Epiteto galia
,,Kuršėnai – puodžių sostinė“, ,,Kuršėnai – Lietuvos konditerijos sostinė“, ,,Kuršėnų sūrio ragavo ir Anglijos karalienė“, ,, Kuršėnai šventė 483 (?) čiajį miesto gmtadienį“. Tokiomis epitetinėmis antraštėmis informacinėse priemonėse mėginame siųsti žinutes Lietuvos žmonėms. Tai tapo įprasta, nes tikru proveržiu tapęs istoriją reklamuojantis verslas, skatina propaguoti krašto tradicijas, jų originalumą bei reikšmingumą. Kraštotyrininkai išleidžia įvairius rašto darbus, taip skatindami prisiminti užmirštą ar net nežinomą lokalinę praeitį ir istoriją.
Populiarioje Google informacinės sistemos „Vikipedija“, „ELIP“ enciklopedijose ir kitur rašoma, kad „Kuršėnai pirmą kartą minimi XII a. ( istorikas S. Zajančkovskis), 1523 metais pastatyta medinė bažnyčia“. Eilinis ,,Laisvosios“ enciklopedijos naudotojas, pvz. vilnietis gali nustebti: Kuršėnai dviem amžiais senesni už sostinę? Nepatikrinti informacijos šaltinių faktai perkeliami, cituojami bei tiražuojami šia tema rašančių autorių. Kyla nemažai prieštaravimų vertinant ir Kuršėnų krašto asmenybes, jų indėlį į miesto ir krašto pažangą, reputaciją istorijos lūžiuose. Jeigu šie keli pavyzdžiai iliustruoja istorinį entuziazmą, tai galima toleruoti. Tačiau jeigu norima pretenduoti į istorinius tyrimus, vertinimus, išvadas, hipotezes, manau tai vertinama kaip trūkumai, silpnosios pusės ir panašiai. Tarkime, autorius pateikęs žinią, kad istorikas S. Zajančkovskis mini Kuršėnus XII a. padarė klik klaidą, neįrašydamas I brūkšnelio, ir paviešino „Vikipedijoje“. Kvalifikuoti autoriai privalo perskaityti lenkų istoriko St. Zajączkowskyj 1925 m. Lvove išleistą monografiją „Studya nad dziejami Żmudzi wieku XIII.“ (XIII a. Žemaitijos istorijos studija) ir patikrinti nurodytus šaltinius. Autorius nurodo hidrologines Kuršėnų vietovės atsiradimo priežastis, vietovardžius, remdamasis vokiečių autorių tekstais. Identifikavus ir nurodžius pavadinimą, atsirastų galimybė simboliškai pažymėti pirmąjį, (galimai ne vien), Kuršėnų paminėjimą rašto dokumente. Pateikus pirmąjį informacijos šaltinį, būtų įrodytas faktas ir paskelbta jo metrika, liudijanti tikrąjį „gimtadienį“. Tuo pačiu brandžią bei profesionalią istorinės atminties politiką. tad neatrasti informacinių šaltinių lobiai dar laukia tyrinėtojų.
1523 ar 1581metai?
Sovietiniu laikotarpiu 1981 m. Kuršėnai minėjo 400 metų sukaktį, remiantis Raseinių žemės teismo aktais, miestelio perdavimo V. Janovičiui Kisieliui Kuršėniškiui inventoriais. 1581 m. sudarytame Kuršėnų inventoriuje du kartus minimas ir Kuršėnų katekistas evangelikas Vaitiekus. Kuršėnų dvarą tuo metu valdė Jurgis Zenavičius, Smurgainyse fundavęs liuteronų bažnyčią. Kuršėnų pamokslininkas Vaitiekus Jonavičius minimas ir 1584 m. Žemaičių Žemės teismo aktų knygose. Gal ignoruojame pripažinti, ar sieti šią datą, su protestantų bažnyčia, jos bendruomene? Šaltiniu laikomas 1887m. Vilniuje išleistas rinkinys ,,Акты издаваемые Виленскою археографическою коммиссиею“, T. (Vilniaus archeografijos komisijos išleisti aktai)14: Инвентари имений XVI-го столетия.
