Ropinis kopūstas (kaliaropė) lietuviams dar neįprasta daržovė

Ropinis kopūstas, kitaip dar dažnai vadinamas kaliarope, yra bastutinių šeimos daržovė. Ropinis kopūstas kildinamas iš šiaurinių Viduržemio jūros pakrančių (čia pirmą kartą buvo paminėta). Europoje ropiniai kopūstai pradėti auginti XVI a. Daržovė ypač populiari Azijos šalyse. Lietuvoje dar nėra plačiai pamėgta.

Vitaminų šaltinis

Kaliaropės – nereiklus augalas, labai atsparus ligoms ir kenkėjams. Norint jų turėti nepertraukiamai, sėjama ir sodinama keletą kartų (kaip žiedinius kopūstus). Ropinių kopūstų nereikia kaupti, stiebagumbiai formuojasi paviršiuje. Formuojantis stiebagumbiams, turėtų netrūkti drėgmės.

Ropiniai kopūstai (kaliaropės) maistingumu gerokai pralenkia gūžinius kopūstus. Maistui vartojami sustorėję rutuliškos formos stiebai – stiebagumbiai. Reikėtų naudoti ropinių kopūstų ir lapus, kurie yra daug maistingesni už stiebagumbius.

Ropiniai kopūstai išvaizda panašūs į ropes, skoniu – į kopūstus, tik gerokai švelnesni ir sultingesni. Dėl itin didelio kalcio kiekio jos labai naudingos vaikų mitybai. O dėl didelio vitamino C kiekio ši daržovė dar vadinama „Šiaurės citrina“. Ropiniuose kopūstuose taip pat daug vitaminų A, B, B2, PP, mineralinių druskų, magnio, seleno, kobalto, geležies, ląstelienos, gliukozės, fruktozės ir kitų medžiagų. Reguliarus šių daržovių vartojimas turi teigiamą poveikį tulžies pūslės, kepenų, virškinamojo trakto veiklai, sumažina infekcinių ligų riziką, stiprinama širdis, taip pat padeda stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje. Ropinės kaliaropės turi valomąjį poveikį, organizme mažina skysčius. Šviežios sultys palengvina kosulį, padeda sergant blužnies ir inkstų, anemija, mažina uždegimą burnoje. Šios daržovės ypač rekomenduotinos vaikams ir besilaukiančiosioms. Atsargiai ir nedideliais kiekiais ropinių kopūstų reikėtų vartoti žmonėms, besiskundžiantiems dideliu skrandžio rūgštingumu.

Ropinius kopūstus skanaukite žalius, virtus, troškintus ar keptus, kaip garnyrą, ar vienus!

lš jų lapų gaminamos salotos, verdamos sriubos, iš stiebagumbių – salotos, sriubos, įvairūs kiti patiekalai, kurie valgomi atskirai arba kaip priedas prie mėsos, žuvies, silkės patiekalų.

Labai vertinga ropinių kopūstų savybė – trumpa vegetacija. Ankstyvųjų veislių stiebagumbiai užauga, praėjus 65-85 dienoms po sėjos arba 40–50 dienų po daigų sodinimo į dirvą. Vėlyvųjų veislių atitinkamai 120-150 arba 90-120 dienų.

Dirva

Ropiniai kopūstai mėgsta lengvesnę dirvą. Jie gerai auga silpnai rūgščioje arba neutralioje priesmėlio ir lengvo priemolio, daug puvenų turinčioje dirvoje. Sunki, šlapia dirva ropiniams kopūstams netinka. Ankstyvieji ir vėlyvieji ropiniai kopūstai auginami saulėtoje vietoje. Vidutinio ankstyvumo ropinius kopūstus galima auginti tarp netankiai pasodintų vaismedžių arba vaiskrūmių, sudarančių nedidelį pavėsį. Jiems tinkamiausi priešsėliai – organinėmis trąšomis tręštos daržovės, išskyrus kopūstinės.

