Jonas Kiriliauskas kuršėniškis istorikas, publicistas, daug metų tyrinėjantis krašto istoriją. Dominantis laikotarpis XIX-XX amžius. Temos: krašto praeitis, bažnyčios istorija ir asmenybės, dvarai, kaimų istorijos, modernios valstybės kūrimasis, sovietinė okupacija. Parašęs ir išleidęs šešias knygas, šešių knygų bendraautoris. Nauja knyga apie Šiaulių krašto ugniagesius turėtų pasirodyti jau gegužės mėnesį. Savo kūrybą ir istorijos tyrinėjimus yra publikavęs laikraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės atėnai“, „Šiaulių kraštas“, žurnale „Metai“, „Padubysio kronikos“, interneto dienraštyje bernardinai.lt, alkas.lt ir kituose.
55 DIENOS BOLŠEVIKŲ „ROJUJE“
Vietoj įžangos
Žemiau spausdinamas straipsnių ciklas yra ištraukos iš Jono Kiriliausko parašytos knygos rankraščio „1919-ieji Kuršėnų krašte (arba kieno šiandien bus valdžia)“, skirta Lietuvos valstybingumo šimtmečio paminėjimui ir skirta 1919 metams mūsų krašte. Autoriaus nuomone 1919-ieji metai yra kertiniai kuriantis Lietuvos valstybei, nes atsilaikius tuos metus modernioji Lietuva parodė savo gebėjimą ir brandą tapti politine tauta, valdyti valstybę ir tokia tapo. O žmonėms reikėjo apsispręsti kokią politinę tapatybę rinktis. Šiame straipsnyje bus kalbama apie bolševikišką projektą mūsų krašte ir to projekto „didvyrius“.
Tuo pačiu autorius šia knyga nori parodyti, kad ir nedidelis kraštas, gali gyventi tokį intensyvų gyvenimą, kad vieni metai jo istorijos gali sutilpti į knygą.
1
Kuršėnų bolševikų priešistorę mes trumpai jums pristatėme, todėl, kaip įpareigoja šios dalis pavadinimas pereisim prie valdžios užgrobimo. Tačiau vis tiek dar reikia sugrįžti atgal, kad situacija darytųsi aiškesnė, dėl to, kas įvyko 1919 metų pradžioje.
Istorikas T. Balkelis teigia, kad Lietuvoje vienas iš ryškesnių socialinės radikalizacijos bruožų buvo tas, kad joje socialistinė revoliucija prasidėjo dar prieš Raudonajai armijai įžengiant į kraštą. Revoliucija nebuvo importuota ant bolševikų durtuvų. Ją veikiau nulėmė vietos gyventojų patirta vokiečių okupacija, valstybės struktūrų žlugimas ir socialinės suirutė apėmusi kraštą 1918 metų pabaigoje. Iš pradžių revoliucija turėjo aiškų antivokišką atspalvį ir ją maitino ekonominiai nepritekliai. Revoliuciniams neramumams vadovavo karo veteranai ir buvę pabėgėliai. Jie vyko ir miestuose, bei miesteliuose, ir kaimuose, kur žemės ūkio darbininkai, bežemiai ir smulkieji ūkininkai ėmėsi kurti savivaldą. Neramiausia buvo Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje, o Suvalkijoje ir Vidurio Lietuvoje gerokai ramiau (1, 160-161).
Mums atrodo, kad T. Balkelis ir teisus, ir neteisus. Kuršėnų krašto „revoliucijos“ atveju, kuo laikyti D. Budiną? Jis juk atvyko su misija į Kuršėnus. J. Čečkauskas savo prisiminimuose, kurie parašyti anksčiau už D. Budiną, taip prisimena 1918 metų pabaigą.
„Judėjimas pas mus prasidėjo po Vokietijos revoliucijos. Susirinkdami su geležinkelio darbininkais, pradėjome skaityti „Darbo balsą“, kalbėjomės apie Rusijos revoliuciją, kaip darbininkai paėmė valdžią, fabrikus, žemę ir t. t. Kalbėjomės, kad ir Lietuvoj taip reikia padaryti. Bet niekas nežinojo, kaip reikia organizuotis. Aš buvau tada jaunas, vos 19 metų. Bet tuo tarpu sugrįžo iš Rusijos Dominikas Budinas. Aš pas jį pradėjau klausinėti apie Rusiją ir kas mums reikia daryti. Jis pasakojo apie valdžios paėmimą Rusijoje, davė komunistinės literatūros, „Tiesą“ ir įvairių brošiūrų, kurias su savim atsivežė. Tada jau mes smarkiau pradėjome veikti. Iš 6 draugų sudarėme komunistų kuopelę. Jai priklausė: D. Budinas, D. Stupuras (numirė Lietuvos armijoje, prieš tai sėdėjo Lietuvos kalėjime), A. Kvedaras (jis buvo sušaudytas Kaune 1921 m., kaip karinis organizatorius), Žukauskas, J, Tičkaitė ir aš. Po kiek laiko pasiuntėm Budiną į Šiaulius, kad gautų ryšių ir instrukcijų. Jis atvežė taip pat atsišaukimų, kurie plačiau buvo paskleisti…“ (2, 148-149). Taigi, J. Čečkauskas su draugais skaito laikraštį ir „filosofuoja“, keldami leninišką klausimą „ką daryti?“. Ir čia parvažiuoja D. Budinas, parsiveža lagaminą bolševikinės-propagandinės lektūros, bei praktinių patarimų ir prasideda veikimas.
