Su vaisiais ir kitomis prekėmis iš užsienio į Lietuvą keliauja labai keisti dalykai. Pirkdami vaisius ar mašiną, apžiūrėkit, ar nesitaiko cvagtelėti koks egzotinis gyvūnas
Šis mažulytis driežiukas, kurį matote nuotraukoje , ištvėręs sunkią kelių tūkstančių kilometrų kelionę vilkiku, užkrautas vaisiais išgyveno per stebuklą. Laimė, jį Šiauliuose, šaltame vaisių sandėlyje laiku aptiko įmonės vadovė. Vaisius iš Ispanijos eksportuojantis DOVILĖ pasakoja, kaip rado driežiuką:
,,Įsivežėm mašina su vaisiais. Ir juos perrūšiuodami radom gražuolį mūsų. Iš Ispanijos.‘‘
Mažesnis už mažąjį pirščiuką – pažiūrėkite, koks mažutis jis ant merginos rankos-driežiukas slėpėsi tarp mandarinų. Šiltamėgis gyvūnėlis, patekęs į lietuvišką klimatą vos bekrutėjo, gūžėsi ir išsigandęs nenorėjo pasileisti nuo mandarino. Dovilė driežiuką puolė globoti, kaip išmanė:
,,Nėra ko išsigąsti gražuolio mažiuko. Pasiėmėm į kabinetą, pasirūpinom vandeniu. Ir padėjom šiltai po lempa.‘‘
Kad ir koks mielas šis svečias būtų, Dovilė nutarė, kad tinkamai pasirūpinti driežiuku negali. Mat paskaičiusi, kuo maitinasi driežiukai suprato, kad retas gyvūnų maisto pardavėjas turi jam skanėstų. O be to ir šilto terariumo čia nėra – tik maža dėžutė nuo pyragaučių:
,,Manau reikia jį kuo greičiaus atiduoti į ta tinkamas rankas, nes mes ne profesionalai tuom pasirūpinti.‘‘
Ir ilgai nelaukusi Dovilė, susukusi dėželę su driežiukų į šiltą audinį atveža į Šiaulių jaunųjų gamtininkų centrą. Čia jį paima gamtininkė Inga. Ji pritaria Dovilės sprendimui – negalima laikyti gyvūno namie, jeigu jam nėra tinkamų sąlygų. Juolab driežiukui, kuriam lietuviškoje aplinkoje viskas svetima. INGA VASILIAUSKIENĖ, gamtininkė: ,,Manyčiau, kad taip, gerai idėja driežiuką atiduoti specialistamas, nes nežinant, kaip jį prižiūrėti, tai , ko gero, mirtų. O į Ispaniją, manau, nevešit atgal. Tai tikrai, vaikai ir mes mielai rūpinsimės ir auginsim.‘‘
Inga čia pat apžiūri driežiuką. Jos manymu iš Ispanijos su vaisiais atkeliavo gekono jauniklis. Jis suaugęs bus kelis kartus didesnis, nei dabar – užaugs maždaug tokio dydžio, kaip dešrelė. Toks, kaip štai gamtininkų centre laikomi kiti gekonai.
INGA VASILIAUSKIENĖ, gamtininkė:
,,Gekonai užauga tokio dydžio kaip per plaštaką. Tai gamtininkuose turim trijų rūšių gekonus. Pažiūrėsim, kuri čia rūšis to gekono.‘‘
Pirmiausia ieškoma, kuo ištvermingąjį svečią pasotinti. Jis neėdęs ištvėrė gal savaitę – kol keliavo vilkiku, vargu ar tarp vaisių rado ko užkąsti.
INGA VASILIAUSKIENĖ, gamtininkė: ,,Ėda vabzdžius, tarakonus, lervas milčiaus. Pirmiausia ieškosim mažų tarakonų, pagal jo ūgį.“
Gekonai įspūdingi tuo, kad geba lipniais piršteliais laipioti net stiklu. O gamtininkams tokie egzotiški ir netikėti svečiai – ne naujiena. Prieš kelis metus mašinų importuotojas po kapotu rado irgi driežiuką – anolį. O buvo ir smaugliukas. Visi šiltamėgiai ,,imigrantai‘‘ rado namus gamtininkų centre, mat lietuviškoje gamtoje nebūtų išgyvenę. Taigi, pirkdami vaisius ir įvežtas mašinas būkit šiek tiek įtarūs ir atsargūs – čia gali slėptis keisti netikėtumai. Nors gekonas ir nėra nuodingas driežas, bei nemoka skaudžiai kąsti, jo grynštelėjimas gan nemalonus. O ko tikėtis iš kokios atkeliavusios gyvatėlės, tai nežinia. Baisiausia, kas šiuo metu yra išgąsdinę, tai adatos bananuose. Nežinia, ar jų prismaigstė tolimose šalyse, ar jau atvežus. Žodžiu, perkant kokią prekę , atvežtą iš šiltųjų kraštų, reikia į ją žiūrėti atsargiai. Nėra žinoma, kad kas nukentėtų nuo vaisiuose tūnančių gyvių, bet ne visi radiniai, kaip matyti, malonūs.
