Rugsėjo 23-ioji žymi 75 metų atkarpą, primenančią ,,Galutinio spręndimo“ akciją. Vokietijos rasinio valymo politikos vykdytojai ir jos remėjai kolaborantai, 1943 metais Vilniuje sunaikino įkurtą žydų getą.
Pilietiškumo akcija
1941-1943metais gete išžudyta apie 50 tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų. 80 procentų lietuvių tautos buvo netinkami gyventi ,,Naujojoje Europoje“. Jau nekalbant apie semitus, slavus, komunistus. Neaplenkė karo žiaurumai ir mūsų krašto. Padarbų miške sušaudyta apie 150-180 vyrų. Holokausto Lietuvoje dienai pažymėti, Drąsučių mokyklos mokiniai tradiciškai dalyvauja pilietiškumo akcijoje „Atminties kelias“. Šiuo tikslu prisimenama žydų tautos tragedija – SHOAH – holokaustas. KURSHAN – taip žydų tautybės žmonės vadino Kuršėnus – aplinkinių teritorijų centrą. Tokius pavadinimus mokiniai užrašė ir ant lauko akmenų, nes šia sakraline tradicija išsiskiria žydų tauta. Riedulių atminimo ženklai (amžinybė) papildė paminklinę masinės kapavietės vietą Padarbų miške. Kelis šimtus metrų aštuntokai, devintokai ir dešimtokai pražygiavo pėstute, tarsi norėdami pajusti ir suprasti, ką mąstė ir jautė myriop varomi kuršėniškių kaimynai ir tuometinės, beveik tritūkstantinės miestelio bendruomenės nariai.
Vilniaus geto sunaikinimas žymi 85-90 procentų Lietuvos žydų visuomenės epilogą, o egzekucija Padarbų miške buvo tik vienas „Galutinio sprendimo“ prologo epizodų.
Žydai Kuršėnuose
„Kuo išsiskyrė žydai tuometiniuose Kuršėnuose?“ – paklausė Karolina.
Žydų tautybės asmenys į mūsų vietovę atsikėlė XVIII amžiaus viduryje, kai Lietuvos ir Lenkijos valdovai suteikė teisines sąlygas legaliai gyventi ir užsiimti amatais bei prekyba. Įsikūrė centrinėje miestelio dalyje. XIX amžiaus pabaigoje besiplėtojanti Rusijos imperijos pramonė, sudarė sąlygas plėtotis jų verslumui. Šia savybe išsiskyrę žydai sudarė 48 procentus kuršėniškių. Įsteigus Talmudo Toros mokyklą, rūpinosi vaikų išsilavinimu. Tai dar vienas šios tautos bruožų.
Per pirmąjį Pasaulinį karą netekę vienos gražiausių Lietuvoje sinagogų, sulaukę Rusijos represijų dėl paslėptų vokiečių kareivių, netekę apie 255 namų, šimtai Kuršėnų žydų emigravo į Ameriką, Pietų Afriką.
1918-1940 metais Pirmosios Respublikos laikotarpiu, žydų bendruomenė sudarė 30 procentų visų Kuršėnų gyventojų. Naudojantis Respublikos Konstitucijų nuostatomis, bendruomenė įgijo kultūrines ir visuomenines savarankiškumo teises: įkurta ir praplėsta hebrajų mokykla ,,TARBUTH“, biblioteka, įkurtas hebrajų darželis. Trečiame dešimtmetyje Kuršėnuose pastatytos dvi sinagogos pasiturintiems ir neturtingiems asmenims, išlaikant taisyklę, kad judėjų maldos namas būtų žemesnis už katalikų bažnyčią. Dauguma bendruomenės žmonių priklausė sionistinėms partijoms, jaunimas dalyvavo TSEIREI ZION, BETAR ir kt.organizacijoms, vietos ,,MACCABI“ klubas rūpinosi sporto veikla. Sionistinis sąjūdis Palestinoje skatino įkurti tautinę žydų valstybę, galimai daug vietinių Jahvės tautos gyventojų, būtų išsikėlę į savo valstybę. Bet….
Neatsiliko kultūriniai, švietimo, visuomeniniai pokyčiai ir lietuviškoje Kuršėnų bendruomenėje. Kryptingai buvo plėtojama tautinė, krikščioniška veikla. Ekonominis Kuršėnų gyvenimas reiškėsi aktyviu žydų verslumu: 50 iš 55 parduotuvių, 26 iš 44 dirbtuvių ir įmonių, smulkusis verslas priklausė žydams. ,,PRES“ bendrovė garsėjo ,,Tilsit“ sūriu, vienintelė kanceliarinių bei spaudos parduotuvė ir kt.
