Neseniai profesorius Vytautas Landsbergis per visus savo TV kanalus ramiai sau pasiaiškino, kad lemiamais Lietuvos Nepriklausomybės atkovojimo momentais tikrasis Tautos vadovas buvo jis ir tik jis. Niekas dėl to su juo per daug nesiginčijo. (Nes TV studijoje jis buvo vienas, – autoriaus pastebėjimas.)
Kokiais „lemiamais momentais“ profesorius konkrečiai neįvardino. O gaila… Jeigu suvaikėjusio profesoriaus vaizduotėje valdymo metai aprėpia ir Vytauto Didžiojo valdymo laikus, reiktų jį paskelbti Didžiuoju Kunigaikščiu, jei ir Mindaugo – Lietuvos Karaliumi, na, o jei kalba eina tik apie Smetonos laikus, tada, žinoma, – tik Jo Ekscelencija.
Asmeniškai profesoriaus dėl jo vaikėziškų kaprizų smerkti neverta. Metai savo daro! O štai jo aplinkai – tiek partijai, tiek šeimai – yra ką prikišti. Visų pirma, dėl senolio nepriežiūros, nes tokiame amžiuje nieks nuo pakvaišimo nėra apdraustas. (Ne tik žmogaus amžių turiu mintyse, bet ir laikmetį.) Be to, nedora iš silpnaprotystės tyčiotis. Dargi tuo mėgautis viešumoje. (Net kai SAM už tai didelius pinigus moka.) Kur matyta ar regėta, kad artimieji temptų „Napoleonu” apsiskelbusią asabą į televiziją ir visiems viešai jį demonstruotų? Ypač, kai tas vargšelis iš ekranų graudžiai aiškina, jog afera su „koronovirusu” jam Kruvinus Sausio įvykius primena. Negi sveiko proto žmogui kovos už Nepriklausomybę gali asocijuotis su afera? Kas tai – profesoriaus kliedesiai ar proto nušvitimas?
Nemažiau prieš profesorių yra prasikaltusi ir Lietuva, kuri kadaise jam nesuteikė prezidento regalijų. Kai jis pabandė pats jas pasiimti, tegavo vos 15-a procentų, praleisdamas į antrą turą Paulauską ir Adamkų. (Sutrumpintai: KGB ir CŽV.) Dar anksčiau net sumauto deputato mandato Vievio rinkėjai jam pagailėjo! Du kartus profesorius bandė jų balsus susirinkti, ir abu kartus žmonės jį ignoravo ir į rinkimus neatvyko. Neatėjo net pasižiūrėti, kaip jis atrodo. O juk Vievio paukštynui Sąjūdis specialiai parinko tokį atstovą, kuris labiausiai priminė pasipūtusį gaidį – net tai Vievio vištyno nesudomino!
Tik neskubėkime smerkti ir kaltinti tik vištas iš Vievio. Ne mažesnė atsakomybė tenka Persitvarkymo Sąjūdžio rinkimų organizatoriams, kurie akivaizdžiai apsižioplino ir ne tą kandidatą Lietuvos rinkėjams parinko. Jei būtų atidžiau profesorių išstudijavę, būtų savo akimis įsitikinę, kad ne į tą apygardą jį bando prastumti. Profesoriui su barzdele derėjo parinkti apygardą, kur labiausiai išsivysčiusi mėsos ir pieno perdirbimo pramonė… (Nesvarbu, kad ožiai pieno neduoda.)
Šiandien Lietuvoje, o ypač – Seime, susiklostė palanki situacija visas Istorines klaidas ištaisyti. Todėl, neskaičiuojant menkaverčių 34-ių LPS Iniciatyvinės grupės narių ir 140-imt popierinių signatarų, atlikusių formalų aktą Kovo 11-iosios Akte, šimtu procentu galima sutikti su profesoriaus vienvaldyste. Jeigu ir jis sutiks, kad aktyviai reiškėsi ir vadovavo paradui ne tik atkovojant Nepriklausomybę, bet ir ją prarandant. (Turiu galvoje, ne tik sovietinius laikus.)
Kad Vytautas mažasis niekada nemirs (nuo kuklumo) ir įeis į istoriją kaip pavyzdingas ir aktyvus pirmeivis (ne tik dėl bendradarbiavimo su Dušanskiu iš NKVD) seniai buvo visiems aišku. Lietuvoje jis buvo, yra ir bus visada pirmas: „Rezistentas ” Nr.1, „Sąjūdietis” Nr.1 A, „Poetas” Nr.1 B, „Patriarxas” Nr.1 C… (Tik „Dėdulės” numeris kažkoks keistas KGB byloje – gal nebe jam priklauso?!)
