsteigė Kuršėnų miesto direkciją, susidedančią iš 6 asmenų, 1948 metų ji atrodė taip:
Stasys Stonys (g. 1924 m.), direktorius; Kvedarienė Elžbieta (g. 1914 m.); Beniušis Stepas (g. 1920 m.); Stankevičius Adomas (g. 1886m.); Arlauskas Aleksas (g. 1906 m.), Šukys Petras (g. 1891 m.), valytojai.
Kaip matome „rimta“ organizacija, jai teko rūpintis visos prekybos čia organizavimo sovietiniais metodais. Skirtingai nuo iki tol buvusių per visą miestelio ir miesto istoriją aikštę, kai ji buvo atvira, dabar ją aptvėrė lentomis.
Kilo epidemija
Taigi, Turgaus aikštė buvo aptverta lentine tvora ne tik dėl geresnės pardavėjų kontrolės, bet ir dėl taršos ribojimo. Tačiau tas negelbėjo, antisanitarinės sąlygos davė „vaisių“: 1947 metų pabaigoje – 1948 metų pradžioje Kuršėnuose ir apylinkėse įsisiautėjo dėmėtosios šiltinės epidemija, savo mastais ne juokais išgąsdinusi valdžią.
Kuršėnų miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas (toliau – DŽDT VK), matyt, situacijos nebekontroliavo, nes į kovą su epidemija įsijungė Kuršėnų apskrities DŽDT VK. Ši institucija kreipėsi į Pavenčių cukraus fabriko direktorių Vingeliauską, kad pastarasis greičiau suremontuotų pirtį, esančią fabrike, ir leistų ja naudotis Kuršėnų gyventojams. Kuršėnų geležinkelio stoties vadovybės irgi prašė leisti pirtimi naudotis.
Ambulatorijos vedėjui įsakyta skaityti gyventojams paskaitas apie dėmėtąją šiltinę.
Žinoma, buvo sudaryta komisija kovai su epidemija, susidedanti iš Kuršėnų apskrities DŽDT VK pirmininko K. Bagaslausko, pavaduotojo gydytojo A. Bagdono bei narių Mickievič, Vingeliausko ir Kuršėnų apskrities partijos komiteto atstovo Jakovlevo.
Turgaus eros pabaiga
Turbūt tos komisijos galvose ir gimė pirmos mintys, gelbėjant miestą nuo taršos, iš jo centro iškelti turgavietę, kuri tikrai buvo didelis taršos židinys.
1948-05-01 Kuršėnų DŽDT VK savo posėdyje nutarė:
„1. Esančią turgavietę miesto centre iškelti į užmiestį higienos ir švaros atžvilgiu, esamus aptvėrimus aplink turgavietę nuimti ir aptverti naująją turgavietę nuo š. m. gegužės 14 d. pradėti prekiauti naujoje turgavietėje…“.
Naujoji turgaus aikštė (įsikūrė ten, kur yra ir dabar) buvo paskirta, bet neįrengta, neišgrįsta. Kaip buvo teigiama, kad „iki kelių po purvą tenka žmonėms braidyti“. Todėl valstiečiai ir toliau važiavo prekiauti čia, į buvusią Turgaus aikštę. Turgaus administracija vaikė juos pasitelkusi milicijos pagalbą.
1949 metų vasarą buvo priimtas sprendimas akmenis iš senosios turgaus aikštės išvežti ir išgrįsti naująją. Kaip ir pridera naujai sovietų valdžiai, ši prievolė buvo pavesta Kuršėnų miesto gyventojams, turintiems arklius. Jie įpareigoti išvežti po aštuonis kubinius metrus akmenų.
Tuo metu apie Senąją turgaus aikštę, kaip jai suteikė pavadinimą iškėlus turgų į kitą vietą, pradėti sodinti medeliai, o 1948 metų birželio 10 d. aikštei suteiktas S. Kirovo vardas.
Po dviejų metų Kuršėnų DŽDT VK diskutuoja apie skvero aptvėrimą ir suolelių padarymą ir priima sprendimą kreiptis į Kuršėnų apskrities DŽDT VK pagalbos – prašoma 10 tonų cemento ir 20 kvadratinių metrų statybinės medžiagos – medienos.
Vėlgi tais pačiais metais Turgaus gatvei paskiriamas valdžios prievaizdas – gatvės įgaliotinis – Steponavičius Zigmas. Pareigas jis atlieka gerai, todėl po metų tvirtinamas dar metams.
