Valgomieji grybai: rink, kuriuos pažįsti

Kasmet į ligonines patenka aibė grybais apsinuodijųsių grybautojų. Neretos ir mirtys apsinuodijus grybais. Apsinuodyti galima ir tradiciškai valgomais grybais kaip baravykai, raudonikiai, žaliuokės. Tačiau dažniausiai nukenčia valgomųjų grybų nepažįstantys asmenys. Patyrę grybautojai tokiems pataria – nepažįsti, neimk.

Kur ieškoti grybų

Grybai tai yra tik dalis didelės požemyje esančios grybienos. Grybiena išleidžia grybus, kad jie subrandintų sporas ir gyvūnai perneštų jas į naujas vietas. Pati grybiena auga simbiozėje su medžiais. Grybų ir medžių šaknys persipina sudarydami mikorizę. Grybai iš augalų šaknų ima jiems reikalingas biologines ir mineralines medžiagas, medžiai taip pat iš grybienos gauna jiems reikalingas medžiagas. Tam tikra grybų rūšis dažniausiai būna susieta su viena ar keliomis medžių rūšimis. Žinant sąsajas, naujoje vietoje lengviau surasti grybus.

Senas eglynas kuriame iki žemės sunkiai prasiskverbia saulės spinduliai puiki vieta augti rudeniniams baravykams. Baravykų kepurėlės matosi iš toli.  Deja tokių miškų Lietuvoje po plynų kirtimų vajaus sparčiai mažėja.

Kaip grybauti

Grybiena auga gana lokaliai ir yra daugiametė. Todėl patyrę grybautojai stengiasi įsidėmėti grybų augimo vietas ir į jas pastoviai grįžta. Patyrusio grybautojo maršrutas dažniausiai susideda iš konkrečių grybienų aplankymo. Grybaujant įsidėmimi ilgiau išsilaikantys objektai: išskirtiniai medžiai, išvartos, kelmai, akmenys, reljefo ypatumai. Tai net labai padeda vystyti įsidėmėjimą ir asociatyvų mąstymą, kas vysto tokius askmenybės bruožus kaip kūrybiškumas ir vaizduotė.

Patyręs grybautojas nevaikščios po grybieną. Grybiena nemėgsta suplūktos žemės. Ypač tai taikytina grupėmis augančioms voveraitėms. Mėgėjai per kelis metus sunaikina voveraičių grybienas pjaudami voveraites, užlipdami ant grybienos ar net draskydami samanas. Traukiant grybą reikia atsargiai nuo jo nuimti šakeles ir žoles bei ištraukti, neišvartant sąmanų. Renkant voveraites, renkama iš išorinės pusės apeinat išaugusį plotą.

Apsinuodijimo grybais simptomai

Apsinuodijimo grybais simptomai gali būti labai apgaulingi ir panašūs į nepavojingų ligų simptomus. Tai gana greitai po grybų pavalgymo pasireiškiantis viduriavimas, vėmimas, pilvo skausmai. Nuodai veikia organizmą palengva pažeisdami kepenis, inkstus, širdį. Dažnai simptomai po dienos sumažėja, tačiau jei prasitęs, toliau gali būti per vėlu. Po trijų keturių dienų, apsinuodijus žalsvąja musmire, gydytojas jau gali niekuo nepadėti.

Baisiausia yra žalsvoji musmirė, labai panaši į ūmėdę ar raukšlėtajį guduką. Tačiau net peraugę ar peršalę baravykai ar raudonikiai gali apnuodyti, nes juose susidaro aminų ir amidų junginiai.

Grybų paruošimas

Grybus galima konservuoti raugiant, sūdant, marinuojant. Juos kepame, verdame dedant į sriubas ir mišraines. Viena pagrindinė taisyklė kepant grybus – nenaudokite aliejaus, jis sugeria grybo skonį ir aromatą. Grybą kepti galima tik ant sviesto, jis kaip tik paryškina grybo skonį. Baravykai, voveraitės, raudonikiai, jauni lepšiai, kreivabūdės gali būti kepami be apvirimo. Kitus grybus reikėtų bent penketą minučių apvirti ir tik tada naudoti patiekalams. Norint gauti skanesnį grybą, juos dėkite į verdantį vandenį, taip mažiau ištrauks jų skonio. Išvirus iš karto nukošiama, įpilama ir išmaišoma druska.

Džiovinti geriau tunelinėmis džiovyklėmis. Taip džiovinti grybai išlaiko daugiau aromato.

Tikrinis baravykas

Labiausiai vertinamas grybas yra tikrinis baravykas. Tai dažnai sutinkamas grybas, augantis lapuočių ir spygliuočių miškuose. Dažniausiai mikorizę sudaro su eglėmis, ąžuolais, beržais, rečiau pušimis. Beržynuose ir pušynuose dažniau randamas netoli eglučių arba po jomis. Pagrindiniai dygimai būna 2 kartus per metus. Vasarinis – liepos mėnesį, dažniausiai atviresnėse vietose, miško pakraščiuose. Dažniausiai vasarinio dygimo baravykai būna stipriai sukirmyję. Pagrindinis dygimas – rugsėjo mėnesį ir tęsiasi iki pat šalnų.