Ko gero, zingeriai ir konservatoriai tol nenurims, kol nepasieks užsibrėžto tikslo: jų stabas privalo būti pirmas, vienintelis ir nepakartojamas. Prieš jį privalo nublankti visi leninai, stalinai, visokie mikimauzai maudzedūnai ir net pats Gražulis su Anglijos karaliene. Suteikus Prezidento statusą, profesoriui beliks prilipdyti numerį „NR.1 Č” ir, kaip užsiminė jis pats, „visi darbai šioje žemėje jau bus padaryti”. Nebent, pabaigoje, dar „padarys” politinį oponentą. Šunaujos atstovą arba kokį kitą kurdupelį. (Kad kuo ilgiau jį prisimintų ne tik partijos bičiuliai, bet ir mirtini priešai.)
Jeigu taip lemta, nederėtų smulkintis. Dėl viso pikto jam būtina suteikti ir Lietuvos Kosmonauto vardą. (Inventorinis numeris, be abejo, – nr. 1 D.) Kad vėliau nereikėtų mūsų numylėtinio ekshumuoti, jei rasis toks, kuris anksčiau už jį į kosmosą išdrįs pakilti. Juolab, kad profesorius seniai klajoja po kosmosus, kur kariauja žvaigždžių karus su mistiniais rusų ateiviais, praeities šmėklomis ir įvairiomis fobijomis. (Ypač bijo šunaujos, kagėbyno, kirmėlyno ir net kai kurių daržovių; pavyzdžiui, paprastų runkelių.)
Profesoriaus ir jo bendražygių norai suprantami. Bet kaip suprasti Konstitucinio Teismo dvasias, kurios po profesoriaus pasisakymo it angys televizijoje ėmė raitytis: buvusi milicininkė, pardavusi Rolandą Paksą ir už tai gavusi pelningą postą, KT teisėja Toma Birmontienė puolė aiškinti žmonėms, kad buvęs KT sprendimas, draudžiantis profesoriui pretenduoti į prezidento postą, dar nieko nereiškia – jei reikia, KT in corpore vėl gali susirinkti ir šį opų Lietuvai klausimą skubos tvarka persvarstyti. Kaip reikia konservatoriams. (Šiuo klausimu sutinku tik dėl vieno dalyko: KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI ŠIAIS LAIKAIS TIKRAI JAU NIEKO NEBEREIŠKIA!)
Manau, atėjo laikas mums pabandyti išgyventi be KT (Šiukštu nesupainiokit su Komunaline Tarnyba!) buitinių paslaugų, nes pernelyg brangiai jos valstybės biudžetui kainuoja. Krūvas milijonų eurų kasmet išdvėsusioms KT dvasioms ištaškome. Nekalbant apie apsamanojusio Razumo ir jo bandos privilegijas. Net Monika iš LRT jiems privilegijų pavydi – nesupranta, nabagė, koks tai atsakingas ir rizikingas darbas. Pamėgintų ji KT teisėjo Vytauto Greičiaus kailyje pabūti, kai bet kurią akimirką bet kuris Dariaus Mockaus skalikas su keiksmais gali užsipulti ir ant trijų raidžių pasiųsti! (Nors kas žino – gal Monikai tai patiktų?)
Niekaip negaliu suprasti tų, kurie aršiai puola mūsų visų mylimą ir gerbiamą profesorių bei jo gerbėjus. Juk meilė akla, širdžiai neįsakys, o neapykantą nuo meilės skiria tik vienas žingsnis. Na, ir kas, kad per tiesioginius rinkimus žmonės jo niekada neišrinko. Gal blogas oras buvo arba – blogas ūpas, o gal ir rinkėjas. Arba Landsbergis ne tuos rinkėjus pasirinko. (Na, kas galėjo pamanyti, kad Vievio vištos tokios žioplos, kad net nežino kaip atrodo gaidys?!)