1950 metais konstatuojama, kad skveras įrengtas, o jame dar pastatyta ir sovietinės propagandos – Garbės lenta. Taip pat konstatuojama, kad laužomi medeliai aplink skverą.
Tik 1955 metų pabaigoje konstatuojama, kad skveras aptvertas 273 bėginių metrų nauja betonine tvorele. Taigi turėjo praeiti penkeri metai nuo medžiagų prašymo iki tvoros atsiradimo.
Sovietiniai paradai
Tuo metu skveras įgauna naują išvaizdą, nes Ventos pakrantėje jau senokai nelikę tų parduotuvių po vienu stogu, čia suformuota gatvė ir kitoje jos pusėje atsiranda tribūna, kurioje per didžiąsias šventes, kai „darbo žmonės žygiuodami su transparantais, reiškia darbo žmonių ir partijos vienybę“, stovi rajono ir miesto partinė bei vykdomoji valdžia ir moja žygiuojantiems ranka. Tribūna, kurioje per demonstraciją turėjo stovėti valdžios atstovai turėjo būti, pradėta saugoti nuo balandžio 29 dienos 18 valandos vakaro. Buvo numatyta suburti rezervą iš operatyvinių MGB darbuotojų, milicininkų bei stribų ir naktį į gegužės 1-ąją patikrinti Kuršėnų gatves, kad nebūtų iškabinta antisovietinių proklamacijų.
Ir pats, jei ne juokingiausias, tai rimčiausias, MGB noras ir nurodymas demonstracijos organizatoriams.
Per Kuršėnų rajono partijos sekretorių organizuoti, kad įstaigos ir įmonės išskirtų demonstracijos metu kolonose kraštinius (правофланговых), kurių užduotis būtų neįleisti į koloną pašalinių asmenų!
Taigi, kolonų šonuose turėjo žygiuoti patys patikimiausi žmonės, su labai rimta užduotimi.
Čia, gal ir ne visai į temą, bet galima pakalbėti apie pokarinių žmonių entuziazmą, apie kurį kalba ir rašo apsvaigę nuo „socialistinio realizmo kerų“.
Nebuvo jokio tokio entuziazmo, nes sovietinė okupacinė valdžia žmonės vertė viską daryti prievarta, nemokamai. Tų pačių griuvėsių valymas mieste – nustatytos privalomos atidirbti 25 valandos per mėnesį, privalomai išvežti po 8 kubiniu metrus akmenų, atvežti žvyro, smėlio ir t. t. Už nevykdymą baudos – nuo 100 rublių, kai daugumai atlyginimas svyravo apie 300 rublių. Maisto prievolės – pieno ir mėsos, gyventojai kiek įmanydami bandydavo išsisukti, ir būdavo kad metų planas įpusėjus metams būdavo 13-15 procentų įvykdomas.
Permainos aikštėje
Gyventojai protestavo prieš turgaus iškėlimą iš miesto centro, pasodintas liepaites kelis metus išlaužydavo. Ir L. Ivinskio, o ne P. Ziberto biustas atsirado skvere, greičiausiai, ne dėl patriotiškai nusiteikusios valdžios, o dėl tos pačios valdžios šventos ramybės, kad netektų to P. Ziberto biusto paskui šveisti. Visi juk žinojo, kas per vienas tas „lietuviškas Tomas Munis, prasėdėjęs dvidešimt metų už žudynes ir vagystes kalėjime“.
Kaip ten bebūtų, 1957 metais sprendimas pastatyti L. Ivinskiui biustą buvo priimtas. Sukūrė jį skulptorius Petras Aleksandravičius. Skverą, kuris po Stalino mirties buvo pervadintas P. Cvirkos vardu, perprojektavo architektas Jurgis Vanagas.
1960 metais liepos 21 dieną nuspręsta P. Cvirkos aikštės pavadinimą pakeisti į Lauryno Ivinskio aikštę. Tą dieną buvo atidengtas ir pats paminklas.
Tokiu būdu senoji turgaus aikštė įgijo savo pavidalą, kurį išlaikė iki XXI amžiaus pradžios.
Jonas KIRILIAUSKAS
Asmeninio albumo nuotr.
Vytauto KIRKUČIO asmeninio albumo nuotr.
Sauliaus JUŠKEVIČIAUS nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
DCF 1.0 