Klausimas, be D. Budino, abiejų Rusijos revoliucijos dalyvio, kas nors būtų įvykę?
Vadinasi, Kuršėnų krašto situacijai T. Balkelio koncepcija dėl socialistinės revoliucijos ar socialinio radikalizmo ne visai tinka. Iš vidaus nieko čia nevyko tokio revoliucingo. Besikuriančioje vietos valdžioje dominavo kunigai ir dvarininkai bei stambieji ūkininkai, o pagrindinė revoliucijos varomoji jėga – proletariatas „skaitė laikraščius“.
Juk pats D. Budinas pasakoja, kaip jis nelegaliai 1918 metų vasarą parvyko į Kuršėnus ir „vos spėjus namuose pasirodyti, išsibučiuoti su mama, išklausyti jos skundų, senas pažįstamas Kiriliauskas (pas jį Kuršėnuose gyveno vokiečių burmistras), pranešė, kad vokiečiai apie mane jau žino ir tuoj ateis suimti…“ (1, 106). Taigi, mūsų veikėjui teko bėgti net į Amalių geležinkelio stotį, iš kurios nusigavo į Vilnių.
Klausimas skaitytojui, ko gero kyla, kas gi buvo tas Budinas? O jis buvo, ne tik dviejų revoliucijų Rusijoje dalyvis, jis buvo ir du kartus Leniną matęs ir su juo kalbėjęs, jam partijos bilietą įteikęs pats poetas Julius Janonis (pagal jo pasakojimą – aut. J. K.). Jis dirbo Lietuvos reikalų komisariate lietuvių karo pabėgėlių skyriaus vedėju, betarpiškai sudarinėjęs su V. Kapsuku sąrašus asmenų, kuriuos veždavo į Lietuvą „daryti revoliucijos“. Štai kas buvo D. Budinas 1918 metų rudenį.
Dabar suteikime jau ir jam žodį.
D. Budinas su savo literatūriniu bendraautoriumi P. Margevičiumi mums nupiešė klasikinį karinio perversmo paveikslą, kuriame tik trūko kokio nors kreiserio šūvių iš Ventos upės pusės. Bet, kadangi žinome, jog Venta netinkama kariniams kreiseriams, bet tik sieliams plukdyti, todėl labai nepyksime ant žmonių palikusių mums savo fantazijos ir realybės plakinį.
„1919 metų sausio 9 dienos pavakarėje mūsų ryšininkas J. Čečkauskas parvežė iš Šiaulių nurodymą tuojau pat išvaikyti buržuazines tarybas ir valdžią paimti į savo rankas.
Skubiai sušaukėme jungtinį partinės organizacijos, Karinio revoliucinio komiteto ir karinės vadovybės posėdį. Jame aptarėme, kaip nuginkluoti buržuazinę policiją ir nuversti jos saugomas „tarybas“. Nusprendėme užimti visas reikšmingiausias miesto vietas.
Su keliais Karinio revoliucinio komiteto nariais ir šimtine raudonarmiečių nužygiavome prie policijos kareivinių. Visus policininkus radome ant lovų besėdinčius – net sargybų nebuvo išstatę.
– Rankas aukštyn!, – sušukau.
Policininkai nesipriešindami pakluso.
– Sukilusių darbininkų ir valstiečių vardu reikalauju sudėti ginklus! – paskelbiau, o tuo tarpu raudonarmiečiai jau apstojo policininkus ratu ir patys surinko šautuvus
– Vyrai! – kreipiausi į buvusios buržuazijos „ginkluotąsias pajėgas“ – kaip jums ne gėda tarnauti buržujams, padėti jiems išnaudoti darbo liaudį! Ar ir toliau kovosit prieš mus, savo brolius?
– Ne, ne!- beveik vienu balsu šūktelėjo nuginkluotieji…“ (3, 189-190).
Lyg ir buvo galimybė šūktelėti kitaip, pavyzdžiui „kovosime“, ar „nepasiduosime“, apsuptiems ginkluotų bolševikų. Tačiau pasakotojai nutyli, kad milicijos vado karininko Zaleckio, jiems nepavyko rasti ir nuginkluoti. Dar vienas netikslumas pasakojime yra tas, kad tai buvo ne policija, o milicija. Nes policija atsiras tik už penkių metų. Kalbama, kad jie saugojo tarybą, tačiau randa visus „ant lovų“. Kažkoks nerišlus pasakojimas toje vietoje gaunasi. Be to sakoma „kareivinėse“, o juk Kuršėnuose nuo senų senovės iki šiandien jokių kareivinių nebuvo ir nėra, tiesiogine to žodžio prasme. Be to neminima, kiek buvo tų milicininkų. O jei neminima, ir dar juos apsupo ratu, tai, matyt ne per daugiausia.
Na, D. Budinas mini, kad dalis milicininkų perėjo į jo pusę. Manykime, kad galėjo taip nutikti nes už tarnybą juk buvo mokami pinigai. Pasiūlė daugiau negu taryba ir sutiko.
J. Čečkauskas tą atvejį, apie milicijos nuginklavimą pasakoja taip.
„…Nežiūrint to, kad tą dieną apie 30 žmonių iš mūsų Raudonosios gvardijos buvo pasiųsta Telšių pusėn rinkti ginklus, mes vis tiek nutarėme veikti. Susirinkome visi revkomo nariai, apsiginklavome šautuvais, brauningais ir granatomis ir nuėjome vakare 8 valandą į kareivines, kur buvo buržuazinės Tarybos milicija, susidedanti iš 30 žmonių. Įsiveržę į kareivines, pasakėme, kad mes sukilę bolševikai, pareikalavome atiduoti ginklus. 15 mūsų simpatikų milicionierių prisidėjo prie mūsų, kiti nerodė jokio pasipriešinimo…“ (2, 151).
