Limfoma – kraujo liga, turinti daug veidų

Dažnam žmogui, išgirdusiam žodį ar diagnozę „vėžys“, iškart kyla asociacija su mirtimi. Tačiau šiuolaikinė medicina yra tiek pažengusi, kad taikant modernius metodus galima anksti diagnozuoti ir sėkmingai išgydyti onkologines ligas. Viena iš tokių ligų grupių – limfomos.

1832 metais Tomas Hodžkinas paskelbė pirmąjį limfomos apibūdinimą. Nuo to laiko buvo aprašyta ir suklasifikuota daug limfomos formų. Limfoma yra baltųjų kraujo ląstelių (limfocitų) vėžinis susirgimas, kuomet dėl tam tikrų priežasčių pakitę limfocitai pradeda nekontroliuojamai daugintis. 

Ligos pavadinimas limfoma kilęs iš graikų kalbos žodžio lympha, reiškiančio skaidrus skystis. Žmonės šią ligą vadina dar paprasčiau – kraujo vėžys. Limfoma arba limfinės sistemos vėžys yra dažniausiai diagnozuojamas piktybinis kraujo susirgimas.

Piktybinės limfomos skirstomos į dvi pagrindines grupes:

  • Hodžkino limfomą, kitaip dar vadinamą Hodžkino liga;
  • ne Hodžkino limfomą. Ne Hodžkino limfoma yra dažnesnė, ji sudaro per 80 proc. visų piktybinės limfomos atvejų.

Hodžkino limfoma

Ši limfomų rūšis būdingesnė jauno amžiaus (20–30 metų) žmonėms. Hodžkino limfoma dažniausiai išsivysto iš pakitusių B limfocitų. Bendrieji limfomos simptomai ir požymiai iš pradžių labai panašūs į virusinių ar peršalimo ligų simptomus, todėl diagnozė retsykiais užtrunka. Tačiau virusinės ar peršalimo ligos po kurio laiko praeina, o limfomos simptomai išlieka ilgam. Dažniausiai pasireiškiantis limfomos simptomas – padidėję, bet neskausmingi kaklo ar pažastų limfmazgiai, kai kada – kirkšnių ar dubens srities limfmazgiai. Pradinėse ligos stadijose limfmazgių tinimo, ypač vidaus organuose, galima ir nepastebėti.

Galimi bendrieji limfomos rizikos veiksniai:

  • amžius: ne Hodžkino limfoma dažniau išsivysto 60-mečiams ir vyresniems, Hodžkino limfoma – apie 20-uosius gyvenimo metus ir peržengus 55-uosius;
  • kai kurių cheminių medžiagų ir radiacijos poveikis;
  • infekcijos: žmogaus imunodeficito virusas, Epšteino-Bar virusas, žmogaus T ląstelių leukemijos – limfomos virusas, kai kurios bakterinės infekcijos;
  • autoimuninės ligos (kai imuninė sistema neatpažįsta savų audinių bei ląstelių ir juos naikina).
  • rizika susirgti limfoma šiek tiek didesnė, jeigu šia kraujo liga serga brolis ar sesuo, ir ypač išauga, jeigu serga identiškas dvynys.

Ne Hodžkino limfoma

Ne Hodžkino limfomomis dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės (60–65 metų). Ne Hodžkino limfoma gali būti kilusi iš B limfocitų, T limfocitų, retai – iš limfocitų – natūraliųjų žudikų arba NK ląstelių (angl. natural killers). Liga prasideda limfinėje sistemoje pakitus vienam ar keliems limfocitams. Skubėdami augti ir nevaldomai daugintis šie limfocitai gali suformuoti auglį.

Ne Hodžkino limfomai priskiriama didelė grupė onkologinių limfinės sistemos ligų, kurių labai skirtingi simptomai, požymiai, eiga ir gydymas. Limfinio audinio yra daugelyje žmogaus kūno vietų, todėl ne Hodžkino limfoma gali atsirasti beveik bet kur ir išplisti beveik į visus organus. Dažniausiai navikinis procesas prasideda limfiniuose mazguose, kepenyse, blužnyje ar kaulų čiulpuose, rečiau – skrandyje, žarnyne, odoje, skydliaukėje ar smegenyse.

Bene dažniausias prasidedančios ligos požymis – patinę limfiniai mazgai (limfadenopatija). Paprastai pirmiausiai padidėja vienos kaklo pusės, pažasties ar kirkšnies limfiniai mazgai. Patinę limfmazgiai neskausmingi, didėja iš lėto. Tiesa, kartais limfmazgius gali ir skaudėti. Jei pradinėse ligos stadijose pažeidžiami krūtinės ar pilvo srities limfiniai mazgai, tinimo galima ir nepastebėti.

Kodėl limfocitai pakinta ir išsivysto limfoma – mokslas dar negali paaiškinti, tačiau yra žinoma, kad riziką susirgti ne Hodžkino limfoma gali didinti šie veiksniai:

  • amžius – ne Hodžkino limfoma dažniausiai serga vyresni nei šešiasdešimties metų asmenys;
  • lytis – vyrai ne Hodžkino limfoma serga dažniau nei moterys;
  • bakterinės infekcijos – kai kurios ne Hodžkino limfomos siejamos su tam tikromis infekcijomis, pavyzdžiui, skrandžio gleivinėje randama Helicobacter pylori bakterija, kuria gali būti užsikrėtę apie 50–60 proc. Lietuvos gyventojų.
  • virusinės infekcijos – kai kurias limfomas gali sukelti virusai, pavyzdžiui, Epšteino-Bar (Epstein–Barr virus) virusas siejamas su Berkito (Denis Parsons Burkitt) limfoma, taip pat su limfomomis, kurios išsivysto po organų persodinimo operacijų ir vyresnio amžiaus (60-90 metų) žmonėms; žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) arba AIDS gali padidinti riziką susirgti ne Hodžkino limfoma, ypač agresyvia B ląstelių limfoma;
  • autoimuninės ligos – asmenims, sergantiems reumatoidiniu artritu, didesnė rizika susirgti kai kuriomis ne Hodžkino limfomomis. Prie rizikos veiksnių taip pat priskiriami vaistai imunosupresantai, kuriais slopinama organizmo imuninė sistema, pavyzdžiui, po kaulų čiulpų transplantacijos;
  • kai kurie vaistai, kuriais buvo gydytas kitos rūšies vėžys;
  • cheminių medžiagų, pavyzdžiui, benzolo ar pesticidų, poveikis;
  • genetinis polinkis.

Visi žmonės, kuriems pavyko vienu ar kitu būdu įveikti limfomą, skatinamu ir toliau rūpintis savo sveikata: nepriaugti svorio, nerūkyti, riboti alkoholio vartojimą, sveikai maitintis, reguliariai mankštintis.

Saikinga fizinė veikla, kasdieniai pasivaikščiojimai gryname ore, bendravimas su šeima ir draugais taip pat padeda susigrąžinti jėgas ir gyvenimo džiaugsmą.

Šiaulių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos specialistė,

vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą, Viktorija Strazdinienė

Total
0
Dalinasi
Related Posts