Dirva ropiniams kopūstams ruošiama taip kaip gūžiniams. Tręšiama tik mineralinėmis trąšomis.

Daigų auginimas

Ropiniai kopūstai sėjami keliais terminais. Ankstyvam derliui gauti sėjami šiltnamyje arba kambaryje į dėžutes. Daigai pikuojami į puodelius arba dėžutes ir auginami kaip ankstyvųjų gūžinių kopūstų. Vėlesniam derliui sėjami balandyje į lysves po polietileninės plėvelės priedangomis ir auginami kaip vėlyvųjų gūžinių daigai, o gegužės pradžioje pasėti į lysves—kaip vidutinio vėlyvumo gūžinių kopūstų daigai. Rudens derliui sėjami gegužės pabaigoje—birželio pradžioje į lysves arba tiesiai į dirvą (po žirnių, ankstyvųjų bulvių bei morkų). Pradėjus formuotis antrajam tikrajam lapeliui, į dirvą sėti ropiniai kopūstai retinami 5-6 cm atstumais, po 25-30 dienų – antrą kartą 25-40 cm atstumais.

Ropinių kopūstų sodinimas

Kiekvienos sėjos ropiniai kopūstai į dirvą sodinami, kai daigai suformuoja 4-5 lapus. Geri stiebagumbiai iš peraugusių daigų nesusiformuoja. Ankstyviausios sėjos ropinių kopūstų daigai į dirvą sodinami paprastajai ievai sužaliavus (balandžio 25-gegužės 8 d.). Daigai sodinami lygioje vietoje, šlapioje dirvoje – lysvėse, ankstyvųjų veislių – 40-50×20 cm, vėlyvųjų veislių – 60×40 cm atstumais. Daigus reikia sodinti gana sekliai, į dirvą įleidžiant tik šaknelės, o stiebelį paliekant dirvos paviršiuje. Per giliai pasodintų daigų stiebagumbiai pradeda vėliau formuotis, be to, daugelis jų esti veislei nebūdingos formos.

Ankstyvosios sėjos ropinius kopūstus galima sodinti lėtai augančių vėlyvųjų daržovių tarpueiliuose, agurkų lysvių pakraščiuose.

Ropinių kopūstų priežiūra

Kai ropinių kopūstų daigai prigyja, o tiesiai į dirvą sėti išretinami, tręšiami amonio salietra (100-150 g/10 kv. m). Per vegetacija ravimos piktžolės. purenama dirva. Ropinių kopūstų nereikia kaupti, stiebagumbiai turi formuotis dirvos paviršiuje. Ropiniai kopūstai reiklūs drėgmei. Jeigu jos trūksta, stiebagumbiai užauga smulkūs, kieti, todėl, kai sausa, reikia gausiai laistyti (augalui pilama 1-2 litrai vandens), ypač formuojantis stiebagumbiams.

Ropiniai kopūstai prieš formuojantis stiebagumbiams tręšiami papildomai: į 10 kv. m beriama 200 g amonio salietros ir 100 g kalio chlorido. lšbertos trąšos purenant įterpiamos, o kai dirva sausa, gausiai palaistoma. Ankstyviausios sėjos daigus po polietileninės plėvelės priedangomis galima sodinti 10-14 d. anksčiau negu į lauką. Auginant ropinius kopūstus po minėtomis priedangomis, atidžiai stebima oro temperatūra, kuri saulėtomis dienomis turi būti ne aukštesnė kaip 24 laipsniai, ūkanotomis – 20, o naktį – 12-15 laipsnių. Jei oro temperatūra aukštesnė, intensyviai vėdinama. Visa kita priežiūra tokia pat kaip auginant lauke. Gegužės antrojoje pusėje, pradėjus žydėti paprastajai alyvai (gegužės 17—29 d.), polietileninės plėvelės priedangos nuimamos.

Pagal spaudą

Asociatyvios nuotr.

Total
0
Dalinasi
Related Posts