Tačiau to vakaro įvykiai dar nesibaigė, pagal D. Budiną.
„Tą vakarą, kaip tyčia abi Kuršėnų „tarybos“ (suprasti reikia, kad apskrities ir valsčiaus – aut. J. K.) bendrai posėdžiavo. Apie devintą valandą posėdžiautojus apsupome. Su J. Čypu, J. Čečkausku ir L. Žukausku įėjome į vidų.
Nelaukdamas kol atsikvošės griausmingu balsu sušukau:
– Sukilusių darbininkų ir valstiečių vardu skelbiu, kad Kuršėnų apskrities ir miesto buržuazinės tarybos nuverstos, ir prašau nedelsiant išsiskirstyti!
Raudonarmiečiai „tarybų“ narius nuginklavo.
Priėjau prie apskrities viršininko Gurklevičiaus. Tasai sėdi akis pabalinęs, ir nė krust.
– Tuojau atiduokit antspaudą, buržuazinės tarybos įgaliojimus ir paskyrimą apskrities viršininku. – įsakau jam.
Gurklevičius pasiraivė, pasiraivė ir ėmė šaukti:
Kas jus tokiems veiksmams įgaliojo gerbiamasis?
Revoliucija! – atrėžiau ir kreipiausi į drg. Čypą – Gurklevičiaus neišleiskite tol, kol neatiduos visa, kas įsakyta…
… Gurklevičius, pasiraivęs kokį pusvalandį, vis tik atidavė Čypui antspaudą, ir įgaliojimą, ir paskyrimą. Ilgiau jį sulaikyti nebuvo prasmės, todėl paleidome...“ (3, 190-191).
Šioje vietoje kaip ir užtenka D. Budino pagrąžinto ir melagingo pasakojimo. Taip sakome todėl, kad ne viskas, kas čia surašyta yra teisybė. R. Gurklevičius matyt ne pusvalandį „raivėsi“, o laikėsi griežtai, nes revoliucionieriai jo nepaleido po pusvalandžio, o areštavo ir teisė. Nuosprendis buvo „už trukdymą įvesti sovietų valdžią Kuršėnų apskrityje“. Jį teisė Karinis revoliucinis komitetas ir nuteisė sušaudyti. Tačiau, matyt, Šiaulių partinė vadovybė netvirtino nuosprendžio ir dar kažkas neįvardytas užsistojo R. Gurklevičių. Todėl bausmė buvo pakeista į 10000 rublių kontribuciją.
J. Čečkauskas valdžios paėmimą pasakoja paprasčiau ir be dramatizmo: „Paskui nuėjome į buržuazinę Tarybą. Pakliuvome kaip tik į jos posėdį. Pareikalavome valdžios atidavimo. Buržuazinės Tarybos nariai nesipriešino. Areštavome jos prezidiumą. Tą pačią naktį pasiuntėme areštuoti milicijos viršininko Zaleckio, bet jis spėjo pabėgti“ (2, 151).
2
Čia jau galima pakalbėti ir apie pinigus. Bolševikinė, o vėliau sovietinė ideologija kimšo į galvas mintį, apie revoliucionierių sąmoningumą, idėjiškumą, pasiaukojimą ir t. t. Tačiau realybė buvo kitokia, o istorikai seniai demaskavo tą „melo imperiją ir kraugerius jos vadus, bei jų pasibaisėtinus nusikaltimus.
Kuršėnų „revoliucionieriai“ nebuvo jokia išimtis. „Sukilę darbininkai ir valstiečiai“ nenorėjo „revoliucijos daryti veltui“. Todėl jų lyderiai turėjo rasti pinigų. Kuršėnų raudonarmietis į dieną gaudavo 10 rublių, be to gaudavo pavalgyti ir ginkluotę. Raudėnų klebonas K. Pakalniškis – Dėdė Atanazas, nuo 1915 metų klebonavęs gretimoje Kuršėnams parapijoje ir savo akimis matęs visus tuos įvykius, mums paliko pasakojimą autentiškesnį, negu po keturiasdešimt metų atsiradęs D. Budino pasakojimas.
