Kaunatavos miestelio (Telšių r.) centre, už šventoriaus, į akis krenta aukšta medinė skulptūra su joje iškaltais keturiais žodžiais – topografas, etnografas, karininkas, keliautojas – ir keliautojo su kuprine figūra. Tai Bronislovo Grombčevskio atminimo ženklas. Kas gi tas žmogus, pagerbtas kaunataviškių? Kodėl vienu metu – ir karininkas, ir keliautojas?
Dirstelėkime atidžiau į B. Grombčevskį – savotišką fenomeną Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos istorijoje.
Kunigaikštis Ksaveras Dluckis-Liubeckis savo Užvenčio dvarui valdyti iš Mazovijos (Lenkija) pasikvietė bajorą Liudviką Grombčevskį. Šis, atsidūręs Žemaitijoje, įsimylėjo ir 1849 m. Šaukėnų bažnyčioje susituokė su bajoraite Emilija iš Bogušų giminės. Lenkas Kacper Kmieciak savo straipsnyje „Lenkas generolas ir Azijos atradėjas“ Emilijos kilmę apibūdina žodžiais „szczera Litwinka“, t. y. tikra lietuvė.
L. Grombčevskis (lenkai jo pavardę rašo Grąbczewski) vėliau persikėlė į Kaunatavą ir dirbo Kauneckių dvaro valdytoju. 1855 m. sausio 15 d. gimusio sūnaus krikštatėviu tapo dvaro savininkas Elegijus Kauneckis.
Vėliau Liudvikas Grombčevskis įsigijo Krėpštų dvarą, netoli Telšių–Varnių kelio, kuriame sūnus Bronislovas augo iki 11 metų. 1863–1864 m. sukilimas, lenkų vadinamas Sausio sukilimu, laimingą Grombčevskių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Už dalyvavimą sukilime Liudvikas buvo suimtas ir ištremtas į Rusiją, o žmona buvo priversta pusdykiai parduoti dvarą ir su šešiais vaikais kraustytis į Lenkiją, iš kurios buvo kilęs jos vyras.
Apsigyvenusi Varšuvoje, šeima vertėsi sunkiai. Bronislavas baigė gimnaziją, trumpai studijavo Peterburgo kalnakasybos institute, o paskui stojo… savanoriu į Rusijos Leibgvardijos elitinį pulką, stovėjusį Varšuvoje. Sukilėlio sūnus stojo į tėvo ir dėdės, dalyvavusių sukilime, mirtino priešo kariuomenę – ir buvo priimtas. Beveik neįtikėtina. Viename lenkiškame tekste toks jaunuolio poelgis aiškinamas gana paprastai – karininkai gaudavo gerus atlyginimus.
Išlaikęs karininko egzaminus, B. Grombčevskis pasiprašė tarnauti į tolimą imperijos pakraštį – Turkestaną Vidurinėje Azijoje. Taip toli nusibeldė todėl, kad tėvas jį dar Krėpštuose buvo prisaikdinęs jokiu būdu niekada nepakelti ginklo prieš lenkus.
Atvykęs į Turkestaną, B. Grombčevskis atsidūrė Rusijos ir Britanijos imperijų kovos dėl Vidurinės Azijos, dar neužgrobtų žemių kontrolės, sūkuryje – vadinamajame „Didžiajame žaidime“. Dalyvavo mūšiuose, bet labiausiai iškilo kaip karinis žvalgas, surengęs daugybę ekspedicijų kraštams tarp rusų ir britų kontroliuojamų teritorijų ištirti.
Jis pirmasis sudarė tų kraštų, įskaitant dalį Pamyro ir Tianšanio, žemėlapius, nustatė galimus Rusijos kariuomenės judėjimo į Indiją maršrutus, aprašė ten gyvenusių tautų kultūrą ir papročius, išmoko vietinių kalbų. Buvo talentingas, apsukrus, sumanus, greitai iškilo karo tarnyboje, vėliau – civilinėje administracijoje. Jam atsivėrė net caro rūmų durys, o Geografijos draugija jo nuopelnus įvertino dviem ordinais – sidabro ir aukso – bei skyrė 1000 rb premiją.
1902 m. caras Nikolajus II B. Grombčevskį – lenką kataliką, maištininko sūnų, jau generolą majorą – paskyrė Astrachanės generalgubernatoriumi ir Astrachanės kazokų stačiatikių atamanu (vadu). Regis, tai buvo vienintelis toks atvejis Rusijoje. Kitais metais jam suteiktas dar aukštesnis generolo leitenanto laipsnis.
Per Rusijos pilietinį karą B. Grombčevskis iš bolševikų nelaisvės Sibire pabėgo į Japoniją ir per Britaniją 1920 m. atvyko į Varšuvą, kur praleido paskutinius gyvenimo metus, dirbo meteorologijos stotyje.
Asmeninis šio žymaus, prieštaringo likimo žmogaus – pagal kraują pusiau lietuvio – gyvenimas susiklostė nepalankiai. Tibeto ekspedicijoje jis vos nežuvo, prarado sveikatą. Taškente turėjo nesantuokinių ryšių su kirgizų gražuole Fatima Bibi-Alijeva, susilaukė dukters, kurią, motinai anksti mirus, atidavė į prieglaudą Peterburge ir ja rūpinosi. Po revoliucijos duktė persikėlė į Varšuvą. 1903 m., jau būdamas prastos sveikatos, B. Grombčevskis vedė Verą Kompaniejcevą.
Varšuvoje B. Grombčevskis išleido kelias knygas apie savo keliones, dėstė karinę geografiją karo mokyklose. Gyvenimą baigė vienišas, be draugų – matyt, tautiečiai jam negalėjo atleisti tarnybos Lenkijos priešui. Mirė 1926 m.
Lenkijoje B. Grombčevskis (Grąbczewski) žinomas gana gerai, ypač dėl rašytojo Maxo Cegelskio knygos „Didysis žaidimas. Nuo Žemaitijos į pasaulio stogą – Pamyrą“, parašytos B. Grombčevskio maršrutais, nuo Žemaitijos iki Afganistano nukeliaujant tūkstančius kilometrų. Veikia ir B. Grombčevskio fondas, internete gausu straipsnių apie jį kaip keliautoją.
Panašu, kad tai paskatino lietuvių rašytoją Regimantą Dimą parašyti romaną apie Lietuvoje mažai kam žinomą, bet nepaprastą asmenybę. Siekdamas populiarumo, R. Dima knygos paantraštėje parašė: „Neįtikėtini žemaičio nuotykiai dviejų imperijų ‘Didžiajame žaidime’“. Tačiau gerokai pastudijavus B. Grombčevskio asmenybę ir veiklą, aiškaus žemaitiškumo aptikti nepavyko, nors žemaitiškų genų jis turėjo.
Gal jie reiškėsi šio bajoro, generolo ir neformalaus mokslininko charakteryje – beribiame smalsume pažinti svetimą pasaulį ir, svarbiausia, laikytis savo tautybės bei tikėjimo? R. Dima rašo, kad gali būti tiesa: G. Grombčevskis, jau būdamas pulkininkas, atvyko į Vilnių pas generalgubernatorių, norėdamas paveldėti du iš motinos pusės giminaičių dvarus netoli Kražių. Gubernatorius iškėlė sąlygą – priimti stačiatikių tikėjimą. Pulkininkas, čia jau kaip tikras žemaitis, kategoriškai atsisakė, trenkė durimis ir liko be dvarų Lietuvoje, bet neprarado garbės ir orumo.
Jonas Sireika
