Gegužės 15 dieną Šiaulių rajono ir Šiaulių miesto garbės piliečio profesoriaus Vytenio Rimkaus (1930 – 2020) atminimo minėjimą praėjus pusei metų nuo jo mirties inicijavo Šv. Kazimiero ordino nariai, Vytenio Rimkaus šeima, artimieji. Siaurame bičiulių, artimųjų rate minėta profesoriaus Vytenio Rimkaus veiklos svarba Lietuvos kultūrai, istorijai ir jo palikimo įamžinimas.
Žmones jungiančios vertybės
Pasaulietinis Šv. Kazimiero ordinas, kurio nariai susirinko pagerbti Vytenio Rimkaus atminimo, pasidalyti mintimis apie jo palikimo išsaugojimą ir sklaidą visuomenėje, įkurtas Lietuvos kilmingų giminių palikuonių. Ordinas pavadintas šv. Kazimiero vardu, siekiant pagerbti Gediminaičių dinastijos karalaitį Kazimierą ir kilnius jo idealus. Ordino veikla vadovaujasi obalsiu – Vivere bonum faciendo (Gyventi, darant gera), o jo narių tikslas – vadovaujantis griežtais dorovės, kilnumo ir garbės principais, aktyviai dalyvauti visuomeninėje, švietėjiškoje, kultūrinėje, labdaringoje ir globėjiškoje veikloje, rodant gerą pavyzdį, dalyvauti jaunimo auklėjime ir ugdyme. Visi šie tikslai atitiko profesoriaus Vytenio Rimkaus gyvenimo tikslą ir plačiašakę jo veiklą, todėl Šv. Kazimiero ordinui Vytenis Rimkus priklausė nuo pat ordino įkūrimo pradžios.
Prisiminti profesoriaus Vytenio Rimkaus darbų, pasimelsti už jo vėlę rinkosi artimieji – žmona Česlava, dukros Janina ir Rasa su šeimomis, sesuo Elzbieta Bagdonienė, jauniausias brolis Alfonsas su žmona, Šv. Kazimiero ordino Šiaulių apskrities komtūras Kazimieras Celestinas Alminas, šviesuolė, Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Izolina Lingienė, liturginių rūbų kūrėja, menininkė Loreta Bartkevičiūtė–Valienė, žinoma labdarė, ekonomistė Jolita Donėlienė, muzikė Nijolė Prascevičienė, dailininkai Antanas ir Aldona Visockiai, medikė Liuda Bekerienė, žurnalistė Birutė Žymantienė, medikas Antanas Lukošaitis, muzikai Daina ir Anatolijus Kavaliauskiai.
Šv. Mišias Šiaulių katedroje aukojo katedros klebonas Egidijus Venckus ir vyskupijos kancleris kunigas Rimantas Žaromskis. Šv. Mišių pamokslas buvo pripildytas minčių apie žmones jungiančias ir stiprinančias vertybes, pagarbą, aukojimąsi, apie šeimą, žmogaus pasirinkimą mylėti ir būti ištikimu. Visa tai buvo svarbiausia ir Vytenio Rimkaus gyvenime.
Apie šias vertybes mintys skambėjo ir prie Vytenio Rimkaus kapo Šiaulių rajono Bazilionų kapinėse.
„Yra žmonės skirtukai ir žmonės jungtukai. Vytenis buvo jungtukas, jungiantis, vienijantis visus, pakeliantis, padedantis, globojantis“, – kalbėjo Šv. Kazimiero ordino Šiaulių apskrities komtūras, poetas, disidentas Kazimieras Celestinas Alminas.
Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas skaitė Sibiro tremtyje Vytenio Rimkaus parašytas eiles, pilnas ilgesio, meilės, aukščiausių vertybių, pabrėžiančias jo jautrią prigimtį ir tvirtas vertybines nuostatas.
Šiuo metu nuo kapo, kur 2020 lapkritį palaidotas Vytenis Rimkus, kur ilsisi Vytenio tėvai, sesuo, nuimta ąžuolinė Rūpintojėlio skulptūra, sukurta žymaus Šiaulių krašto skulptoriaus Vitalijaus Lukošaičio (1950 – 1986). Šiuo metu įspūdingą skulptūrą iš naujo kuria Vitalijaus Lukošaičio sūnus skulptorius Gintautas Lukošaitis. Paminklas bus atstatytas Vytenio Rimkaus mirties metinėms.