„Prieš naujus metus Kuršėnuose sustvėrė bolševikų komitetas vadovaujant Domininkui Bodėnui grįžusiam iš Rusijos prastam kareiviui ir prisigėrusiam bolševikų dvasios. Tasai Bodėnas tuojau apsiskelbė „raudonosios armijos“ vadu ir sulig savo nuožiūrų ėmė tvarkyti „raudonąją gvardiją“. Vokiečiams išėjus iš Kuršėnų, paleido iš kalėjimo visus vagis, plėšikus ir žmogžudžius. Tie visi tuojau į Bodėno „armiją“ įsirašė kaip vienas. Iš miestelio ir iš parapijos, labiausiai „kumečiai“ arba jų vaikai įsirašė į „raudonąją gvardiją“ apie 200 vyrų. Tą visą bandą reikėjo apginkluoti, pavalgydinti ir dar kiekvienam po 10 rublių į dieną algos mokėti. Jau prieš naujus metus Bodėno „armijos“ ginkluoti būriai po 30-40 vyrų važinėjosi dienom po apilinkės dvarus ir pas turtingesniuosius ūkininkus, jieškojo ginklų, mėsos, duonos, arklių, degtinės ir t. t. Kur tiktai atrado ginklus, geresnius arklius arba šiaip kokius daiktus, tuojaus „konfiskavo“, arba aiškiaus sakant – plėšė-vogė, buk savo kariuomenės reikalams. Ant Kuršėnų miestelio Bodens uždėjo 10 tukstančių rublių kontribucijos. Dvarininkams vėl uždėjo kontribucijos mokėti vienam 1000 rublių, kitam 2000 rublių, kitiems po 5 arba 6 tūkstančius rublių. Dvarininkus, Bodėno pasiųsti „draugai“, paprastai dienos ar nakties laike sugaudavo, parveždavo į Kuršėnus ir sukimšdavo į kalėjimą drauge su vagimis ir plėšikais ir čia jiems apreikšdavo kiek reikės mokėti kontribucijos. Dvarininko giminės arba namiškiai, norėdami paliuosuoti iš kalėjimo savo tėvą arba brolį, turėjo Budėnui užmokėti kontribuciją. Na, o už ką? O-gi užtų, kad dvarininkas yra „buržujus, turi pinigų, o Bodėnas ir jo „draugai“ yra plikiai arba kaip jie sako „proletarai“ ir pinigų neturi…“ (4, 155).
Kaip matome, bolševikų veikla buvo skirta turėti pinigų, kad išlaikyti savo karius. O sovietinė istoriografija, beje irgi kalbėjo apie 200 vyrų būrį (5, 423).
Taigi, ką pagal D. Budiną nuveikė bolševikų valdžia Kuršėnuose per 55 dienas? Mat sekančios dienos, t. y. sausio 10 pavakare buvo sukviestas Karinis revoliucinis komitetas ir partinė organizacija, kur buvo priimti naujos valdžios nutarimai.
Maisto komisaru paskirtas Leonas Žukauskas. Jo uždavinys „tuoj pat patikrinti visus maisto sandėlius, sviesto ir sūrių fabriką, surašyti viską ir ne vėliau kaip po dviejų dienų pradėti dalyti gyventojams maisto pajus (išskyrus: pirklius, krautuvininkus ir dvarininkus). Pajus – dvigubai didesnius ir dvigubai pigesnius nei prie vokiečių! Varguomenei du šimtus penkiasdešimt pajų nemokamai“ (3, 191).
Seniems žmonėms pajus turi pristatyti į namus, o vaikams iki dešimt metų amžiaus ir ligoniams be jokio mokesčio duoti po pusę litro pieno (ten pat).
Kuršėnų girininkijos girininku – K. Zubauską. Jam pavedimas – nedelsiant tvarkyti miškus, o iš miško prie pat plento, atimto iš Gruževskio, pagal Karinio revoliucinio komiteto raštelius išdavinėti nemokamai po 60 kelmų žmonėms, kurių namai sudegė per karą.
Švietimo („apšvietos“) komisaru paskirti mokytoją J. Marčių. Komitetui perduotas banko pastatas. Marčius turėjo sušaukti „daraktorių“ pasitarimą, už sausio mėnesį užmokėti „daraktorių“ algas ir išduoti dvigubus pajus. Tėvus atleisti nuo mokesčio „daraktoriams“ už mokslą. Taip rūpintis minimų mokytojų kvalifikacijos kėlimu, kad jie visi taptų pradinių klasių mokytojais, bei steigti, kur yra poreikis pradines mokyklas. Na, ir dar vienas „revoliucinis“ sprendimas mobilizuoti iš dvarų guvernantes ir guvernantus, dar paminint, kad iš ponų Čapskio, Dovainos-Silvestravičiaus, Nagurskio, Žoromskio, Gruževskio ir kt. – svetimų kalbų, muzikos ir šokių mokytojus. Darbui švietimo komisariate, sudarant jiems geras sąlygas. Be to nurodyta uždrausti tikėjimo mokymą.
Sudaryti valstybinę kapelą ir dramos teatrą.
Dvaruose surašyti visas materialines vertybes ir kolekcijas ir pavesti jas saugoti dvarų liokajams ir kambarinėms, už tai mokėti jiems pajais.
Žemės ūkio komisaru paskirtas Užmiesčio palivarko urėdas Šaltys. Jo uždaviniai – dvarų priežiūra, rūpinimasis jų inventoriaus ir sėklų išsaugojimu. Išsiaiškinti kur ko trūksta – sėklų, darbinių gyvulių. Mobilizuoti dvarininkus, kurie yra baigę žemės ūkio mokslus skaityti paskaitas kumečiams žemės ūkio klusimais ir „duoti visokius patarimus ūkininkavimo reikalais“. Įspėjant, kad jei gerai dvarininkai dirbs, bus paaukštinti, jei blogai – nubausti. Taip pat duotas įsakymas dvarininkus iškraustyti iš rūmų.
Nuo balandžio pirmos dienos numatyti pradėti akmenimis grįsti Kuršėnų gatves, bei suteikti joms naujus pavadinimus: Lenino, Komunistų, Revoliucijos, Kapsuko ir Blindos Raudonkrūtinio (nors T. Blinda ir Raudonkrūtinis, tai du skirtingi XIX amžiaus Kauno gubernijos plėšikai ir arkliavagiai – aut. J. K.).
