TS-LKD paliekančio žmogaus laiškas
Laišką rašau tiems, kurie mano regimoje ir girdimoje atmintyje nepasielgė, kaip aprašoma skęstančių laivų aprašymuose…
Gerbiamieji, noriu kreiptis į visus ir kiekvieną atskirai, kad išgirstumėte tėvynės šauksmą, ką sako motina Lietuva, priėjusi kryžkelę… O Lietuva yra jos žmonės, moterys, vyrai ir vaikai…
30 metų einame atkovotos, iškovotos ir atkurtos laisvės, demokratijos ir Konstitucijos keliu.
Galima sakyti, gimėme nuogi, pajutome kvėpavimą ir vystyklus, greitai augome ir brendome iš vaiko į mąstančio jaunuolio amžių. Atvėrėme langą, ten pamatėme šviesą, atidarėme duris, ten pažinome pasaulį! Tai žmogaus, o kartu ir jaunos demokratinės valstybės raida…
Ieškojome pažinčių, draugų ir bičiulių, klausėme jų patarimo. Atrodė, kad mus pasaulis suprato, o mes supratome jį. Valstybė tapo mūsų mokykla, tapo mūsų šventove. Mes labai norėjome mokytis, klausti ir klausytis jų patarimo. Atsirado mokytojai, kurie galvojo, kad savo dalyką išmano gerai… Mes jais pasitikėjom ir tikėjom…
Prasidėjo mokslo metai, tačiau moksle vienodi visi nebuvome, vienus mokytojai palikdavo tose pačiose klasėse kartoti kurso, kažkodėl mažiau gabius kėlė per kelias klases į priekį, siųsdavo mokytis į pasaulio universitetus. Mes viską matėme ir tikėjome, kad tai – tik nesusipratimai ir daugiau nieko. Prasidėjo bėgimai iš pamokų, nelankymai, pašlijo drausmė…
Tačiau užteks metaforų, pereikime i šių dienų aktualijas.
Ko mes išmokome, kaip mes su šitomis žiniomis gyvensime toliau?
Valstybę ir jos žmones pradėjo egzaminuoti partijos. Kai kurie partiečiai partijose elgdavosi kaip tualete – atėjai, atlikai reikalą ir išėjai, pakeliui užsukęs į kitą…
Atsirado politinės šaikos, šeimos, kastos, net nusikalstamos grupuotės, kurios pradėjo valdyti ir švaistyti tautos užgyventą turtą – bankus, pinigus, sveikatą, švietimą, o kartu paėmus, mūsų gyvenimus. Pradėjo statyti šunaujas, sodinti runkelius ir auginti krevetes…
Šiandien priėjome liepto galą. Kai kuriems pasirodysiu keistuoliu, bet neišgalvoju nieko. Jūs grojote, mes šokom… Sąjūdžio didvyriai po žeme, pats sąjūdis komoje – reikia jį reanimuoti!!! Kas tai padarys??? Žmonės, tauta ir tautiečių valia!!!
1988 metais aš pasitikėjau ir save patikėjau, atsidaviau ir atidaviau savo gyvenimą, savo šeimą į rankas tokių žmonių, kaip J. Marcinkevičius, K. Motieka, B. Genzelis, R. Medvedevas, Z. Vaišvila, K. Antanavičius, M. Lukšienė, R. Ozolas, A. Juozaitis ir kt. Tada jie prie kuklių pietų stalo sakydavo, kad visą valdžią rinks tik žmonių valia, o ne kaip dabar parenkami iš po stalo. Kad nemąstytų, o tik kilnotų rankas ir dar pakeltų šalia sėdinčio kaimyno, kai jis savo kūno organus degina saulutėje… Išvardintų žmonių misija buvo eiti į žvalgybą kartu su pasitikinčiais, bet vieni ėjo pirmi, o kiti iš nugaros pusės, kad priekyje esančius galėtų…
Bet žmogaus gyvenimas nėra amžinas, nes jis gyvena tarp dviejų pasaulių – tai gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, o tarp šių pasaulių yra tiltas, tik vienų ilgesnis, o kitų trumpesnis…
Amžinos jų idėjos, pasakyti žodžiai ir neišduota priesaika… Neparduoti tautos, valstybės interesai ir žmonių gyvenimai…
Labai prašau, skirkite minutę savo laiko ir perskaitykite mano laišką. Arvydai Juozaiti, Zigmai Vaišvila, Broniau Genzeli, Algimantai Rusteika…
O jūs dalinkitės su kitais, paskleiskit žinią po Lietuvą tėvynę, po kaimus, miestus, miestelius, rajonus, mokyklas ir bažnyčias. Kvieskite sugrįžti deportuotą jaunimą. Ir pasakykit tiesą, kodėl mes šiandien esam čia. Mes laukiam jūsų, o jūs turite laukti mūsų.
Todėl su pasididžiavimu pranešu, kad palieku Lietuvos tautą išdavusią, parazituojančią, komunistinių pažiūrų konservatorių partiją (TS-LKD)
Ir būdamas 1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, šaulys, bitininkas, medžiotojas, muzikantas, mokytojas ir visų svarbiausia tėvas, senelis ir prosenelis, renkuosi ginti savo tėvynę!!!
Pagarbiai,
Albinas iš nuostabaus Lazdijų krašto
