Ir paskutiniam Tapinui jau aišku, kad šį šeštadienį, gegužės 15 dieną, 18 valandą, Vilniaus Vingio parke susirinks delegatai iš visos Lietuvos. Norom nenorom, teks ir Andriui pripažinti, kad gyvena šalyje, kur absoliučią daugumą jis laiko naiviais kvailiais ir idiotais, kuriems dar brangi jų Tėvynė. Po mitingo jam beliks su tuo susitaikyti: arba prie daugumos prisitaikyti, arba pas savus, pasaulio vaikus, emigruoti, arba atsiprašyti visų tautiečių, kad, visaip pravardžiuodamas Lietuvos patriotus, pats elgėsi kaip paskutinis kvaiša kartu su kitais Sorošo papirktais idiotais.
Po trisdešimties metų Vingio parke vėl spręsis lietuvių likimas. Akivaizdu, kad lietuvių susirinks daug. Gal net pilnas parkas. Kitas klausimas: ar pilnatis (tikrai – ne mėnulio!) aplankys kiekvieno lietuvio (ir lietuvaitės!) širdį? O kol kas pasidžiaukime, kad tikri lietuviai pakilo ir sukilo. Ir, prašau, nesitikėkite pernelyg daug iš mitingo organizatorių bei oratorių. Tik nuo mūsų visų – kiekvieno lietuvio asmeniškai! – priklausys, kokie po to išsiskirstysime: su viltimi ar nusivylę? Susivieniję ar susiskaldę? O gal pavargę, bet įkvėpti ir karingi?
Ir neužmirškite padėkoti bei palydėti ovacijomis „Didžiojo šeimos gynimo maršo” organizatorių. Šaunuolių entuziastų, be teismo, valdžios ir jos valdomų klapčiukų nuteistų, pasmerktų, morališkai žlugdytų. Už tai, kad jie nepalūžo ir išjudino įgąsdintą bei karantino nukankintą Tautą. Atitraukė nuo kompiuterio, gal net – nuo butelio, kasdienių darbų, liūdnų ar prasmingų… Istorija jų tikrai neužmirš!
O ką daryti, kad šio stebuklo neužmirštų amžininkai?
Nors tarp organizatorių turiu „infiltravęs” savo portalo respublika.lt redaktorių Dobilą Sinkevičių, kuris ves tiesioginę televizijos transliaciją, sąmoningai jo neklausinėju, nei kas kalbės, nei ką sakys, nei kas ką dainuos. Noriu kaip dainuojančios revoliucijos veteranas su kitais savo gentainiais kartu pasidžiaugti tuo, kaip vėl atgimsta Lietuva. Jau pats faktas, kad „balnoja broliai žirgus” (atsiprašau – užsisvajojau: „išvaro iš garažų, kiemų bei stovėjimo aikštelių mašinas į Didingą Maršą už Lietuvą.”), yra prasmingas ir labai labai naudingas. Visa valdžia išsigandusi ir sunerimusi: spardosi, baidosi, rangosi it gyvatė, nežinodama, kuo viskas baigsis ir kas jos laukia.
O gali būti visko!
Jei prieš 30 metų iš nedidelės Mokslų akademijos salės žmonės išsiskirstė išsirinkę Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę, kuri sugebėjo net Tarybų Sąjungą sugriauti, kas gali paneigti, kad šį šeštadienį Vingio parke rasis ne tik asmenybės, gebančios pakelti parklupdytą Lietuvą, bet ir visuomeninis Tautos tribunolas, gebantis būti ne tik valdžiai, bet ir Tautai teisingas? Juk delegatų į Vingio parką susirinks daugiau nei anąkart MA salėje. Vadinasi, ir Tautos įgaliojimai bus stipresni.
Nors kai kam ir nepatinka Vingio parko vieta, man asmeniškai ji labai patinka. Ne tik todėl, kad primena Sąjūdžio laikus, bet ir todėl, kad parkas taip pavadintas dėl Neries vingio. Simboliška, kad ir Lietuvai metas liautis aklai vingiuoti Briuselio kabinetais. Pats laikas apsibrėžti raudonas ribas, kurių valdžiai, o konkrečiai – išponėjusiems liaudies tarnams, peržengti nevalia. Ypač kai kalbama apie lietuvių Tautos didvyrius, istoriją, kultūrą, sveikatą bei švietimą, šeimos bei valstybingumo išlikimą. Kiekvieno lietuvio pareiga – jokiu būdu neleisti jų naikinti!