Tikrinio baravyko kotelis storas, pilnaviduris, padengtas rudai geltona odele. kepurėlės viršus nuo balto iki tamsiai raudono. Dažniausiai kepurėlės tamsėja grybui augant. Jaunų baravykų apatinė dalis būna ryškiai balta, augant gelsvėja. Pats vertingiausias yra apie 10+ kepurėlės dydžio baravykas su tik pradėjusia žalsvėti apačia. Tokį galima vadinti karališku baravyku, jis išlieka kietas kaip jaunas baravykas, tačiau turi  senesniam baravykui būdingo skonio ir aromato. Išsikepkite ant sviesto. Druska paberkite tik apkeptą pusę – mažiau išskirs sulčių. Gausite traškų ir tuo pačiu gana sultingą baravyką.

Aitrusis baravykas

Dažniausiai tikrinį baravyką grybautojai supainioja su aitriuoju baravyku, kuris dar turi zuikio, kiškio baravyko pavadinimus. Senstelėjęs zuikio baravykas turi rausvą apačią. Tačiau jaunas tokią pat baltą kaip ir jauno baravyko apačią. Tik su kiek labai švelniu rausvu atspalviu. Dažniausiai turi siauresnį kotelį, dėl ko maišomas su lepšiais. Tačiau pasitaiko ir nuostabių storakočių aitriųjų baravykų, kuriuos sunku vizualiai atskirti. Tereikia lyžtelėti apačią ir suprasite, kodėl jis kartusis.

Raudonikis

Raudonikiai dažniausiai sudaro mikorizę su beržais. Tai vienas iš dažniausiai randamų vertingų grybų. Pirmieji ima augti liepos mėnesį drėgnesniuose jaunų miškų pakraščiuose. Pagrindinis augimas rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, randami iki pat šalnų. Nupjautas mėlynuoja, išvirtas būna tamsios spalvos. Puikiai tiks kepimui, troškiniams, džiovinimui.

Raudonviršiai mėgsta augti grupėmis. Ta pati grybiena gyvena gana ilgai, gali pramečiuoti. Skurdesnėse žemėse raudonikių derlių sukaupia kas keleri ar net daugiau metų. Klasikinis miškas raudonikiams 20-30 metų senumo beržynas su samanomis ir viržiais.

Artėjant šalčiams, daugiau raudonikių surandama jaunuose eglynuose kur yra beržų tarpueiliai.

Lepšiai, paberžis

Lepšiai priklauso raudonviršių genčiai, todėl labai dažnai galima sumaišyti lepšį su raudonviršiu. Su tikruoju raudonviršiu nesumaišysite, bet, pavyzdžiui, kislųjį raudonviršį kai kas gali priskirti ir lepšiams. Tačiau jaunas lepšis bus ne prastesnis nei raudonviršis. Nemėlynuoja kaip tikrinis raudonviršis. Džiovinti neapsimoka, nes beveik nieko nelieka. 

Rudakepuris aksombaravykis

Dažniausiai randamas pušynuose. Grybiena ilgametė, toje pat vietoje galima rinkti rudakepurius aksombaravykius kelis dešimtmečius. Labiau mėgsta 50-70 metų pušynus. Nupjautas mėlynuoja, termiškai apdorotas pajuoduoja. Skanus ir vertingas grybas tinkamas džiovinimui, kepimui ir virimui.

Rudakepurių aksombaravykių kotas plonesnis nei tikrinio baravyko. Grybo vamzdeliai ir poros geltonos, tankios.

Žalsvasis aksombaravykis

Rudakepurį aksombaravykį galima sumaišyti su žalsvuoju aksombaravykiu, kurio vamzdeliai ir sporos retesni, kepurėlės paviršius aksominis bei, skirtingai nei rudakepurio, lygus ir slidus. Žalsvasis aksombaravykis dažniausiai minkštesnis ir abejotina, ar rasite su storesniu kotu. Valgomas, bet neįtin skanus. Labai dažnai šie grybai randami apipeliję.

Šilbaravykiai

Dažnas klaidingai šilbaravykiais vadina aksombaravykius. Šilbaravykiai dažnai nuspardomi dėl itin ryškios, net nuodingai rašališkai ryškios mėlynos spalvos tik kiek jį įspaudus. Kotelis trapus, skyla segmentais. Tačiau iš tiesų tai grybas skoninėmis sąvybėmis prilygstantis tikriniam baravykui. Kiek pavirtas ir įdėjus vos, vos acto jis išbala. Auga jaunuose lapuočių miškuose, dažnas urbanizuotose teritorijose.

Melsvėjantis šilbaravykis išlieka kietas net pasenęs. Labai mėgstamas mėšlavabalių ir retai kirminų.

Kiek retesnis smiltyninis šilbaravykis. Nemėlynuoja, kotelis taip pat lūžta segmentais. Auga po lapuočiais, mėgsta lazdynus.

Tai tiek apie grybus šįkart. Mėgaukitės jais, tačiau tik tais, kuriuos pažįstate, nes kito straipsnio galite ir nesulaukti…

Pagal spaudą

Asociatyvios nuotr.

Total
0
Dalinasi
Related Posts