Manau reikalinga pastaruosius dokumentus išversti lietuviškai bei paviešinti. 1581 metai pasirinkti ne dėl ideologijos, bet dėl faktų patikimumo šiose šaltiniuose. XVI amžiuje, nors jis dėl savo pokyčių laikomas ,,auksiniu,“ baudžiavos įsigalėjimą krašte vertiname neigiamai, tačiau mums aktualūs datos ir pavadinimo įrašai. Istorikas P. Spurgevičius 2003 m. išėjusiame, moksline prasme pakankamai gerame straipsnių rinkinyje ,,Kuršėnai“, pateikia 1563 m. Kuršėnų miestelio inventorizacijos turto knygų nuoraše nurodytą datą. Keliais dešimtmečiais paankstinta ,,gimimo“ metrika iki šiol neįvertinta ir nepaviešinta. Kad 1523 m. Kuršėnuose pastatyta medinė bažnyčia ar koplyčia, įkurta parapija, kol kas šiuolaikinėse istorijos studijose, dokumentinio įrodymo nerasta. Istorikas V. Vaivada tyrinėja Žemaitijos kristianizacijos problemas, todėl 2014-17 m. yra paskelbęs naujų duomenų. Autorius, kaip ir M. Jučas, A. Bumblauskas, M. Bumblauskas ir kiti, remiasi lenkų istoriko G. Błaszczyk (G. Blaščiko) 1993 m. Poznanėje išleistos „Diecezja żmudzka od XV wieku do początku XVII wieku“ („Žemaičių vyskupystė nuo 15 a. iki 17 a. pradžios“) studija. Minėtas autorius nustatė, kad iki XVI a. vidurio tarp išvardintų 60 Žemaitijos bažnyčių, Kuršėnų katalikų ar protestantų maldos namai nepaminėti. Kraštas buvo tarsi bebažnytinė „sala“, kurią 15 -25 km. atstumu supo XV a. II pusėje įkurtos Luokės, Šaukėnų, ir Šiaulių bažnyčios. Galima kelti hipotezę, kad koplyčia ar bažnyčia priklausė protestantų bendruomenei, tačiau liuteronų bendruomenės valdoma, Šaukėnų bažnyčia užfiksuota. Tad ši analogija nepasitvirtina. 1523 m. bažnyčios fakto „baltoji dėmė“ kol kas išlieka.
Šilėnai žymiai „senesni“ už Kuršėnus?
Beveik istorine konstanta tapusi tezė, kad Kuršėnai XIII – XIV a. neturėjo gynybinio, prekybinio reikšmingumo, todėl neminimi vokiečių ordinų kronikose, nėra archeloginių radinių, todėl ir neturime šaltiniais grįstų duomenų. Kad viduramžių epochos istorija reikalauja kruopščių mokslinių tyrimų, iliustruoja šalia Kuršėnų esančių Šilėnų pavyzdys. 2014 m. Joniškio ir Pasvalio kraštų muziejai vykdė Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuotą projektą. Iš Rygos, Krokuvos, Berlyno, Varšuvos archyvuose esančių dokumentų fotokopijų surinkti ir išversti į lietuvių kalbą rašytiniai šaltiniai sugulė į ,,Žiemgalos Aktų“ leidinį. Patalpinti du 1254 m. balandžio mėn. sudaryti Žiemgalos dalybų aktai tarp Rygos arkivyskupo Alberto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro E.Zeino.
„Lietuvai jie yra svarbūs tuo, kad čia pirmą kartą paminėtos Šiaurės Lietuvos vietovės – Žagarė, Šilėnai (prie Kuršėnų)“, – rašo medievistas T. Baranauskas.
Taigi Šilėnai turi ,,gimimo“ metriką su įrodymu. Tai mano nuomone labai svarbu ir mūsų kraštui, nes kraštas yra ir XIII a. Lietuvos valstybės kūrimosi dalimi. Archeologiniai radiniai – 5 apyrankės, žalvarinis smeigtukas, antkaklė, geležinis peiliukas liudija, kad I tūkstantmetyje iki Kristaus ir XIII -XIV a. piliakalnyje, vėliau ir gyvenvietėje gyveno negausi žmonių bendruomenė. Tik vienas sakinys su vietovardžiu: (….). Sillene et Sagera cum suis terminis ad Rigensem arrchiepiscopum, (….) Acta sunt hec anno Domini m.cc.liiij. mense Aprili (…). Lietuvių kalba reiškia, kad (…) Silenė ir Žagarė su jų sritimis – (atitenka) Rygos arkivyskupui, (…) Aktas sudarytas 1254 Viešpaties metais Balandžio mėnesį (…). Tokiu būdu pateiktas dokumentas liudija pirmąjį Šlėnų pavadinimą užfiksuotą 1254 m. balandžio mėnesį. Sumaišties mūsų krašto istorijos suvokimui turi lingvistinė žemaitiškos kilmės, kuršiška Kuršėnų gyvenvietės įkūrimo teorijos, nors rašytinių įrodymų trūksta. Dar pridėkime politinį ir archeologinį žiemgalių faktorių. Kur rasime įrašytą vietovardį Kursene, Cursen, Kurseny ar kt.?
Vietoje išvadų
Manau, kad Šilėnų gyvenvietės bendruomenė, kartu su kuršėniškiais, Valstybės dieną liepos 6-ają ar Baltų vienybės dieną rugsėjo 22-ają, gali pažymėti savo 765 m. kartu su Lietuva – valstybės 766 m. sukaktis. Galime tikėtis gražios ir istoriškai korektiškos, brandžios šventės. Su Lietuvos istorikų surinktais ir paviešintais įrodymais. Dėl epitetų? Tik pagrįsti ir įrodyti, pripažinti Lietuvoje. Mokslinį lokalios istorijos tyrimų proveržį galėtų inicijuoti ir atsakingos už paveldą institucijos, tarybos nariai. Tam reikalingas projektas su Mokslų Akademijos, Istorijos instituto, Valstybinio istorijos archyvo, universitetų mokslininkais. Pavyzdžiu gali tapti ,,Lietuvos valsčių istorijos“ projektas.
Arvydas ŠČIPOKAS