Susirinkusieji sukalbėjo maldą, padėkojo Vyteniui Rimkui, esančiam danguos, už jo plačiašakę veiklą Lietuvos kultūros, dailės, tautodailės, menotyros, istorijos, kraštotyros ir kitose srityse.
Aplankę kapą visi rinkosi Pikeliškėje, kur išlikusi senoji Rimkų sodyba su šimtamečiais ąžuolais, Jaroslavo Rimkaus (1888 – 1976) statytas namas, iš kurio šeima buvo ištremta į Sibirą, susigrąžinus gimtinę čia jau daugelį metų renkasi, vasaroja, kuria, dirba jau kelinta Rimkų ir jų artimųjų karta.
Plačiašakis Vytenio Rimkaus palikimas – profesionalų rankose
Vytenio Rimkaus artimieji pasidžiaugė, kad su šeima susisiekė svarbiausios Šiaulių kultūros įstaigos, galinčios ir norinčios saugoti, populiarinti ir skleisti visuomenėje Vytenio Rimkaus kultūrinį palikimą.
Vytenio žmona Česlava papasakojo, kad labai džiaugiasi, jog visą spausdintinį, rašytinį Vytenio Rimkaus palikimą perėmė, ištyrinės, įvertins ir įkurs Vytenio Rimkaus vardo skaityklą – Šiaulių apskrities P. Višinskio viešoji biblioteka.
Česlava pasakojo, kad jau nebeskaičiavo, per kiek laiko P. Višinskio bibliotekos darbuotojams pavyko pervežti iš buto į biblioteką Vytenio Rimkaus parašytas jo ar drauge su bendraautoriais, sukauptas, pristatytas knygas. „Berods keliolika krovininių autobusėlių pripildyta. Jau net gaila buvo nuoširdžių bibliotekos darbuotojų, kurie taip stengėsi kruopščiai ir atsakingai dirbti ir pernešti tokius kiekius knygų. Juk visi žino, kad Vyteniui knygos buvo viskas gyvenime. Jis saugojo, rinko ir vertino ne tik knygas, bet ir bukletus, brošiūras, temines iškarpas, fotografijas. Tai milžiniška kolekcija, kurią gali sutvarkyti ir tinkamai pateikti visuomenei tik specialistai“, – pasakojo Česlava Rimkienė.
Dėl Vytenio Rimkaus palikimo į šeimą kreipėsi ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus specialistai – kai kuriuos Vytenio Rimkaus asmeninius daiktus šeima atidavė saugoti Šiaulių „Aušros“ muziejui. Dalį istorinę vertę turinčių eksponatų muziejui žymiai anksčiau yra atidavęs ir pats Vytenis Rimkus.
Renkant bibliotekai ir muziejui Vytenio Rimkaus knygas, spausdinius, šeima surado ir labai asmeniškų rankraščių, pavyzdžiui, stalčiaus dugne rado pamirštą eilėraščių sąsiuvinį, kuris datuojamas 1944–1945 metais. Tuomet Vyteniui buvo vos 14 – 15 metų. Eilėraščiai jautrūs, skaidrūs, pilni jaunatviškos filosofijos, apmąstymų, atsikartojančių, persipinančių gamtoje ir žmogaus gyvenime. Gamta ir žmogus – pagrindiniai paauglystės eilėraščių herojai. Sąsiuvinio lapeliai aptrupėję, bet visi tekstai įskaitomi. Šeima padarė kelias eilėraščių rankraščio kopijas, kad Vytenio Rimkaus kūryba tęstų gyvavimą.
BIČIULIŲ PRISIMINIMAI, PADĖKOS
Kazimieras Celestinas ALMINAS, poetas, disidentas, Šv. Kazimiero ordino Šiaulių apskrities komtūras:
„Vytenis į šv. Kazimiero ordiną įstojo vienas iš pirmųjų – beveik prieš šešiolika metų. Kiekvieno ordino nario veikla tuo pačiu yra ir ordino veikla, todėl ir visa Vytenio Rimkaus veikla įvairiausiose srityse buvo ir šv. Kazimiero ordino raiška visuomenėje. Daug kur jis drauge su šv. Kazimiero ordinu dalyvavo svarbiausiuose renginiuose, išmintingai kalbėjo apie pačius svarbiausius kultūros, dailės, tautodailės, istorijos reikalus. Juk Vytenio Rimkaus išleista knyga apie tėvą Jaroslavą Rimkų („Jaroslavas Rimkus – dailininkas, pedagogas, visuomenininkas“. Saulės delta, 2012) – yra Lietuvos istorijos vadovėlis. Kadangi Ordino posėdžiai vykdavo (ir tebevyksta) atvirai su visuomene, mes visada kviesdavome Vytenį Rimkų kalbėti, pasakoti, visa tai yra įrašyta ir išsaugota, nes tai svarbu visai Lietuvai.