Žydų reikalų komisaru paskirtas Joselis Šakirauskas – jam pavesta organizuoti žydų chorą, dramos ratelį, atidaryti pasaulietišką žydų mokyklą, o žydų dvasinę mokyklą, chederę – uždaryti.
Rinkimai į Kuršėnų apskrities darbininkų, valstiečių ir kareivių atstovų tarybą numatyti kovo mėnesį (ten pat, 193).
Pirmoji savaitė naujai valdžiai praėjusi ramiai, tačiau po savaitės nuo Užvenčio Kuršėnus užpuolė lietuvių partizanų būrys ir D. Budinas su savo sėbrais gavo sprukti iš miestelio. Tačiau kitą dieną miestelį atsiėmė, kadangi jėgos buvo nelygios (ten pat, 197).
Kunigo K. Pakalniškio nuomone kiek kitokia. Švietimo klausimų kuratoriui, pasako jo, nepavyko panaikinti tikybos mokymo mokyklose (2, 170).
„Negana dar to, reikėjo daugiau pinigų pasiieškoti. Ėmė pardavinėti žmonėms iždo ir privatinius miškus. Miškų komisaru paskyrė Kazimierą Zubauskį, buvusį valsčiaus komiteto pirmininką, pirm karo buvusį rusų girininko raštininku. Tasai bolševikų stulpas Zubauskis apsigyveno Gedinčių dvare, kuriame prieš karą gyvendavo rusų girininkai ir visiems ėmė pardavinėti miškus. Žmonės gi iš visos apylinkės ėmė eiti pas Zubauskį miško pirkti. Gedinčių dvare žmonių kasdieną prisirinkdavo kaip didžiausiuose atlaiduose. Bolševikų gešeftai ėjo labai sklandžiai. Patsai Zubauskis su trimis raštininkais nespėdavo miško pirkliams kvitas rašyti ir pinigus priiminėti...“ (4, 155-156).
Toliau pasakojama, kaip visuose valsčiuose buvo pradėta pardavinėti mišką, o pinigus reikėjo vežti Zubauskui. Miškai pardavinėjami ne tik Kuršėnų, bet ir Akmenės apskrityje. Kainos buvo įvairios nuo 50-60 rublių iki 35 už sieksnį. Tačiau problema buvo kirtimų kontrolės nebuvimas nes vietoj 10 rastų kirto ir vežė po 30-40 ir daugiau, ir niekas nebaudė už vogimą.
Koks paradoksas. Atrodo, kad Kuršėnų bolševikai neskaitė savo pagrindinio leidinio „Komunistas“, o jame Zigmas Angarietis, kaip tik 1919 metų pradžioje rašė:
„Valstiečiai pradeda kirsti, naikinti girias. Jiems nerūpi, ko rytojus laukia. Jų vienatinis rūpestis tik daugiau dabar prisiplėšti. Bet nemanykit, kad taip visi daro. Taip daro tik turtingieji valstiečiai…
Girios, medžiai giriose priklauso darbininkams, darbininkai ir turi saugoti savo turtą. Jei girių naikintojai neklauso darbininkų ir toliau vargs savo blėdingą darbą, darbininkai griebsis aštriausių priemonių, kad atmokytų girių kirmėlės graužti darbininkų brangenybes.
O kad geriau apsaugoti girias darbininkai turi organizuotis, tverti savo sąjungas, stoti į savo partijas, į komunistų partijos eiles, nes tik susiorganizavę darbininkai yra toji spėka, kuri pajėgs nuversti net kalnus, jei jie užklos kelią.“ (6, 4).
Visa tai per patį K. Zubausko „siautėjimą“ miškuose. Tačiau jiems nė motais. O kai vasario mėnesį partizanai suardė Ringuvos tiltą, tada Kuršėnų raudonieji visą operaciją vykdė su Kuršėnų vaistininko Kozmiano sūnumi inžinieriumi, kad tiltą greičiau atstatytų ir pinigų srautas vėl tekėtų į „revoliucionierių kišenes“. Nes raudonieji neturėjo savo tarpe tokių specialistų, kad galėtų suremontuoti tiltą. Pats gi Zubauskas įsirengė ištaigingus rūmus Gedintėse, susivežęs į juos iš apylinkės dvarų įvairių baldų, indų, nusisamdė kelias tarnus ir tarnaites, apsivedė su jauna žmona ir važinėjo prabangia karieta su puikiais žirgais. Tačiau vokiečiams išvijus bolševikus, buvo patupdytas į Šiaulių kalėjimą, tačiau ten išsipirko ir grįžęs į Kuršėnus šaipėsi iš valdžios, o bermontininkams užėjus vėl buvo suimtas ir atiduotas į Telšių kalėjimą, tačiau ir ten turėjo užtarėją tuo metu komendantu dirbusį Zaleskį, su kuriuo 1919 metais abu kūrė Lietuvos valdžią Kuršėnuose (4, 162-163).
Prie to meto verta paminėti faktą, kad apie sausio 15-20 dieną į Kuršėnus atvyko iš Sovietinės Rusijos Internacionalinės divizijos 39 pulkas su jo vadu Morozu priešakyje. D. Budinas rašo, kad jo raudonarmiečiams jie suteikė materialinę paramą – davė naują aprangą ir 500 rusiškų šautuvų.
