Švenčiant Knygnešio dieną bei Lietuvos knygnešio, publicisto, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbio Jurgio Bielinio gimtadienį Šakynoje atidengtas koplytstulpis, skirtas Šakynos krašto knygnešiams ir daraktoriams atminti. Jame įamžinta 19-os knygnešių, Šakynos krašto šviesuolių, pavardės.
Mišios už knygnešius
Knygnešių atminimo paminėjimo šventė prasidėjo šv. Mišiomis Šakynos Šakynos Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje, kurias aukojo Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bei Žarėnų-Latvelių Šv. Mikalojaus parapijų klebonas Stanislovas Žukauskis. Savo pamoksle klebonas užsiminė, jog XIX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, kai Carinė Rusija draudė lietuvišką žodį, raidė, kalbą, į knygnešių veiklą buvo įsitraukę nemažai kunigų. Tarybiniais laikias kunigai irgi buvo knygnešiais, skleisdami Dievo žodį, nes visoje dabartinėje Šiaulių vyskupijos teritorijoje per metus buvo gaunama vos pusšimtis maldaknygių.
Prisiminti krašto šviesuoliai
Po Mišių šventė persikėlė į skverelį netoli mokyklos, kur iškilo koplytstulpis. Į jo atidengimo iškilmes susirinko nemažai miestelio gyventojų, mokinių.
Šventę pradėjusi Šakynos bibliotekininkė Zina Keturakytė, kuri sakė, jog idėja koplytstulpyje įamžinti Šakynos krašto knygnešius kilo krašto šviesuoliui, kraštotyrininkui Stasiui Šalkauskui.
„Jis nemažai turi surinkęs kraštotyrinės medžiagos apie krašto šviesuolius, knygnešius, platintojus ir daraktorius.
„Vienas iš įamžintų koplytstulpyje – Ignacas Normantas. Jaunystėje kuliamoji jam buvo nutraukusi ranką, todėl jis persirengdavo elgeta, kurio vatinuke buvo pilna dygsnių ir lopų, o po tais lopais jis ir pernešdavo lietuviškas knygas. Tos knygos nebuvo spalvotos kaip dabar. Tai buvo mažytės, plonos knygelės, tačiau jas aptikus buvo galima pakliūti į Sibirą“, – sakė bibliotekininkė.
- Keturakytė pasidžiaugė, jog kasmet minima knygnešių diena, filmų apie lietuviško žodžio platintojus peržiūros, pokalbiai su vaikais apie knygnešius duoda savo vaisius.
„Aš turiu maldaknygę, kuri buvo išleista 1897 metais. Ir dažnai pokalbiuose su vaikais ją parodau ir primrnu, jog tai istorija. Prieš keletą vienas berniukas atnešė irgi seną maldaknygę, kurią senelis norėjo sudeginti. Dar viena mergaitė atnešė seną knygą“, – sakė ji.
Nusipelno daugiau pagarbos
Kraštotyrininkas S. Šalkauskas sakė, jog idėja įamžinti knygnešių atminimą sklandė jau daugelį metų.
„Norėjosi įrodyti, kad rajone mes esame ne koks nors užkampis, o šviesuolių kraštas. Knygnešiai juk ne iš dangaus nukrito. Jie buvo išauklėti lietuviška dvasia ir jų mūsų krašte buvo daug. Daugiausia prie to prisidėjo kunigai, kurie patikėdavo platinti lietuviškas knygas savo vargonininkams. Buvo daug vietinių, kurie tą spaudą nešiodavo. Kiekviename kieme jaunimas buvo šviečiamas, vaikai mokomi lietuviškai. Nors daraktoriai turėjo ir rusiškų knygų, tačiau vaikai buvo mokomiiš lietuviškų. Lietuvybė buvo skleidžiama visą draudimo laikotarpį“, – sakė kraštotyrininkas.
Pasak jo, mes turime džiaugtis, kad savo krašte turime tiek daug knygnešių, nes Pasvalio rajone jų vos keletas.