Vienas iš ordino tikslų yra pastebėti šviesuolius, paskatinti juos reikštis visuomenėje ir atkurti Lietuvoje šviesuomenę, kurią sunaikino karas, abi okupacijos. Naikintai, blaškytai šviesuomenei atsikurti reikia daug dešimtmečių, todėl mūsų pastangos ir tikslai buvo labai aiškiai siejamos ir su Vytenio veikla. Labai svarbus Vytenio bruožas, kad jis kiekviename žmoguje sugebėdavo rasti kažką šviesaus. Šviesuolių pastebėjimas ir pastangos atkurti Lietuvoje šviesuomenę – yra labai svarbus Vytenio Rimkaus nuopelnas ne tik Šiaulių regionui, bet ir visai Lietuvai. Vytenio Rimkaus, jo šeimos gyvenimas yra labai svarbi Lietuvos istorijos dalis. Pradėdavai kalbėti, pavyzdžiui, apie Maironį, Vytenis jau papasakoja, kaip jo tėvas Jaroslavas svečiavosi pas kunigą, poetą Maironį ir išėjęs pasivaikščioti po pietų į sodą sutiko merginą, o sugrįžęs prie pietų stalo Jarsolavas pasakė, kad ji bus jo žmona. Diskutuoji apie Algirdą Julių Greimą, Vytenis tuoj ima pasakoti savo asmeninius įspūdžius. Kokią Lietuvos šviesuomenės figūrą bepaimdavai, Vytenis visada turėdavo ką papasakoti iš savo asmeninių įspūdžių.
Vytenio vertybės buvo nepajudinamos, vėjo neblaškomos. Pamenu, kai atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir atidarius sienas, į Lietuvą ėmė plūsti ne kultūra, o visokios kultūros atliekos. Bematant imta niekinti vyresniosios kartos kūryba, aukštoji kultūra, Vytenis sugebėjo atsilaikyti tai nekultūrai, išlikti prie pamatinių vertybių viešai diskutuodamas ir atvirai ją gindamas.
Turiu ir asmeninę patirtį. Kai mane išvarė iš universiteto, kai atsisakiau pasmerkti atseit buržuazinius nacionalistus – pažįstamus, bendražygius ir draugus, kai mane, kaip antitarybininką, buvo uždrausta priimti į darbą, ėmiausi tautodailės – toks mano pragyvenimo šaltinis tuo metu buvo. Be tuometės Meno tarybos jokio darbo nebūtum galėjęs realizuoti. Meno tarybos pirmininku buvo Vytenis Rimkus ir aš per visą sovietmetį neturėjau jokios kliūties, kad mano darbai kada būtų nepriimti. Komunistų partijos komitetas man uždraudė dalyvauti parodose, o jeigu nedalyvauji tautodailės parodose, vadinasi, nebegali ir realizuoti savo darbų, netenki vienintelio pragyvenimo šaltinio. Ne be Vytenio Rimkaus pagalbos man buvo leista dalyvauti parodose, nors ir su sąlyga, kad nebūtų mano pavardės prie darbų. Vytenis buvo labai kūrybingas, vertybiniu požiūriu labai atkaklus, nesilankstantis nuo vėjo. Jis buvo tvirtas ąžuolas“.
