Vaikų auklėjimas, drausminimai, bausmės dažnam tėvui kelia daugybę
klausimų. Vaiko teisių gynėjai su tėvais bendrauja nuolat, tad
dažnai išgirsta klausimų apie vaikų pareigas bei tinkamas priemones,
norint vaikus sudrausminti. Tarnybos psichologai patikina, kad
taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien
draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi
lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys. O, kad
tai veiktų, pirmiausia, tėvams su vaikais reikia kalbėtis – ne tik
nuoširdžiai, bet, svarbiausia, nuolat.
Drausminimo priemonės neturi žeminti vaiko
Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko
emocijų valdymo. Ribos, taisyklės, disciplina turėtų egzistuoti
kiekvienoje šeimoje, o vaikui taisyklės ir ribos tiesiog būtinos.
Pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės,
šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas
privalo pajausti savo elgesio pasekmes. Drausminimo priemonė turi
būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui:
trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti
poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas
ir būti to pasekmė – pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su
draugais nesusitiksi. Tik neužmirškime bet kokio amžiaus vaikui
paaiškinti, kodėl ir už ką jis baudžiamas ar drausminamas, šiuo
atveju – paaiškinti reikėtų, kad buvo prarastas pasitikėjimas,
nesilaikyta duoto žodžio grįžti laiku ir sulaužytas susitarimas.
Dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi,
pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. Taisyklės,
ribojimai, draudimai žmogų lydi visą gyvenimą, todėl tėvų pareiga
vaikus tam paruošti ir išmokyti atskirti tinkamą, visuotinai
priimtiną elgesį nuo netinkamo.
Drausminimas turi būti apgalvotas ir argumentuotas
Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka
drausminti ar nubausti vaiką. Turime suprasti, kad tobulų tėvų
nėra, o valdyti pyktį ir taikyti adekvačias bei veiksmingas bausmes
galime išmokti. Vaikas iš anksto turėtų žinoti, kokie gali būti padariniai, jei nesilaikys susitarimų.
Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo
charakterį, raidą ir brandą. Kai kuriems vaikams užtenka giežto
žodžio, rimto pokalbio, bet yra vaikų, kuriuos išmokyti drausmės,
atsakomybės už savo elgesį galima tik taikant draudimus.
Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti.
Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko.
Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip.
Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą
elgesį, taisykles. Nepamirškime, kad diskusijos moko vaiką priimti ir
išklausyti kito nuomonę, dėstyti argumentus.
Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios
bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir
net norą kerštauti. Bausmė už taisyklių nesilaikymą turi būti
neatidėliojama, nuosekliai taikoma ir nežeidžianti.
Svarbiausia auklėjimo priemonė – pokalbis
Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos,
visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume,
reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to
daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską – jausmus,
emocijas, pasirinkimus. Pokalbiui reikia skirti daug laiko.
Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia
pakartoti ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų,
ko iš jo tikitės. Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net
ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir
suprasti, kad tai ilgas procesas. Tačiau, neabejokite, pokytis bus, o
jūs ir vaikas pamažu tapsite emociškai raštingesni, sutvirtinsite
abipusį ryšį, suprasite kokių lūkesčių turite vienas kitam. Konstruktyvaus dialogo galima tikėtis, kai abi pusės yra nurimusios, apgalvojusios poelgius,
nusiteikusios kalbėtis ir girdėti.
Drausminimai turi galioti visai šeimai
Taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi
galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su
vaiku, aiškiai suformuluojant ko iš jo tikimasi, koks elgesys
nepageidaujamas. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo
pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš
tėvus, kurie jį drausmina. Žinodamas apie savo elgesio padarinius,
vaikas gali jaustis saugesnis, mokosi prisiimti atsakomybę už savo
veiksmus.
Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į
nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus.
Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles,
susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti
atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims
kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės
neužtraukia.
Žinojimas, kad drausminimas bus kiekvieną kartą po netinkamo poelgio
yra svarbiausias veiksnys, padedantis vaikui suprasti, kas yra
priimtina, o kas ne.
Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas – nors ir savaime
suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos.
Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui
labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų
poelgį turėtume įprasti. Tai skatina ir toliau elgtis gerai, parodo
koks elgesys suaugusiems patinka. Taip pat labai svarbu išmokti ir tėvams atsiprašyti už netinkamą elgesį ar pakeltą balsą.
Patarimai, kaip tinkamai drausminti vaiką
Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis
adekvačiai. Protingiausia yra nusiraminti ir imtis
apgalvotų veiksmų, o prireikus ir vaikui drąsiai pasakyti, kad jums
reikia laiko nuspręsti, kaip priimti jo netinkamą elgesį.
Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Drausminimo
priemonės turi būti retos ir teisingos, kad vaikas apgalvotų savo
poelgius, pasirinkimo rezultatus.
Kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai – taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės. Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią
„privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Vaikas turi suprasti, kad
klysti – žmogiška, todėl leiskime jam tai daryti ir išmokti
nenuleisti rankų.
Fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina
vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau
neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. Tokios bausmės netoleruotinos ir
neleistinos, o vaikai patyrę bet kokios rūšies smurtą dažniau ir
patys jį naudoja, yra linkę į savidestrukciją, kaupia pyktį savyje
arba išleidžia į išorę.
Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai.
Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir
nubrėžti reikiamas ribas – sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis
ugdo vaiką ir brandina asmenybę. Todėl asmeninis tėvų pavyzdys yra
svarbiausia ir įtaigiausia auklėjimo priemonė kiekvienam vaikui.