K. Pakalniškis pasakoja, kad „rusai sakėsi esą lietuvių pakviesti (kieno? Negalėjo pasakyti. Turi būti Kapsuko-Mickevičiaus, Lietuvos pardaviko) čionai ateiti ir „tvarką“ (kaipgis) padaryti, arba bolševikų betvarkę įvesti su visais badais, plėšimais ir kitokiais bolševizmo priedais. Mūsiškiai bolševikai pamatę rusus ateinant labai apsidžiaugė: – Ruseliai atėjo su plikais šautuvais ir tuščiais pilvais. Daugiausiai tai buvo išbadėję fabrikų darbininkai iš Maskvos ir Petrapilės. Jie labai stebėjosi, kad čia pigi duona ir lašiniai (duonos svarui buvo mokoma 20-30 kapeikų, lašinių svarui – 2-8 rubliai). Kad duoną ir lašinius iš čia nuvežus Maskvon sakė jie, tai greitai galėtų palikti milijonierium“ (7, 170).
Su bolševikais iš Rusijos D. Budinas sausio 23 dieną išžygiavo į Telšius, kur sausio 25 miesto prieigose „gavo kovos krikštą“, nedidelis susišaudymas, po kurio užėmė Telšius, o 01-27 dieną jau kaip visos Žemaitijos Karinio revoliucinio komiteto pirmininkas išleido atsišaukimą, kurio pirmas sakinys buvo simptomiškas: „Jau pradeda tekėti saulė…“ (3, 205).
Žinoma, kad savo prisiminimuose D. Budinas pamiršo paminėti faktą, kad už tokį manifesto paskelbimą jis buvo „išskalbtas“ saviškių. Priekaištai buvo pareikšti viešai „ant visos Lietuvos“. Buvo priekaištaujama, kad manifeste nėra nė žodžio apie prieš „beveik pusantro mėnesio“ paskelbtą bolševikų valdžią Vilniuje. Ir turėjo išspausdinti vilniškį manifestą, o ne kurti savąjį, kuris „nelabai panašus į manifestą“ (8, 1).
Be to toliau buvo rašoma: „Paminėsime dar vieną Žemaičių Karo Revoliucinio Komiteto dokumentą. Tai yra įsakymas išleistas vasario 10 d. Ten atskiriama mokykla nuo tikybos – tikyba varoma laukan iš mokyklos – ir panaikinami titulai. Prieš tai nieko negalima būtų turėti, jei Žemaičių revoliucinis komitetas būtų tuos įsakymus davęs pasiremdamas vienu ar antru centralės valdžios dekretu, įsakymu ar manifestu. Vienok kuomet tokiais svarbiais klausimais kiekvienas revoliucinis komitetas savarankiai pradės „dekretus“ leist, pasidarys didelis mišinys. Ir planingai darbas pirmyn neis. To mes turime saugotis“ (ten pat).
Taigi, paprastai sakant, D. Budinas buvo apkaltintas savivaliavimu.
Kovo 5 dieną Kuršėnuose dar bolševikai suorganizavo „rinkimus“ į Kuršėnų darbininkų, valstiečių ir raudonarmiečių deputatų tarybą į kurią, žinoma, kad „išrinkti buvo“ tik komunistai ir jiems prijaučiantys.
Kovo 10 dieną nuo Micaičių Kuršėnus atakavo vokiečių dalinys ir bolševikai atsitraukė link Gruzdžių.
Kovo 13 dieną bolševikų ataka į Kuršėnus, sekančią dieną į geležinkelio stotį atvyko Vitebsko Ypatingos paskirties batalionas, o didysis „revoliucionierius“ D. Budinas tuo metu ilsėjosi pas žydą Jodeikiną, ir praleido „šį istorinį“ momentą.
Kovo 15 dieną bolševikai bėga iš Kuršėnų į Gruzdžius, mat iš Papilės atvažiavęs šarvuotas traukinys, užėmė bolševikų šarvuotą traukinį ir atakavo Kuršėnus ir jau negrįžtamai išvijo juos iš mūsų krašto.
Specialiai buvo pateikti du pasakojimai, kurie atspindi ir du pasakojimus, ar naratyvus. 55 dienos, kurios buvo „po bolševiku valdžia“ daugeliui gyventojų parodė tikrą tos „tekančios saulės“ vaizdą.
Valdžia, kuri vadovavosi principu „grobk pagrobtą“, po savęs negalėjo nieko palikti. O tariamoji „socialinė rūpyba“, kai vargšams buvo atiduodamos kažkokios gėrybės veltui, atimant iš tų, kas jas sukūrė, baigiasi visada vienodai – badu. Bolševikinėje Rusijoje tokia politika privedė prie to, kad istorikai galėjo parašyti „Rusijoje kilo baisus badas“ (9, 362).
Tada, Lietuvoje niekas nežinojo, kad Rusijoje 1919 metais iš valstiečių buvo konfiskuota 15-20 procentų derliaus, 1920 metais jau – 30 procentų. O Leninas siūlė iš kiekvieno rajono turtingųjų imti įkaitus – 20-25 žmonės (10, 67). O juk Kuršėnų bolševikai irgi praktikavo įkaitų ėmimą tik pradžioje tai darė su dvarininkais.
Pagaliau valstiečiai Rusijoje jau 1919 metais sukilo Pavolgyje, 1920 metais pasikartojo (ten pat, 71). Ukrainoje 1919 metais prieš bolševikus Grigorjevo valstiečių sukilimas, kuriame dalyvavo per 20000 žmonių. 1920 metais Antonovo valstiečių sukilimas Tambovo srityje per 40000 sukilėlių.