Laikai juk keičiasi. Keičiasi mados, keičiasi valdžios ir žmonės. Natūraliai valdžioje vištas ir gaidžius pakeitė vištgaidžiai, kurie anuomet už profesorių tikrai būtų balsavę. Prabalsuos ir dabar, jeigu laiku iš ES fondų juos palesins. Asmeniškai man profesorius nieko blogo nepadarė. Nes kiek bandė – nepavyko. Aš jį irgi, kiek galėjau, populiarinau. Buvo už ką. (Man jis gyvenime irgi buvo pirmas…)
Mat iki jo aš asmeninio vairuotojo niekada neturėjau. O per TSRS liaudies deputatų rinkimus įsigijau! Kas rytą profesorius su „Žiguliuku“ įvažiuodavo į mano kiemą Justiniškėse ir kantriai laukdavo, kol aš nusileisiu žemyn, kad mudu abudu pas savo rinkėjus į Panevėžį linksmai nuriedėtume. Nes mano didžioji Panevėžio apygarda aprėpė ir jo mažytę, parinktą specialiai jam, kad net jis galėtų barjerą į valdžios Olimpą įveikti. Todėl daug kur su rinkėjais susitikdavome dviese: jis murmėdamas po nosim, kaip per hipnozės seansą, rinkėjų salę užmigdydavo, o aš po to su savo pigiais bajeriukais visus išgąsdindavau arba prajuokindavau. Salės būdavo sausakimšos. (Gaila, kad nepavyko įkalbėti profesoriaus bilietus į mūsų renginius Panevėžio rinkėjams pardavinėti – jau tada būtume prakutę ir dabar nebereikėtų iš Lietuvos tiek daug per ofšorus vogti.)
Norit tikėkit, norit – ne, bet nė karto iš manęs neprašė pinigų už benziną ar už vairavimą. (Tiesą sakant, nė karto jam ir nesiūliau.) Toks jis geras tada buvo. O valdžia jį sugadino. Bijau, kad absoliuti valdžia jo nesugadintų absoliučiai, jei, pažeidę Lietuvos Konstituciją, prezidentu arba kokiu kitokiu valdovu išrinksime. Manau, viską reikia gerai apgalvoti ir apsvarstyti, kad paskui nebūtų kaip su tom vištom iš Vievio. Pradžioje, jei taip reikia garbės, gal užsodinkime ant arklio ir pastatykime Lukiškėse ant kuo aukštesnio pjedestalo. Kad Lietuvos žmonės, žiūrėdami iš apačios į viršų, kaip kad yra įpratę elgtis su savo valdžia, negalėtų tikrų bruožų įžvelgti. (Koks skirtumas kas ant mūsų ar virš mūsų joja – Vytis, Vytautas ar Kryžiuotis Landsbergis?!)
…Atrodo nusigrybavau, bandydamas įtikti patriarxui. Pardon. Turbūt nervai nebelaiko dėl prisiimtos atsakomybės. Ant arklio sėdėti profesoriui Lukiškių aikštėje tikrai nedera – dar pagalvos, kad iš valstiečių partijos. Be to, tokios naštos ir atsakomybės ne tik aš, bet ir joks arklys neišlaikys. Ir dar dėl to, kad Konservatorija priešais jam nuolat marksizmo-komunizmo paskaitas primins, ir šalimais esantys buvę KGB rūmai… (Ką žinai, suveiks instinktai, nušoks nuo arklio ir nubėgs į tuos rūmus pasakoti, ką nuo pjedestalo matė ir ką girdėjo.)
Geriausiai jį būtų įamžinti Balkone virš Signatarų namų. Kad piliečiai nuolat matytų, kas yra aukščiau visų signatarų. Ta proga derėtų ir Basanavičių už ausų nuo filharmonijos atitempti ir pastatyti po balkonu. Lai klausosi su visais, kaip paprastas eilinis pilietis, tikro Lietuvos Patriarxo pamokslų. Aišku, kad profesoriui ten labiau tiktų mantija. Monarxo. Ne tik dėl šalčio, bet ir dėl grožio. Tik kur staigiai kilmės dokumentus gauti? Madingos šunaujos kilmės dokumentai jam nepatinka, nors ir labai tinka. Užtat šiam reikalui labai pritiks profesoriaus pažintis su tokia Aiste, kuri itin išgarsėjo, kai mirusio multimilijonieriaus Karpavičiaus turtą sugebėjo pasiveldėti. Todėl sugebės ir profesoriui pagelbėti. Juolab, kad kažkada su bajorais tvarkėsi. Pasitvarkys ir su kilmingesniais Lietuvos didikais. Juk XXI amžiuje bajorų ir karalių pasai vienodi. (Savo ruožtu profesorius jai galės įsipareigoti, kai reikės, teisme paliudyti, kad Karpis pats pasimirė.)
