„New fascists“ („Naujieji fašistai“) – būtent taip galima būtų apibūdinti „naująją ideologiją“, kurią mums neša, tiksliau, siekia prievarta įbrukti naujoji valdančioji dauguma – TS-LKD ir liberalai (Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija). Ne, veikiau priešingai – liberalai ir TS-LKD, nes pastarieji tik matematiškai, tik formaliai yra valdančiosios politikos ašis, kadangi iš tikrųjų faktiškai šios valdančiosios daugumos darbotvarkę formuoja mažuma, t. y. liberalai. Mažuma ne tik matematine, Seimo mandatų prasme, bet ir kita prasme taip pat (kitaip, liberalų „menševikai“ įtakos prasme laimėjo prieš konservatorių „bolševikus“).
Nors konservatorių partnerės Laisvės partijos pavadinime yra žodis „laisvė“, tačiau iš tiesų šios partijos atstovų Seime ir Vyriausybėje veiksmuose laisve anaiptol nekvepia. Tai labiau panašu į „new fascists“, tik prisidengusius „laisvės“ kauke.
Teisingumo ministrė E. Dobrovolska paskelbė, kad jos uždavinys šią kadenciją – pastatytas mažiausiai vienas naujas kalėjimas Lietuvoje.
Ar supratote? Tuo metu, kai civilizuotos šalys kalėjimus uždarinėja, Lietuva… stato vis naujus! Kodėl? Atsakymą greičiausiai galima rasti kitose ponios Teisingumo ministrės iniciatyvose: pastaruoju metu ji meta visas pastangas, kad Seime būtų prastumti įstatymų pakeitimai – kad būtų įvestos administracinės baudos asmenims už neva „neapykantos kalbą“. Kaip tai suprasti? Iš ponios teisingumo ministrės skambučio generalinei prokurorei ir po to sekusio pranešimo spaudai, iš profesionalaus gėjaus Seime iniciatyvos ta tema ir kt. ženklų galima daryti prielaidą, kad po ta formuluote „neapykantos kalba“ yra paslėptas susidorojimas su tais Lietuvos piliečiais, kurie yra už šeimos vertybes. T.y., Laisvės partija agresyviai neša savo „vertybes“ ir, galima suprasti, sieks susidoroti su visais, kurie turi kitokią nuomonę – pirmiausia piniginėmis baudomis bandys „išgydyti“ apie šeimą „neteisingai mąstančius“ Lietuvos gyventojus. Kitaminčių persekiojimas – kuo tai ne „new fascists“?
Todėl į tokią teisingumo ministrės iniciatyvą socialiniame tinkle sureagavau gana sarkastiškai ir kritiškai: „Teisingumo ministrė, atrodo, nenusiramins, kol Seime nebus priimtas įstatymas, leisiantis bausti administracinėmis baudomis už neva „neapykantos kalbą“. Nesuprantu, o tai ko čia taip smulkintis? Kurių galų vaidinti, prisidenginėti „neapykantos kalba“ terminais, kad susidoroti su šeimos vertybes išpažįstančiais Lietuvos Respublikos piliečiais? Tai gal tiesiog elementariausiai pastatykite dujų kameras ir visus, kurie už šeimą, kaip vyro ir moters sąjungą, – į jas???“
Ir ką jūs manote – šis mano įrašas buvo apskųstas ir … vasario 16-ąją (kaip simboliška!) ištrintas.
Ir kodėl gi? Nepatiko, jog viešai pasakyta, kad „karalius nuogas“? O juk palyginimas su „dujų kameromis“ kaip tik labai atitinka „new fascists“ temą: ant Osvencimo vartų vokiečių fašistai buvo užrašę – „Darbas jus išlaisvins“. Ir „laisvino“ – dujų kamerose. Dabar Laisvės partija mus nori „išlaisvinti“ nuo „kitokios nuomonės“. Pradžioje baudomis, o vėliau??? Sukiš į Evelinos Dobrovolskos pastatytus naujus kalėjimus???
Taigi, žingsnis po žingsnio mes stebime slenkantį naująjį fašizmą, kuris, nesustabdytas, gali privesti prie daug baisesnių dalykų. Bet ar yra jėga Seime, kuri tą padarys?
„New fascists“ partneriai konservatoriai, akivaizdu, to nepadarys, nes jiems Ministro pirmininko, ministrų postai, taip pat postai Seime, o t. y. pinigai, daug pinigų, yra kur kas svarbiau nei Lietuva ir vertybės.
Dar viena priežastis, kodėl konservatoriai nestabdys „new fascists“ – konservatoriams reikės „new fascists“ balsų, kad būtų pakeistas Prezidento rinkimų būdas. Pagal Konstituciją, Prezidentą renka piliečiai. TS-LKD pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui kitąmet sueis 40, t. y. prezidentinis amžius, tačiau tauta jo prezidentu neišrinks. Todėl ką reikia daryti? Pakeisti Konstituciją – kad prezidentą rinktų Seimas, ne tauta. Ir štai čia „new fascists“ balsai bus reikalingi labai, labai…
„New fascists“ politika labai primena Fainą Kuklianski: pati provokuoja, pati rėkia. Taip ir „new fascists“: rėkia apie homofobiją, nors nieko panašaus Lietuvoje nėra. Jeigu gatvėje bus užpultas ir mušamas koks nors gėjus, tikrai jis bus apgintas ir niekas, prieš gindamas, jo nepaklaus: „Klausyk, o kokia tavo pakraipa?“ Taip pat niekam neįdomu, su kuo jie ten ar kaip ten savo miegamuosiuose. Bet ne – būtinai reikia, kad apie „išangės reikalus“ jau mokyklose būtų kalbama, būtinai reikia, kad būtent „išangės reikalai“ ir „išangės politika“ būtų dominuojanti! Turėsi kitokią nuomonę, padarysi pastabą – būsi apšauktas „homofobu“, o kai atsiras teisingumo ministrės įstatymo pakeitimai – dar ir „apibauduotas“.