Svarbiausiu faktoriumi sukėlusius šalyje badą galima laikyti sovietų valdžios taikytas grūdų rekvizicijos metodus, o be to per 3 metus „bolševikams pavyko visiškai atimti iš valstiečio norą ką nors gaminti“ (ten pat, 77).
Sovietų valdžia leido rašytojui Maksimui Gorkiui kreiptis į pasaulio bendruomenė 1921-07-13 dėl pagalbos, ir lieka tik pagalvoti, kas būtų nutikę, jei vien iš JAV Kongreso ir žmonių nebūtų skirta 45 milijonai dolerių badaujantiems (ten pat, 78).
Viso to gerai gal ir nežinojo klebonas K. Pakalniškis, tačiau, kažkiek buvo girdėjęs, kai jis rašė apie bolševikų valdžios palydovą – badą.
Štai kas laukė mūsų, jei D. Budinas ir jo sėbrai būtų įsitvirtinę čia 1919 metais.
3
Sovietmečiu buvo bandoma analizuoti bolševikinio eksperimento nesėkmę 1918-1919 metais Lietuvoje, atsiejant nuo žygio į V. Europą. Buvo prieinama prie „vieningos išvados“, kad pralaimėjimo priežastis buvo žemės klausimas.
Iš tikrųjų Žemės dekretas buvo paskelbtas 1919 metų sausio pradžioje „Komuniste“, jo trečias punktas skambėjo taip: „visa dvarų žemė ir inventorius paimami valstybės žinion ir turto kontrolė pavedama vietinėms taryboms“ (11, 4). Ir viskas. O kaip tai atrodė praktikoje, Kuršėnų krašte mums pasakoja kun. K. Pakalniškis, apie kontribucijas ir įkaitų ėmimą mes jau pasakojome.
„…Kad dvarininkas neišvežtų grudų iš svirno, arba kad neparduotų gyvulius, tai kiekviename dvare įrengė „darbininkų komitetus“, kurio globoje buvo svirno raktai, gyvuliai ir kita dvaro manta. Tie komitetai susidarė iš tų pačių dvaro darbininkų-bolševikų. Patį dvarininką arba dvaro savininką apskelbė kaipo paprastą dvaro darbininką. Jeigu dvaro buvusis savininkas dirbs darbą drauge su „kumečiais“, gaus tokią pat ordinariją, kaip kiti dvaro darbininkai, jei nedirbs darbo, nieko negaus. Ant to pamato tarp buvusių dvaro ponų ir jų darbininkų atsirado daug liūdnų ir juokingų atsitikimų. Visoje apygardoje gerbiamą ir visiems gerai pažįstamą dvarininką-gydytoją, kurs savo „kumečius“ – susirgus netiktai dykai gydė, bet ir vaistus dykai davė, taipogi grūdus duonai visiem biednuoliams po 2 rubliu pūdą parduodavo, jo paties – „kumečiai“ liepė malkas pjaustyti ir skaldyti, paskui iš savo dvaro išmetė (už savo dvaro kambarius – liepė nuomą mokėti), duonos ir kitų valgių nuo kumečių liepė nusipirkti ir t. t….“ (12, 179).
Tuo metu, mano žiniomis, apylinkėje gyveno tik du gydytojai, kurie buvo dvarininkai. Antanas Korabievičius Gergždeliuose savo palivarke ir Kalviškių dvaro savininkas Remigijus Felicijonas Laucevičius. Pastarasis greičiausiai ir buvo tas gerasis gydytojas, kadangi jis turėjo praktiką Šiauliuose ir buvo gerai žinomas, o pirmasis dirbo Maskvoje ir čia leisdavo tik vasaras.
Jeigu tai tiesa, ką rašo K. Pakalniškis, tai kumečiai tyčiojosi iš vėžiu sergančio gydytojo, ir ko gero pagreitino jo mirtį, nes Remigijus Felicijonas Laucevičius mirė 1919 metų rugpjūčio 13 dieną eidamas 56 metus ir palaidotas šeimos kapinėse Kalviškių kavinaitėse (13, 108).
Tačiau, kad paskui, kai jau vokiečiai išstūmė bolševikus, dvarininkai anot K. Pakalniškio neįdavė nei vieno savo skriaudiko, išskyrus vieną Kuršėnuose, kurį vokiečiai nudūrę su durtuvu. Šis atvejis sukėlęs tokį rezonansą, kad išsilakstė ir išsislapstė visi dvarų komitetų nariai. Tokį faktą fiksuoja bažnyčios mirimo metrikų knyga, kad kovo 13 dieną vokiečių kareiviai nužudė 39 metų vyrą (ten pat, 95).
Apie bolševikų reikalus dvaruose mes turime vieną šaltinį, tai dokumentinė apysaka „Ištikimybė“ apie Praną Zibertą. 1919 metų kovo pradžioje, personažas mato apleistą dvaro parką, nenukastas sniego pusnis prie rūmų Ringuvėnų dvare, o prie terasos mėtosi nuversti nuo baliustrados suskilę vazonai. „Pati terasa užgriozdinta lentomis, nukreikta drožlėmis. Virš paradinių durų raudonavo transparantas su neįgudusia ranka išgraviruotu užrašu, raginančiu visus kovo 5 d. rinkti deputatus į Kuršėnų darbininkų, valstiečių ir raudonarmiečių tarybą“ (14, 49). Beje, rašoma, kad patys dvaro kumečiai nepatenkinti dvaro komisaru Leonu Vilčinsku ir jo pavaduotoju P. Zibertu, kurie niekuo nesiskirią nuo dvaro prievaizdo, varą dirbti, aiškina, kad „leiskit mužikui savo gyvenimą tvarkyti. Duokit jam žemės, gyvulį, porą sienojų trobai susiręsti. Jei paskelbėt, kad dabar mes patys šeimininkai, tai duokit žemės, leiskit mums šeimininkauti“ (ten pat, 50-51). Autoriai toliau rašo, kad P. Zibertas žinojo, kad kumečiai laukdami žemės dalijimo, jau buvo pasiskirstę arklius, padargus, net iš anksto medžiaga trobų statybai rūpinosi (ten pat, 54). Tuo tarsi parodoma, kad net patys neturtingiausi kumečiai norėjo tapti žemės šeimininkais ir ūkininkauti, kas atspindėjo bendrą revoliucijos pralaimėjimo Lietuvoje priežastį.
