Dviejų merginų pokalbis Palangos paplūdimyje:
„Ką planuoji po „univero“ baigimo?“
„Ai, bandysiu kur nors prie projektų. O ką tu?“
„Aš irgi. Tėvukas turi kažkokių ryšių, tai padės“.
„Ups…. štai ir išaugo naujoji „projektinė“ karta, kuri visada žinos, kaip gauti pinigų ir juos išleisti, bet nelabai žinos, kaip juos uždirbti.
O ar galėjo būti kitaip? Nuo pat Lietuvos įstojimo į ES, Lietuva nugarmėjo į tikrą projektų rašymo ir pinigų įsisavinimo gyvatyną. Ir mūsų vaikai, deja, tame gyvatyne užaugo. Ir jų mąstymas bei pasaulėžiūra formavosi kaip tik čia. Pradedant mokykla, kur mokytojai dieną naktį „piešia“ visokius „projektus“, kad „gauti“ pinigų kompiuteriams, mokyklų bibliotekoms ar net tualetų remontams. Ir baigiant šeima, kurioje tėtis ar mama pažada nupirkti mobiliaką, jei tik prastums kokį nors „projektą“.
Spėju, kad mano minėtos merginos tikrai galėtų būti vilnietės, nes būtent šiame mieste ir kaupiasi projektų rašytojų kritinė masė, tuo pačiu visada į valdžią atridenanti projektinių pinigų dalintojus. Panašu, kad mūsų šalies sostinėje jau susikūrė ištisa ir nedaloma ekosistema, kurios pagrindinė „gyvo maisto grandinė“ yra tokia: aš tau duodu „projektinius“, tu man duodi valdžią.
Nedaug suklysiu sakydama, kad Lietuva tapo tikrai rašytojų šalimi. Deja, tie „rašytojai“ dažniausiai rašo ne eiles ar scenarijus kino filmams, bet visokius „vėjus“ tam, kad GAUTI pinigų.
Jeigu kas nors į vieną registrą sujungtų visų „projektinių vėjų“ pavadinimus, tai galima būtų pačiame Vilniaus centre pastatyti paminklą, skirtą Švaistūnui Didžiajam.
Ir kokių tik pavadinimų tame registre nerastumėte. Ten būtų ir projektas skirtas šunų viešbučio statybai Bezdonių kaime (pinigai įsisavinti, viešbučio nėra, nes nėra šunų) ir tyrimas apie tai, kaip priderinti katinų morčių prie klimato kaitos tendencijų ir pan.
Ir, grįžtant prie mano minėtų merginų, visiškai nenuostabu, kad Lietuvos „projektinė“ karštinė ir suformavo tokį „projektinį“ vaikų mąstymą, pagal kurį dirbti nereikia, o reikia tik gauti. Ar nepastebite, kad tiesiu taikymu grįžome prie sovietmečio, kuomet pagrindinis žmonių ekonominis siekis buvo ne kaip pinigus uždirbti, o kaip kažką gauti? Tik tada „gaunami“ buvo butai, mašinos, žali žirneliai su majonezu ar pan. O dabar gaunami „projektiniai“. Ir tada, norint kažką gauti, reikėjo būti lojaliu valdžiai, palaikyti sistemą ar šiaip pamojuoti komunistiniais ar komjaunuoliškais lozungais. O dabar kitaip? Ne, pasirodo, ne kitaip. Ir dabar, norint gauti „projektinius“, tereikia būti lojaliu valdžiai ir pamojuoti neokomunistiniais ir neokomjaunuoliškais lozungais (būtinai su teisingu FB rėmeliu).
Liūdna, bet visa Lietuvos politinė sistema, kurią yra užvaldę senos-naujos kartos politiniai bebrai, laikosi būtent ant „projektinių“ pinigų, kurie skirti papirkinėti saviems. Pradedant biurokratų ir projektų rašytojų sostine Vilniumi ir baigiant VVG (vietos veiklos grupėmis) kaimuose.
Būtų viskas neblogai, tik štai išaugo jaunoji karta, siekianti „projektinių“ ir nežinanti, kad pinigai yra uždirbami, o ne gaunami. Viskas būtų neblogai, bet gi bėda, kad kiekvienas tiltas turi savo „galą“. Lietuva šiuo metu grimzta į skolų liūną, o ekonomiškai degraduojanti Europos sąjunga bet kada gali iškrėsti nemalonių siurprizų. Kas bus tada, jei vieną gražią dieną „projektiniai“ baigsis? Kokia tada ateitis laukia tų Palangos paplūdimyje šiuo metu besikaitinančių merginų, kurios tvirtai tiki, kad apart „projektinių“ pinigų įsisavinimo, kito gyvenimo kelio nebūna?
Su panašiomis situacijos susiduriu ir savo versle. Štai ateina kūrybingi jaunimo atstovai ir siūlo: aš turiu idėją, o tu man duok pinigų ir aš ją įgyvendinsiu. „O jeigu nepasiseks, kas tada? Juk aš prarasiu savo pinigus?“, – klausiu. Bet kūrybingų jaunimo atstovų akyse pamatau nuostabą, kurioje netelpa sąvoka „pinigų praradimas“. Juk jaunuoliai išaugo šalyje, kurioje pinigai tik gaunami, o ne prarandami.
Juk gavus pinigus šunų viešbučio statybai ir jo nepastačius, jokios atsakomybės nėra. Nu nepastatei to viešbučio, tai ir nepastatei…. Galima gi vėl rašyti kitą projektą ir įsisavinti kitus pinigus. Negi gaila tų pinigų??? Tokį klausimą „kaip uždirbti pinigus“ Lietuvoje jau būtų galima įrašyti į Raudonąją knygą. Jis pamažu ištrinamas tiek iš jaunosios, tiek iš senosios kartos mąstymo lauko.
Štai vakar šia tema kalbėjausi su „vienu geru pažįstamu“ Viktoru, kuris kažkada su Vilija Blinkevičiūte dirbo toje pačioje vyriausybėje. Viktoras papasakojo istoriją:
Vilija apsiskelbė norinti didinti pensininkams pensijas. Viktoras klausia: „labai fainai, bet iš kur paimsime pinigų?“ Vilija į klausimą atsako taip pat klausimu: „Viktorai, negi tau gaila pensininkams pinigų?“. Viktoras atsako: „ne, man tikrai negaila, bet iš kur jų paimsime?“. Vilija klausimo „iš kur“ net negirdi ir toliau kartoja savo nusistebėjimą: „Viktorai, neigi tau gaila?“. O Viktoras vėl tą patį…
Įsivaizduoju, kad Viktoras Vilijai tą patį klausimą būtų galėjęs uždavinėti iki kadencijos pabaigos, bet rezultato nebūtų. Nes Vilija tiesiog jo negirdi. Vilijos smegenų filtrai to klausimo nepraleidžia, tarsi kokie apsaugininkai į Maximą nepraleistų neskiepyto žmogaus.
Taigi, apibendrinant, galima pasakyti, kad Lietuvoje jau turime susikūrę tokį produktą, kuris vadinasi „Smegenys, nesuvokiančios, kad pinigai yra uždirbami, o ne gaunami“. Atvažiavome…. Ir ką toliau? Skolinsimės? Atiminėsime vieni iš kitų? Lauksime naujų gelbėtojų? Ar nieko neturėsime ir būsime laimingi?
Jolanta Blažytė
„Būtų viskas neblogai, tik štai išaugo jaunoji karta, siekianti „projektinių“ ir nežinanti, kad pinigai yra uždirbami, o ne gaunami.“ – J. Blažytė. Autorės nuotrauka.
