Birželio 14-ąją prasidėję trėmimai Lietuvoje iki
sielos gelmių sukrėtė visus žmones, nes pasitvirtino nuogąstavimai, dėl to, kad
okupantai gali organizuoti masinius trėmimus.
Šalies tragedija
Šiandien, iš gausių istorijos tyrimų jau žinome, kad prie trėmimų labai aktyviai buvo prisidėję vietos partijos ir komjaunimo aktyvas, sudarinėdami tremiamų žmonių sąrašus, dalyvaudami trėmimo akcijoje, plėšdami tremiamųjų turtą.
Prasidėjus Vokietijos-SSRS karui, birželio 23 dieną plykstelėjęs Lietuvoje sukilimas prieš sovietinius okupantus ir jų padėjėjus buvo tautos reakciją, visų pirmą į birželio 14-ąją pradėtus trėmimus, palietusius įvairius Lietuvos gyventojų sluoksnius.
Skaitytojas jau žino, kaip buvo organizuojami trėmimai, kaip žmonės buvo pakeliami naktį ir vežami į geležinkelio stotis ir tiesiogine žodžio prasme „kraunami“ į gyvulinius vagonus.
Todėl šiame straipsnyje apie tai nepasakosime, bet paminėsime kelias istorijas per šeimas, per asmenis, per tremiamų žmonių tragedijas, ir neįtikėtiną drąsą bei poelgius, kuriuos diktavo žiauriai nenormalios to meto sąlygos.
Vieno likimo
Pradžiai trijų šeimų panašūs, ir ne visai, likimai.
Verslininkas Antanas Baltrušaitis (38 m.) ir Stanislava Baltrušaitienė (35 m.) gyvenusių Basanavičiaus g. 31, Kuršėnuose su vaikais tą naktį buvo suimti. Šeima, kaip įprasta išskirta. Antanas atsidūrė Kansko lageryje, o žmona su vaikais Altajaus krašte, Staraja Barda rajone.
Antanas Baltrušaitis 1943 metais lageryje žuvo.
Jo žmona su vaikais 1947 metais pabėgo iš lagerio į Lietuvą, tačiau buvo suimta ir gražinta atgal. Tik 1958 metais baigėsi tremties laikais, o į Lietuvą buvo leista grįžti tik 1963 metais.
Tokia pati istorija nutiko ir kitai verslininkų šeimai Kuršėnuose Juozui (40 m.) ir Aleksandrai (41 m.) Marcinkevičiams. Juos irgi išskyrė. Juozas pateko į tą patį Kansko lagerį, kur 1942 metų balandyje žuvo, o žmona su mažamečiais vaikais atsidūrė Altajaus krašte, Staraja Barda rajone.
Sutapimas ar ne, tačiau 1947 metais, pabėgo su vaikais į Lietuvą, gal būt net kartu su S. Baltrušaitiene, tik Aleksandrai labiau pasisekė, jai pavyko nuo saugumo pasislėpti pas gerus žmones ir išlaukti iki Stalino mirties.
Lygiai tokia pati istorija nutiko kuršėniškiams Jonui (36 m.) ir Onai (36 m.) Stoniams. J. Stonys dirbo Pavenčių cukraus fabrike buhalteriu ir buvo aktyvus Kuršėnų miestelio šaulys, buvo suorganizavęs chorą, kuris dainavo per Lietuvos radiją ir t. t. Iškirta šeima, kaip ir aukščiau minėtos dvi, analogiškai Jonas Stonys atsidūrė „kuršėniškių“ vyrų Kansko lageryje ir 1941 metais žuvo, tiksliau mirė nuo išsekimo. Ona su mažamečiais vaikais irgi jau po karo pabėgo į Lietuvą, grįžo į Kuršėnus, bet „gerų žmonių“ buvo įskųsta ir vėl atsidūrė tremtyje. Iš kur su vaikais paleista buvo tik 1956 metais.
Neįtikėtinų sąsajų ir pasirinkimų istorijos
Tų dienų chaose yra viena labai neįtikėtina istorija. Tai Izabelės Janavičiūtės (40 m.) iš Milvydų kaimo istorija. Ji savanoriškai išvyko į tremtį, į Altajaus kraštą. Kodėl ji taip pasielgė šaltiniai nutyli. Gal būt vyko paskui savo gimines. Kadangi bajorų Janavičių, garsių apylinkėse tomis dienomis trėmė ne vieną ir ne du. Net 70 metų Mariją Silvestravičienę (Janavičiūtę) iš Lapkasių dvaro tuokart trėmė, o ji buvo garsaus savo brolio, pirmojo Lietuvos socialisto, nusižudžiusio tremtyje Jakutijoje – Liudviko Janavičiaus (1859-1902) sesė.
Izabelė tarsi pakartojo savo giminaičio istoriją tik ne taip tragiškai. Ją represijos atsivijo į Altajaus kraštą. 1942 metais buvo suimta ir nuteista, bei ištremta, kad ir kaip gali skambėti keistai, nes kur jau Sibire ištremsi. Ji atsidūrė Jakutijoje – Oliominsko rajone, iš kur buvo paleista 1956 metais, ir grįžusi į Lietuvą po metų mirė, nes buvo visiškai praradusi sveikatą.
Birželio trėmimai skaudžiai palietė išlikusius krašto dvarininkus. Kuršėnų dvaro savininką Jurgį Ruževskį „išgelbėjo“ areštas, jis buvo kalėjime, ir okupantai nespėjo išvežti.
Ketūnų dvaro savininkas Vaclovas (42 m.) Jakubauskas su žmona Izabele (39 m.) buvo ištremti ir abu lageryje žuvo.
Ringuvėnų dvaro savininkai Vladas (43 m.) ir Emilija (Burbaitė) (40 m.) Urbonavičiai išskirti ir Vladas žuvo Komijos lageriuose, o Emilija tiesiai iš tremties 1960 m. emigravo į Lenkiją.
Šilėnų, vieno iš dvarelių savininkai Vaitiekus (43 m.) ir Ona (37) Rubaževičiai su mažais vaikais ištremti į Jakutijos lagerius, kur Vaitiekus žuvo, o žmona su Dukra Alina 1956 metais grįžo į Lietuvą…
Tokių istorijų iš 1941 metų birželio 14 dienos prasidėjusių trėmimų yra begalės, ne tik visoje Lietuvoje, bet ir kiekviename mieste, miestelyje, kaime ar šeimoje. Vien apie Kuršėnus ir Kuršėnuose tomis dienomis buvo ištremta apie 200 žmonių (iš pačių Kuršėnų per 50).
Po kelių dienų prasidėjęs karas tarp SSRS ir Vokietijos privertė iš Lietuvos sprukti ir visus prisidėjusius prie trėmimų.
Pabaigai…
Pabaigai, bėgantys trėmimų organizatoriai ir žudikai.
Kuršėnų valsčiaus ir miesto kolaborantų valdžia, su partijos sekretoriumi Justu Stupuru priešakyje, pasisavinusi iš Gruževskio dvaro Kuršėnuose net 10 vežimų ir seną karietą birželio 25 dieną spruko paskui savo bėgančią sovietinę kariuomenę, palikdami dvaro parke nukankintą ir nužudytą Kuršėnų parapijos kleboną Vaclovą Dambrauską ir ūkininką Kazimierą. Pieškų. Kitų šaltinių teigimu dar ir girininką, kuršėniškį Joną Šlaustą, kuris prasidėjus karui garsiai džiaugėsi gatvėje, kad baigėsi sovietinė okupacija, o birželio 25 dieną buvo aktyvistų sušaudytas…
Jonas KIRILIAUSKAS