„Aš jau daug metų svajoju čia įrengti skverą, kuriame būtų įamžinti krašto šviesuoliai, pasodinta gėlių, įrengti suoliukai. Ant paminklo užrašyta 19 pavardžių, tačiau jų Amžino poilsio vietas žinome tik penkių. Trys iš jų palaidoti Šakynos kapinėse, vienas netoli Kėdainių, o dar vienas – Joniškėlyje. Šiandien trijų šakyniškių atminimą pagerbėme kapinėse, tačiau jų kapų ir kapais nepavadinsi. Jie labai apleisti. Nėra jokios lentelės, kurioje būtų parašyta, jog tai knygnešio kapas. Žmonės, skleidę lietuvybę, to nusipelno. O juk juos galime priskirti pokario partizanams,nes kovojo už Lietuvą, skleisdami lietuvišką žodį“, – sakė S. Šalkauskas.
Kraštotyrininkas užsiminė, jog Šakynos krašto knygnešiui Feliksui Tautavičiui, vieninteliam iš knygnešių Antano Smetonos valdymo laikais, nuo 1936 metų gegužės 1-osios, kaip labai pasižymėjusiam knygnešiui. buvo paskirta 25 litų pensija.
Sveikintina iniciatyva
Koplytstulpio autorius Šiaulių tautodailininkas Petras Bandza sakė, jog skobti koplytstulpį buvo gana sunku.
„Buvo atvežtas didelis ir storas ąžuolas, todėl darbas ėjo lėtai. Kol sukūriau koplytstulpį, prireikė dešimties dienų, o taip užtenka ir penkių, nes pleneruose daugiau neduoda. Iš anksto su užsakovais buvo aptarta, kaip turėtų atrodyti atliktas darbas. Džiugu, kad žmonės įamžina knygnešių, skleidusių lietuvišką žodį, kultūrą, atminimą. Tai – labai sveikintina iniciatyva. Knygnešiai buvo labai taurūs žmonės, kurie priespaudos laikais daug nuveikė Lietuvai“, – sakė tautodailininkas.
Kraštotyrininkas S. Šalkauskas ir tautodailininkas P. Bandza atidengė koplytstulpį, kurio priekyje įamžintos 19-os krašto šviesuolių, skleidusių lietuvišką žodį ir raštą, pavardės.
Antroje koplytstulpio pusėje Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymas, kuris turėjo kabėti kiekvienoje pirkioje, kiekvienoje įstaigoje.
Prie koplystulpio buvo padėta gėlių, uždegta žvakelių.
Šakynos miestelio bendruomenės iniciatyvą sveikino ir rajono meras Antanas Bezaras.
Anot mero, džiugu, kad koplytstulpis atidengiamas Knygnešio dieną, kai visoje šalyje prisimenami lietuviško žodžio skleidėjai, kovotojai prieš carinę priespaudą., o sukurtas jis bendruomenės iniciatyva.
Rajono meras padėkas ir knygas įteikė koplystulpio kūrimo iniciatoriui S. Šalkauskui, tautodailininkui P. Bandzai, Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bei Žarėnų-Latvelių Šv. Mikalojaus parapijų klebonui S. Žukauskiui.
Surengta popietė
Šakynos bibliotekoje vyko popietė „Knygnešio rankos palytėti“. Joje iš senųjų, spaudos draudimo laikmečiu platintų knygų, buvo parengta paroda, o pranešimą lietuviškos spaudos draudimo tema skaitė rajono Viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė Audronė Kiršinaitė.
Atliekamais muzikiniais kūriniais popietę paįvairino Šakynos bendruomenės moterų ansamblis, Šakynos filialo meno vadovas Rimas Mickevičius, Šakynos mokyklos mokiniai. Popietėje buvo parodyta mokinių literatūrinė kompozicija.
Šakynos miestelio kapinėse buvo aplankyti trijų knygnešių kapai, padėta gėlių, uždegta žvakelių.
Saulius JUŠKEVIČIUS