Atrodo, nejučia pradėjau ir aš profesoriui pataikauti. Matyt, jis tikrai turi magišką galią prieš norą prie savęs žmones pritraukti. Taip ir knieti prie jo prisiliesti. Kartais ranka, kartais su koja – priklausomai nuo nuotaikos. Profesoriaus, aišku, ne mūsų: kai jis krenkščia – reiškia Lietuvai bus blogai, jei eilėraščius skaito – bus blogai tik leidykloms, jeigu nespausdins, o jei iš balkono kumštį suspaudęs krato, tada viskas gerai, tik viduriai užkietėjo – negali nabagėlis garsiai oro išleisti. Pavojinga! Kai kartą taip padarė, išsirikiavę kariūnai pagalvojo, kad jau laikas saliutuoti ir pradėjo šaudyt, tai visi klausytojai, už ausų susiėmę, po legendiniu balkonu sugulė ir pamokslo pabaigos nebegirdėjo. O ten visa esmė buvo: Lietuvos piliečius, kurie rinko parašus dėl Referendumo, prieš žemės pardavimą užsieniečiams, profesorius bjauriais šliužais išvadino. (Todėl pasilikome susiskaldę ir nežinioje, nes nebežinom, kas iš mūsų jau yra šliužas, o kas dar ne, tik savo eilės laukia.)
Juokai juokais, bet vieną reikalą patriarxui būtinai reikia sutvarkyti: Sausio įvykių trisdešimtmečio proga kuo greičiau reikia atšaukti sprendimą, kuris neleidžia žmonėms priartėti prie Seimo arčiau nei per 75-is metrus! Mums – tai kas, galime ir per kilometrą tą Seimą apeiti. O jeigu vėl rusai užpuls? Kaip mes tą Seimelį ginsim, būdami už 75-ių metrų?! Ruskeliams špygas rodysim? Liežuvius kaišiosim? Plikas sėdynes demonstruosim?.. Ką kitą galima padaryti per nustatytą atstumą?
Net sniego gniūžtės iki tiek nenusviestume – ką jau ten bekalbėti apie sunkesnį akmenį. O kol atvažiuos tie NATO tankai, kol galų gale sulauksime jankių, žiūrėk, jau tik pyst – ir pavasaris! Užims okupantai mūsų parlamentą, prievarta paims mūsų rinktinius Tautos sūnus, išprievartaus visus, kas tik juda, ko gero, bus tik profesionalus gėjus Tomas R. patenkintas. (Juk kadaise jau laukėm, net 50-imt metų praėjo, kol pagaliau mus Amerika išvadavo ir nuo „Mažeikių naftos”, lietuviškų bankų, lietuviškos žiniasklaidos šiaip ne taip išlaisvino!)
Ačiū visiems, kurie mane supranta ir pritaria nacionalinei idėjai dėl profesoriaus įamžinimo. Kitaip, patys matot, mus visus jis gyvus palaidos. (Tarkim, iš mano LPS grupės tik vienas kitas grupiokas belikęs.) Kol dar nevėlu ir dar gyvas bent vienas lietuvis, kuo greičiau pripažinkime, kad profesorius yra mūsų tikrasis vadovas ir valdovas, viskam vadovavo ne tik per kruvinus Sausio įvykius, bet ir ne mažiau savižudžių pareikalavusius kitus konservatorių valdymo mėnesius. (Vidutiniškai kas mėnesį po 60-imt mūsų tautiečių nespėja laiku iš čia emigruoti!)
Vardan tos Lietuvos apsimeskim, kad tik jis, profesorius, tą lemiamą ir Kruviną Sekmadienį, viena ranka apglėbęs parlamentą, stovėjo, kita betono luitus tampė, vieną koją prie TV bokšto po tanko vikšrais buvo pakišęs, kita – prie Radijo ir televizijos komiteto okupantų šautuvo buožę atmušinėjo, o su tuo daiktu, kuris kabo per vidurį, laisvu stiliumi straipsnius į „Laisvą laikraštį” rašinėjo… Tuo pat metu su liežuviu per telefoną Maskvoje rusus į solidarumo mitingą sukvietė, prieš tai dar spėjęs pasiteirauti, ar Rolandas Paksas jau lėktuvą skrydžiui paruošė, ir dar – persirengęs kunigo Grigo sutana, susirinkusius žmones ramino ir guodė, kad namo neišsilakstytų. O tuo metu mes – šunauja, vatnikai ir kagėbistai, užsiiminėjome „šūdmala”: dainavom, šokom, šildėmės prie laužų ir nemokamai arbatėlę gėrėm. Todėl ir nereikia mums už nieką dėkoti. (Kai reikės, valdžia mus pasišauks.)
Būkime kantrūs. Mylėkime savo Tėvynę. (Ne tik Europos Sąjungą, bet ir Lietuvą, kol dar ją tebeturime.) Jeigu lemta paskelbti profesorių Vytautą Landsbergį mūsų valdovu, derėtų ir rašytoją satyriką Petrą Cvirką amnestuoti, nes ir jis jaunystėj uolus buvo tarybinei santvarkai. (Tiktai suolo draugų saugumui nepridavinėjo.)