Apskritai, ar jūs pastebėjote, kokią „darbotvarkę“ į Lietuvą mums atnešė Ingridos Šimonytės Vyriausybė su TS-LKD valdančiąja dauguma? Susidaro įspūdis, kad šitame Seime viskas sukasi tik apie „new fascists“ propaguojamus „išangės reikalus!“
Šimonyte, daugiau Lietuvoje problemų nėra? Nausėda, Lietuva jau tapusi gerovės valstybe ir iki pilnos laimės trūksta tik „išangės reikalų“?
Vasario 16-osios signatarai turbūt karstuose vartosi, matydami, kuo jų atkurtą Lietuvos valstybę siekia paversti konservatoriai su savo „new fascists“ valdančiojoje koalicijoje ir tylinčiu Prezidentu…
Beje, kai sausio viduryje kilo diskusijos, kad Vytautui Landsbergiui reikėtų suteikti Prezidento statusą, į tas diskusijas nesivėliau. Nes šiaip ar taip atkūrus nepriklausomybę 1990 03 11 Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas buvo aukščiausias šalies vadovas. Bet kai pamačiau, kaip jo partija globoja „new fascists“, kaip į Lietuvą atšliaužia naujasis fašizmas, kitaminčių persekiojimas, kokios iniciatyvos dominuoja Seime, labai susimąsčiau: tikras šalies lyderis įžvelgtų Lietuvai gresiančių pavojų ir stotų Lietuvos bei jos vertybių ginti. Tikras šalies lyderis neprileistų, kad jo partija slenkančio fašizmo pavojuje stovėtų po medžiu. Tikras šalies lyderis pasakytų: „Broliai, seserys, Lietuva pavojuje – stabdykime slenkantį naująjį fašizmą kartu!“ Ir todėl… Kaip ten yra sakoma? „Nedavei, Dieve, gero, nereikia ir jokio…“
Neturiu iliuzijų, kad konservatoriai atsibus. Panašu, jiems „new fascists“ su slenkančiu naujuoju fašizmu ir savo „išangės reikalais“ yra arčiau dūšios ir svarbiau, nei Lietuva ir jos vertybės.
Neabejoju, kad „new fascists“, konservatorių palaikomi, prastums tiek kitaminčių užčiaupimo, tiek „išangės reikalų“ įstatymus, nors ir prieštaraujančius šeimos sampratai, įtvirtintai Lietuvos Konstitucijoje. Tačiau tuo konservatoriai, kaip partija, save „nusižudys“, nes…
365 tūkstančiai (!!!) Lietuvos piliečių pasirašė peticiją, reikalaujančią, kad Tomas Vytautas Raskevičius pats atsistatydintų arba būtų atšauktas iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.
Ir tai reiškia, kad visi šitie „new fascists“ ir juos palaikantys per kitus Seimo rinkimus iš valdžios bus nušluoti, o „išangės reikalų“ įstatymai – atšaukti (jeigu susivieniję žmonės nesurengs referendumo dėl pirmalaikių Seimo rinkimų ir iš Seimo neišvys jų anksčiau).
Taigi, dabar, kaip ir 1988-aisiais, kuriantis Sąjūdžiui, pats laikas esantiems Seime pasirinkti, su kuo jie – su Lietuva ar su tauta, ar su „new fascists“ ir jų „išangės reikalais“?
P.S. Nepaisant to, kokie dabar įstatymai Seime bus priimti, finale laimės tauta. Nes… Iš pradžių pas mus atsiuntė kryžiuočius ir kalavijuočius, kad mes nusilenktume jų religijai. Supratome, kad jeigu mes, kaip tauta, norime išlikti, privalome priimti su kalaviju nešamą tuomečio globalizmo vėliavą. Paklusome. Tarsi. Tačiau širdies slapčiausioje kertelėje pagarbiai pasidėjome savo dievus, o tvirtybės ir toliau sėmėmės slapčia miškuose ir giriose apsikabindami šimtamečius ąžuolus…
Po to mus bandė sulenkinti, neva lietuviškai kalba tik mužikai, dar po to – sunkus carinės okupacijos laikotarpis, lietuviškojo rašto uždraudimas… Tačiau, nepaisant visko, mūsų propromočiutės prie verpimo ratelių mokė vaikus lietuviškų raidžių, o iš Prūsijos slapta (kontrabanda) buvo gabenamas lietuviškas spausdintas žodis…
Galiausiai sulaukėme – mūsų didžiavyriai paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, bet vėlgi – džiaugėmės neilgai. Vėl okupacija, šį kartą sovietinė, ir, kad išliktume, kaip tauta, privalėjome priimti okupanto žaidimo taisykles. Iš pažiūros – taip, tarsi priėmėme, tačiau giliai širdyje mūsų nepriklausomybės genas kantriai laukė Laisvės valandos.. Sulaukę, mes vėl tarsi priėmėme globalaus žaidimo taisykles, bet… Taip tik atrodo, nes mes – ne tokie. Mus gali okupuoti, ištremti, nužudyti, pavergti, palenkti, bet mūsų tautos dvasios niekas ir niekada nenužudys. Nes tai – mūsų tautos genuose.
Giedrė Gorienė
„Karštas komentaras“