Pabaigai reikia pakalbėti aplamai apie V. Kapsuko rėžimą Lietuvoje. Istorikai „stebisi“ jo liberalumu, kultūros rėmimu, bei mūsų kultūros žmonių „kolaboravimu“ dėl to su juo. Įžvelgdami asmeninius ryšius su V. Kapsuku iš tautinio atgimimo metų, sakoma, kad tie sentimentai buvę nesvetimi. M. Biržiška apie jį sakęs „kaip neblogos širdies žmogų“ (15, 131-132). Tačiau tas liberalizmas, anot istorikų, turėjo ir kitą potekstę, yra manoma, kad V. Kapsukui reikėjo: „užtikrinti kuo palankesnį socialinį politinį klimatą Lietuvoje, būsimam Raudonosios armijos judėjimui į vakarus. Taip šią sovietų taktiką suprati ir Vakaruose. 1919 metų sausio pradžioje Paryžiaus dienraštis Temps konstatavo, kad Lietuva bolševikams tapo tiltu į Vokietiją: „Būtina apginkluoti lietuvių ūkininkus <…> reikalingas konfliktas tarp ūkininkų ir bolševikų“. Tas konfliktas 1919 metais iš tikrųjų pagavo pagreitį ir nubloškė šalin užsilikusius sentimentus. Tikriausiai neperdėta žinia apie Kapsuko „linkėjimus“ bendražygiams socialdemokratams, perduotus tada, kai Raudonoji armija jau buvo išvaryta iš Lietuvos: „Kai grįšiu Lietuvon Vladą Požėlą, Steponą Kairį ir Kiprą Bielinį pakabinsiu ant pirmos Kauno Laisvės alėjos medžio šakos“ (ten pat).
Nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis, ir tai rodė dar kartą, apie ir vidinius lūžius, kurie vyko 1919 metais ieškant tos tapatybės. O grįžtant prie Kuršėnų, juk pakankamai simptomiškas yra ir D. Budino apsiskelbimas Žemaitijos revkomo vadu. Čia, kaip turėtume vertinti tokį jo žingsnį? Ar likęs „tautinis skirstymas“ į lietuvius ir žemaičius, kaip atskirą tautinę tapatybę, ar nežinojimas kaip pavadinti užvaldytą teritoriją. Juk tuo metu buvo pasiskelbusių ir respublikų, kaip antai Perlojos kaimo. D. Budinas už saviveiklą „gavo velnių“ nuo saviškių iš Vilniaus. O V. Kapsukas traukdamasis iš Lietuvos irgi pasiėmė su savimi įkaitais buvusius bendradarbius – L. Girą, kun. Dogelį ir kitus, kuriuos vėliau iškeitė kai buvo vykdomas pasikeitimas politiniais kaliniais tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos. Taigi, sentimentų nebuvo likę (ten pat).
O tarpukariu sovietai, juk, buvo išmokę V. Kapsuko „pamokas“ ir pirmiausia „ėmė“ inteligentus, rašytojus, pirmiausia jiems „plovė smegenis“ su sovietų pasiekimais, o jau 1940 metais paskui rado kas veš čia Stalino saulę. Tuos „didvyrius“ mes žinome.
Vienas iš tos „saulės vežėjų“, kaip žinia buvo Pranas Zibertas (1895-12-03 Paginkiškiuose, Kuršėnų valsčius – 1942-03-10 IX forte), jis ir karjerą padarė iš visų 1919 metų veikėjų didžiausią, tiesa po mirties (16, 845). Nes nuo 1920 iki 1940 metų sėdėjo kalėjime už dalyvavimą Zastarčių dvaro savininkės K. Pžezdeckienės nužudyme. Sovietmečiu, 1965 metais apie jį buvo parašyta knyga „Ištikimybė“. 1968 metais pastatytas televizijos filmas „…O tu ėjai“. Jo vardu pavadintas didysis žvejybos traleris, Kauno šilko kombinatas, bei 1972 metais to šilko kombinato įsteigta P. Ziberto vardo literatūrinė premija (už prozą apie darbininkus), kurios laureatais yra buvę rašytojai V. Bubnys, V. Petkevičius, J. Baltušis ir kun. R. Mikutavičius (paskutinis laureatas). Tiesa ne kiekvienais metais buvo galima skirti, mat apie proletariatą mažai buvo rašoma (17). Na, ir centrinė gatvė Kuršėnų mieste taip pat ilgus sovietinės okupacijos metus nešiojo jo vardą (dabar J. Basanavičiaus).
Na, ir tai buvo žmogus matęs gyvą J. Staliną, kaip jo bendras D. Budinas – V. Leniną.