Ypatingai būkime atidūs partizanams. Su metais jų kažkodėl ėmė daugėti. Nebaisu, kad jie vėl gali išeiti su ginklu į miškus. (Tarp mūsų kalbant, seniai jau laikas.) Baisu, kad jie nebeprisimena, kada partizanavo – prie vokiečio, ar prie ruso? (Neseniai vienas toks prie alaus prisiekinėjo, kad, kai partizanai ėjo į ataką, šaukdami: „Za Stalinaaa! Za Rodinuuu!”, jis visuomet pridurdavo: „Za tovariščia Landsbergisa tožeee!”)
Belieka spėlioti, kas mūsų laukia, jeigu profesoriaus pavyzdžiu paseks ir kita TSRS laikų nomenklatūra: ne tik TSRS profesoriai, bet ir akademikai, kt. partiniai darbuotojai. Nemanau, kad viena Dalia Grybauskaitė sau viena „mažus karus” kariavo (su Mykolu Burokevičiumi dėl premijos). Daug kas tuomet nusipelnė, bet dar nepasipelnė sočiai. Užsimanys, koks nors Icikas Alzcheimeris, senelių prieglobstyje pakurstytas, kad jam „Tarybų Sąjungos Didvyrio” žvaigždę prisegtų, po to – suteiktų „Socialistinio darbo didvyrio vardą” ir skirtų padidintą personalinę pensiją su visomis privilegijomis. Ką tada darysime? Neduosi – sakys, dvigubi standartai laisvoje Lietuvoje. Prikiš, kad anksčiau taip nebuvo. Ir pradės prorusišką agitaciją ir propagandą skleisti. Negi ir dėl tokių užgaidų mes savo Konstituciją prievartausim? Blogiausia, kad blogi pavyzdžiai greitai užkrečia blogus žmones, kuriems moralė nebėra šio pasaulio dimensija. Ar taip nesugrįšime vėl į senų Generalisimų glėbį – juk istorijos ratas vis dar sukasi. (Dėl šventos ramybės seniai reikėjo INDEPENDENCE pervadinti „Landsbergio” vardu – ne tik todėl, kad tai neatsiejama, bet kad pinigai už parduotas rusiškas dujas nueitų į tą ofšorinę sąskaitą, kurią reikia!)
Matant, kas šiandien darosi Lietuvoje (ir pasaulyje), ko gero, ne vienam kyla klausimas, kodėl konservatoriai eilinį kartą profesoriui mauna kelnes per galvą? Kodėl erzina Tautą ir prievartauja Konstituciją? Juk visa tai galima padaryti nepažeidžiant įstatymų. Tereikia surinkti 300 000 parašų dėl Referendumo ir iš anksto užsitikrinti valdžios garantijas, kad nesėkmės atveju jis netaps patariamuoju. Parašų kiekis neturėtų konservatorių išgąsdinti, nes patys tokį skaičių nusistatė. Turėtų be vargo surinkti. (Su sąlyga, jei rasis savižudžių, kurie dėl tuščių profesoriaus ambicijų savo gyvybe rizikuotų ir be ginklo bei apsaugos eitų pas žmones už jį parašus rinkti.)
***
Vito Tomkaus svarbus pranešimas:
Brangūs skaitytojai, sveikinu visus, kurie išliko sveiki gyvi, su Naujaisiais metais ir noriu pareikšti, kad Tamstos man esate nebe labai brangūs. Nebe tokie, kaip anksčiau – kai už tai, kad pasiskaitytumėte, ką rašo „Respublika” ar „Vakaro žinios”, dar turėdavau Tamstoms kasmet primokėti. Nuogąstavau, kad Jaučio metais turėsiu arti kaip tikras jautis, ir vargu, ar aš, nuvarytas nuo koto arklys, iki galo ištrauksiu. O per Kalėdas įvyko stebuklas: nepaisant to, kad jau „n” metų mus ignoruoja valdžia ir nuo jos bei globalistų priklausantys reklamos davėjai, aš savo išlikusiems RESPUBLIKOS žmonėms su pasididžiavimu galėjau išmokėti šiokias tokias premijas ir net dovanėlėmis apdalinti. Jie padėkojo man – aš dėkoju JUMS, mieli skaitytojai, nes brangiais man liežuvis nebeapsiverčia pavadinti: pagaliau baigėme metus su pliusiuku. Išaugo ir mūsų leidinių tiražai! Ačiū JUMS už palaikymą. Pasistengsiu nebūti ir Tamstoms per daug brangus ir dažniau būti nuperkamas ir įperkamas. Tikiuosi, kad ne svetimų mūsų Lietuvai.