Todėl pirmiausiai ir kreipiuosi į lietuvius, kuriems priklauso ši nuostabi žemė. Nes apsimetėlių „lietuvaičių” pas mus priviso daugiau, nei reikia. Tai – sorososai, apmokomi ir iš svetur išlaikomi piliečiai, kurie šiandien yra „lietuviai”, rytoj jau – „lenkai”, o poryt – „rusai”, „jankiai”, Izraelio ar net globalaus pasaulio piliečiai. Tikri lietuviai tokios prabangos sau leisti negali, nes neturi nei kitos Tėvynės, nei pilietybės. Todėl man svarbesnė yra jų nuomonė, kaip ir su kokia valdžia jie nori savo namuose gyventi. O atvira Lietuva ir atvira visuomenė lai būna atvira tik tiems, kurie gerbia ir prisilaiko mūsų tvarkos. Kam nepatinka, belieka priminti, kad Lietuva atvira ne tik į vieną pusę. Tikrai ne dėl jų tiek kraujo už šią žemę yra mūsų bočių pralieta. Tokiems – spyris į pasturgalį ir „viso gero”! Lai ieško sau laimės ir gerovės kitur: pasaulyje arba kosmose, kurios kelionę ekonomikos ir inovacijų ministrė iš savo kišenės žada apmokėti. (Nors gali ir iš mūsų kišenės, jei vėl žiopsosime.)
Pabaigai – keli patarimai mitingo rengėjams.
Pirmiausia – dėl Stambulo konvencijos, kuri atseit apgins skriaudžiamas moteris nuo degradavusių vyrų. Šiuo metu jas gina Baudžiamojo kodekso straipsniai, bet, kaip suprantu, neefektyviai. Jei sužvėrėjusiam nuo alkoholio ar pavydo raguotam vyrui puolama žmona pakiša panosėn BK straipsnį, degradavęs vyras tik dar labiau įsiunta. O va, kai pamosikuos jam prieš apgirtusias akis su Stambulo konvencija, dvikojis žvėris nusiramins ir praregės, kad elgiasi nedorai. Ar, Tamstos, tuo tikite? Aš – nelabai. Mano manymu, vietoj Stambulo konvencijos, mūsų skriaudžiamoms moterims verčiau tradiciniu „kočėlu” arba net „špižine petelne” apsiginkluoti. Patikėkite, kad veikia daug efektyviau nei turkiškos saugos priemonės, kurios didžiausią naudą suteikia tik LGBT nariams.
Be to, nebedarykime klaidos, kuri ir man būdinga. Ne visi politikai yra vagys ir ne visi gėjai yra pederastai. Ir ne visa žiniasklaida yra parsidavusi. Kaip ir prokurorai, teisėjai, policijos pareigūnai. Esu tikras, kad dauguma jų yra dori ir sąžiningi žmonės, neabejingi savo šeimos bei Tautos likimui. Tik dėl susiklosčiusių aplinkybių yra priversti prisitaikyti. Gal net kažkada dėl savo principingumo nukentėję ar net nepelnytą bausmę atlikę. Vienu ypu pasmerkdami skirtingus žmones ir jų atstovaujamas instancijas, mes tikrai visuomenės nesuvienysime, o veikiau per kelis „brudus” visus įžeisime ir atstumsime. O oratoriai, ypač – per gausius mitingus, neretai, pagauti azarto ir bandydami miniai įtikti, kerta iš peties. Kartu nukirsdindami ir savo sąjungininkus bei gausindami menamų priešų skaičių.
Lietuvių ir taip liko nedaug, naujų, geresnių, greit neprigimdysime ir nepridarysime. Nors prisidaryti gal ir galima, jei ir toliau tuntais iš Baltarusijos bei Ukrainos čionai vešime ir jiems išmokas bei vizas dosniai dalinsime, bet jie netaps tikrais lietuviais. Galbūt jų vaikaičiai arba proanūkiai pasivadins vietiniais lietuvaičiais, bet vargu ar kalbės mums suprantama kalba. Tad kol ne vėlu pirmiau savais lietuviais pasirūpinkime. Ypač – emigravusiais, kad kuo daugiau jų sugrįžtų. Kad jų ir čiabuvių iš čia neišstumtų tokie skandalingi ir liūdnai pagarsėję veikėjai, atėjūnų vaikaičiai ir KGB išperos, kaip simonko, kuklianskės, muravjovai, greitai, Šmiel šmil šmaros…
Aušta diena, kai visiems tikriems ir doriems lietuviams po įvairių eksperimentų, visokiausių sąjungų ir profsąjungų atėjo metas pagaliau apsispręsti, ką šiuo metu yra svarbiau sodinti: bulves, kurių greit nebebus kam čia valgyti, ar vagis, per kuriuos mes prarandame savo Tėvynę?
Vito Tomkaus trigrašis: Visiems visiems visiems LIETUVIAMS ir norintiems su mumis kartu gyventi mūsų Lietuvoje!!! Jei kas Didingame marše dalyvauti negali – dėl sveikatos, negalios ar kitos svarios priežasties, būtinai bent mūsų VĖLIAVĄ ant savo namo ar kaimo tvoros iškelkite kaip ženklą, kad Lietuva dar gyva ir yra pasiryžusi už save pakovoti. Iš anksto dėkingas.
Pagarbiai – Jūsų „Respublika”.