Birutė ŽYMANTIENĖ, žurnalistė, memuaristė, poetė:
„Iš Vytenio Rimkaus mes mokėmės daug ko. Daugybę pamokų aš ir, manau, daugelis žmonių gavo ne tik asmeniniame bendravime, bet ir, pavyzdžiui, parodų atidarymuose. Ateini truputį anksčiau, pažiūri parodą, matai, kad šiaip sau… Bet klausaisi Vytenio Rimkaus parodos pristatymo ir girdi, kaip jis sako, kad nepriklausomai nuo to, kas dailininkui labiau pavyko, kas mažiau, reikia sveikinti žmogų, kad jis kuria, kad imasi kūrybos! Matai, kad ir pats dailininkas, jautęsis neužtikrintai, po Vytenio Rimkaus žodžių nušvinta ir išeina iš parodų salės sparnuotas! Vytenis mokėjo žmonėms užauginti sparnus! Ne sužlugdyti, o užauginti! Vytenis iš gyvenimo ir pats buvo gavęs daug pamokų, todėl buvo labai išmintingas. Jis žinojo, kas yra badas. Jis klausėsi mirties nuosprendžio sau – jis net tai buvo patyręs…
Miršta tiktai kūnas. Jo kūryba, jo žinios, perduotos kitiems, jo kultūra, jo pamokos išlieka kituose. Išliko, gyvena ir bus!“
Antanas VISOCKIS, dailininkas, profesorius:
„Kiekvienas, kas su Vyteniu Rimkumi susitiko šiame gyvenime, pasakytų apie jį ir jo darbus daug reikšmingų dalykų, tačiau vis iš kitos pusės, nes Vytenis buvo labai įvairiapusis. Aš ir mano žmona dailininkė Aldona Visockienė Vytenį pažinojome nuo 1966 metų. Tada jis jau buvo vienas iš svarbių Šiaulių miesto kūrėjų branduolio žmonių. Visapusiškas – edukacine, kūrybine, organizacine, dvasine prasme, labai daug davęs Šiaulių dailei ir dailininkams. To branduolio ašis tuo metu buvo Aloyzas Toleikis, Vitolis Trušys ir Vytenis Rimkus, taip pat atvažiavo į Šiaulius daugiau gabių dailininkų, įsiliejusių labai aktyviai į Šiaulius ir kūrusių Šiaulių dailės gyvenimą.
Mus su Vyteniu siejo tiek kūrybinis, tiek gyvenimiškas, buitinis ryšys. Tuo metu dar buvo gyvas ir Gerardas Bagdonavičius. Rinkdavomės į asmenines šventes – pas mus su Aldona į svečius ateidavo Gerardas Bagdonavičius, Vytenis su Čese, Trušys su Galina. Filosofuodavom, kalbėdavomės nerinkdami žodžių, atvirai, paprastai. Buvo didelis artumas širdies, dvasios – tikroji bendrystė.
Vytenis Rimkus dailininkų pasauliui buvo toks svarbus, kad Šiauliams pavydėjo Vilniaus, Kauno, tiek ir kitų miestų dalininkų organizacijos. Jis visus matė, girdėjo, užrašė, fiksavo, o mes, „bohemščikai“ ne visada net ir apie save tiek žinojome, kiek Vytenis apie mus, nes jis turėjo visą parodų chronologiją, bibliografiją tiksliai ir aiškiai užfiksuotą. Rinkdavo visas žinutes, kas tik pasirodydavo viešoje erdvėje apie Šiaulių dailę ir dailininkus.
Kiekvienoje parodoje parodėlėje Vytenis Rimkus turėdavo ką pasakyti, kuo pasidžiaugti. Jis pabrėždavo, kad labai gerai, jog dalyvaujame užsienio parodose, nes tai labai svarbu Lietuvai, Lietuvos dailei. Jis visada akcentuodavo, kad nereikia užmiršti savo gimtinės, savo gimimo vietos. Jis visą laiką pabrėžė žmogaus santykį su kitu žmogumi ir su menu. Sakydavo – jeigu gali kažką dvasiško duoti žmogui, tai duok, eik, daryk dėl kitų ir kitiems.
Jis buvo ir geras dailininkas, jo kūryboje – labai glaudus ryšys su gamta, emocinga plastika, jis akvareles kurdavo labai greitai, jo akvarelė – gyva, su aiškiai juntama impresija.
Vytenis buvo neišsenkamas žinių šaltinis, paliko didžiulę bibliografiją, knygų biblioteką, daugybę savo studentų, magistrantų, doktorantų. Labai svarbu, kad Vytenio mintys, jo kūryba, dvasinis ir rankraštinis, spausdintinis palikimas turėtų tęsinį ir būtų pasiekiamas visuomenei“.
Šiaulių rajono savivaldybės mero padėjėja Rita ŽADEIKYTĖ
Autorės nuotraukos
