Pusiaužiemio dieną – liaudiškų šokių festivalis

Sausio 25-oji tradiciniame mūsų tautos kalendoriuje – pusiaužiemis dar kitaip liaudyje vadinamas –kirmėlinė, krikštai, viduržiemis. Šią ypatingą dieną Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centras kvietė į respublikinį virtualų liaudiškų šokių festivalį „Rieda, sukas metų ratai 2020“, kuriame žiūrovai galėjo pamatyti Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studijos „Diemedėlis“, vadovaujamo Loretos Lideikienės, bei kitų rajonų liaudiškų šokių kolektyvų koncertą paspaudę nuorodą: https://www.youtube.com/watch? =hju4qiuf7ro&ab_channel=Kur%C5%A1%C4%97n%C5%B3kult%C5%Abra.

Pusiaužiemis – tai pirmas šventinis laikas po kalėdinių šventvakarių. A. J. Greimas manė, kad apie sausio 25 dieną lietuviai šventė Naujuosius metus pagal Mėnulio kalendorių. Keletas dienų vasario pradžioje buvo skirta ugnies atsinaujinimui, naminių Dievų pažadinimui. Jaunojo Mėnulio išvakarėse jaunimas renkasi „Kumeluko krikštynoms“ (Kumelukas – tai Jaunas Mėnulis). Merginos pagamina šventinio gėrimo, kurį sudaro grūstos aguonos, kanapės, medus ir gėrimas („arielka“). Jos kviečia bernus ir vaišinasi iki vėlumos.

Šiandien senoliai pasakytų: diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. Šis lūžio momentas gamtoje palaipsniui tapo švente. Pasak profesoriaus, etnologo Liberto Klimkos, žmonėms prailgdavo šaltasis pusmetis, tad kuo atidžiausiai stebėdavo gamtą, laukdami pirmųjų išsiilgtojo pavasario požymių. Šie, nors dar labai nedrąsūs, bet jau pastebimi sausio mėnesio pabaigoje. Etnologas sako, jog liaudiški papročiai pataria šią dieną žadinti gamtos gyvastį. Reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į po sniego kepurėmis snaudžiančius avilius – bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Per pusiaužiemį ūkininkas turi pasižiūrėti, ar dar likę pusė pašaro gyvuliams. O šeimininkė – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros. Jeigu ji pamalonino naminuką kaukutį, pasiūdama lininius marškinėlius, skalsos ir daržinėje, ir troboje nepritrūks. Katalikai tądien mini šv. Pauliaus atsivertimą.

Profesorius sako, kad priešistoriniais laikais medžiotojų genčių žmonės skirdavo tik du metų laikus – žiemą ir vasarą. Šiltąjį pusmetį miške viešpatauja meška, snieguotąjį – briedis. Įdomu, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar žymūs šių žvėrių kulto pėdsakai. „Sakoma, kad per pusiaužiemį meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Miške savo oloje nubundąs barsukas, iškiša galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąstąs savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jei apniukę, barsukas gerai pasivaikštąs po mišką – visur lieka jo pripėduota. Grįžęs į olą kietai įminga – pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas.

Liaudiški spėjimai rodo, kad krituliai tą dieną lemia prastą javų derlių; smarkus vėjas pranašauja sąmyšius tarp žmonių. Koks oras popiet, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė. Nors dar gali pasitaikyti pūgų, kai dangus su žeme maišosi, arba speigų, kai tvoros pokši, vis tik saulutė kasdien aukščiau pakyla, o tamsa traukiasi. Kaip ir per kitas svarbias kalendorines dienas, būdavę įvairių draudimų. Nereiktų imtis tų darbų, kuriems kokie kirminai galėtų pakenkti. Žemaičiai neverpė ir nekaršė vilnų, antraip kandys drabužius išvarpys. Ir su kirviu nedirbdavo – dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Dzūkai per pusiaužiemį bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų. Per pusiaužiemį iš miško malkų nevalia vežti – vasarą į kiemą gyvačių prišliauš.

ŠRSKC informacija ir iliustracija

Total
0
Dalinasi
Related Posts