Susipriešinimas
„Kodėl susipriešino lietuviai ir žydai?“ – pateikė klausimą Matas. Teigti, kad tarp lietuvių ir žydų vyravo idilė, reiškia kažko nepasakyti. Paslėpta ,,ezopo kalba“, tarp eilučių, antisemitinė propaganda sutinkama dar XIX amžiuje . Tautinio atgimimo laikotarpiu, tačiau suintensyvėjo XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai Lietuvoje siautė ekonominė krizė, stiprėjo nacionalistinės nuotaikos skleidžiamos patriotinių veikėjų ar organizacijų, konkurencija dėl ekonominių resursų ir kt. Likus keliems metams iki Antrojo Pasaulinio karo, žinomi kuršėniškių išpuoliai prieš žydų asmenis, išdaužomi namų langai. Nesutarimus aštrino nacionalsocialistinės ir komunistinės idėjos, kurias palaikė dalis kuršėniškių. Pavojingas mišinys „sprogo“ 1940 metų sovietinės, 1941-1944 metų nacistinės okupacijų metais. Ideologija, konkurencija, kolaboravimas, religija antisemitizmas, kerštas?
Padarbų miško tragedija
„Kaip įvyko egzekucija šalia Kuršėnų, Padarbų miške. Kas buvo liudininkai?“, – perklausė Tautvaldas.
Yra liudijimų pateiktų įvairiais metais. 1947 metais J. Fleišeris perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, rašė liudijimą apie Kuršėnų įvykius. 1941 metų birželio 22 dieną, kilus Vokietijos ir SSRS karui, „30 Kuršėnų žydų šeimų pasitraukė į Rusiją“ (galimai prosovietiškos orientacijos ar bendradarbiavimo).
,,Jau pirmąją nacistinės okupacijos naktį buvo nušauti G. Rubinšteinas ir M. Kohenas. Kasdien rinkos (turgaus) aikštėje lietuvių savisaugos būrio nariai su baltais raiščiais ant rankų surikiuodavo suimtus žydus ir išsivesdavo priverstiniams darbams. Po kurio laiko, jaunuoliai nuo 12 metų bei vyrai, buvo uždaryti Beth Mikdash, didesnėje sinagogoje ir laikyti savaitę. Liepos 20 dieną (21 dieną Tamušo mėnesio 5701 metų hebrajų stiliumi), pradėjus vykdyti žudymo akciją, (apie 5 valandą) A. Fleišeras iššoko iš sunkvežimio, pabėgo ir sėkmingai pusantrų metų slapstėsi. (Matyt, kad slapstėsi pas lietuvius – A. Š.). Vienas jaunuolis Goldbergas, bandė bėgti nuo lietuvių darbininkų paruoštos duobės, tačiau buvo nušautas. Šaudymo vieta buvo saugoma. Lietuviai vykdytojai, įsakė I. Preisui ir L. Judeikinui kūną mesti duobėn. S. Černichovskis atpažino savo draugą Adolą (gal Adolfą ? – A. Š.) tarp budelių ir paprašė taikliai nušauti, kad netektų kankintis. Draugas taip ir padarė. Tarikas, žydas iš Žeimelio buvo greit nušautas, kai atpažino savo budelį“. Liudininkas išskiria ir vieną istorijos paradoksą. 1940 metais, pirmosios sovietų okupacijos metais, „lietuvį Kulackį (autorius pavardę rašo jidiš tarme, nes LAF aktyvistai dalyvavę žudymo akcijoje įvardinti kaip H. ir V. Chaleckiai – A. Š.), įspėjo draugas E. Natesas“ (gal turėjo ryšių su sovietiniu režimu? – A. Š.). Sėkmingai lietuvis išvengė sovietinių represijų. Vokietijos okupacijos laikotarpiu tapo Lietuvių Aktyvistų Fronto, propagavusio nacistines idėjas, vienu vadovu ir dalyvavo Padarbų ,,akcijoje“. Kai ,,Kulackis (Chaleckis H. ar V) atpažino prie duobės stovintį E. Natesą, pastarasis išvedė iš pasmerktųjų eilės ir leido grįžti į Kuršėnus.“ Kodėl žudynėse dalyvavę 4 vokiečiai pareigūnai leido lietuvių policininkui dovanoti laisvę žydui. Gal kyšiu ar besąlygišku lietuvių policininko pasitikėjimu, praktiniais motyvais?
Kartu su pusantro šimto vyrų nepagailėta ir rabino Nabano E. Litvino. Dievo bausmės nepabūgo nei Kuršėnų klebono V. Dambrausko, nei rabino E. Litvino egzekutoriai. Kuršėnų gete, dabartinių J. Basanavičiaus ir Pavenčio gatvių trikampio susikirtime, gyveno 4 ar 5 šimtai moterų ir vaikų iki 12 metų. Gydytojas Š. Lipšicas ir pirtininkas Šalomas savivaldos spręndimu, gyveno ir dirbo miestelyje. Suprantami medicininiai poreikiai. ,,Rugpjūčio 15 dieną geto gyventojai moterys ir vaikai išvežti į Žagarę, moterys įdarbintos lietuvių ūkiuose. Spalio pradžioje Kuršėnų žydų bendruomenės nariai buvo sušaudyti“.
Padarbų žudynių herojus E. Natesas su žmona, motina bei savo dviem vaikais gyveno pusmečiu ilgiau, nei 1941metų liepos 20 dieną sušaudyti jo tėvynainiai. Net ir surinkus kelis tūkstančius lietuvių parašų, E. Natesas su visa šeima buvo sušaudytas.
Liudijimai
,,Ar pasibaigus holokaustui išliko gyvų žydų kuršėniškių ?“- klausia Greta.
Tarp išgyvenusių darbo stovyklų golgotą buvo trys moterys ir trys vyrai. Liudijimo autorius Jecheckelis Fleišeris slėpėsi aplinkiniuose kaimuose pas lietuvius. Jis pateikia ir aštuonių jam žinomų savisaugos policininkų pavardes.
„Darbo getai buvo įkurti Daugėlių plytinės ir Pavenčių cukraus fabriko sandėliuose, kuriuos saugojo Rumunijos, Ukrainos ir kitų Vokietijos sąjungininkų pronacistiniai savanoriai.
Spalio 1-oji. Daugėliuose padėtis katastrofiška. Nebaigtas statyti barakas buvo šešiasdešimt belaisvių. Dabar į jį sukišta du šimtai keturiasdešimt žmonių. Du paskubomis sukalti 70 centrimetrų pločio gultai skiriami keturiems žmonėms. Nėra nei šiaudų, nei čiužinių. Daug daiktų mėtosi lauke – barake jiems nėra vietos. Barako langai dar neįstiklinti. Šaltis ir drėgmė – nepakenčiami. Produktų niekam neižduoda. Žmonės badauja. Spalio 18-oji. Sekmadienį, spalio 17 dieną, Daugėliuose buvo įsakyta niekam neišeiti už ribų. Kušelevskis ir kartu su juo buvę du berniukai nepaklausė ir patraukė į kaimą pasirinkti maisto. Grįžtančius juos sulaikė. Vaikus pasiuntė į stovyklą, o Kušelevskį nušovė. Pasakojama, kad pirmoji kulka nebuvo mirtina. Tuomet priėjo komendantas ir dar kartą šovė taręs: „Mano sąskaitoje – 15 tūkstančių žydų iš Slonimo – tegu bus vienu dar daugiau“. Spalio 30-oji. Visų apskričių viršininkams ir valsčių viršaičiams įsakyta sudeginti žydų nužudytų prieš dvejus metus Šiauliuose ir Šiaulių rajone ir palaidotų bendruose kapuose, palaikus.“
Tokį dienoraštį paliko A. Jerušalmi – Šiaulių mokytojas ir žydų savivaldos – judenrato narys, Dachau ir Štuthofo ,,mirties fabrikų“ kalinys.
Šie atskiri mūsų krašto epizodai sudaro neatsiejamą, prieš septynis dešimtmečius Europoje, sinchroniškai ir Lietuvoje, vykusio holokausto mozaiką. Šios istorijos epilogą sukurkime kiekvienas sau asmeniškai. Prisimindami ir apmąstydami, pakeliaukime „Atminties keliu“.
„Svetimo skausmo nei lietuviui, nei žydui nebūna. Kaip gerai, kad mes tuomet negyvenome“, – savo pamąstymais pasidalina ir kiti mokinukai, sklaidydami, išblukusius praeities puslapius.
Arvydas ŠČIPOKAS
