Tai nutiko tais laikais, kai kolūkiai tebebuvo, o tų kolūkių laukuose kukurūzai laukų karaliais buvo, būtent tais laikais vienas visų tų kukurūzų „karalius“ paskelbė karą alkoholizmui; ir visur visi puolė tą alkoholizmą iš šaknų rauti. Bet štai viename kolūkyje tas alkoholizmas nepasidavė išraunamas, vienos garbingos mokytojos vyras net „juodai“ kaip gėręs, taip ir toliau gėrė, o mokytojai gi kokia gėda turėti vyrą alkoholiką! Ir dar šoferį, kaip tada vairuotojus vadindavo. Šiaip tas mokytojos vyras buvo labai geras, humorą mėgstantis žmogus ir labai gabus šoferis, tik negirtas jau nebegalėdavo mašinos vairuoti: juk kaip vairuosi negėręs, jei rankos dreba, kojos dreba, ot išgeri nors šlakelį – ir viskas gerai. Tas šoferis daug negerdavo, bet visada „šiltas“ vaikščiodavo.
To šoferio žmona nutarė „su tuo dalyku“ užbaigti griežtai ir visiems laikams, todėl nuėjo savo vyrą ūkio partsekretoriui apskųsti: darykit su juo ką nors, svarstykite, bauskite, pagaliau – vairuotojo teises atimkite. Bet ūkio partorgas mokytojai sako: mes jo svarstyti negalime, nes jis yra ne partinis, o į partiją priimti jo irgi negalime, nes juk, tamsta mokytoja, pati gerai žinote, kaip smarkiai jūsiškis geria. Ūkio partijos galva mokytojai patarė tuo klausimu į kolūkio pirmininką kreiptis. Taip abu ir padarė: pirmininke, daryk tvarką, ir kvit! Pirmininkas iš pradžių muistėsi, o ką aš čia galiu padaryti, juk jau kiek kartų svarstėme, barėme, baudėme, teisių atimti negalime, o juk ir kažkaip nekilnu būtų nuo garbingos mokytojos vyro vairuotojo teises atimti, dabar jis į tolimus reisus nebevažiuoja, apsidrausdami neišleidžiame, nes girtas būdamas dar kokios bėdos visam ūkio kolektyvui pridarys, todėl paskyrėme prie remontininkų brigados traktorių, mašinų, fermose ten visokius mėšlo valymo mėšlinus transporterius remontuoti. Kartais kur netoli kolūkio ribose nuvažiuoja fermoms kokių miltų iš malūno parvežti, ar dar ką nors. Nu, tamstą mokytoja, ką mes dar begalime padaryti? Kiek pagalvojęs pirmininkas pridūrė: na, gerai jau gerai, rodos poryt bus valdybos posėdis, iškvieskite tą šoferį, dar kartą auklėsime. Ir kad jis man būtų nei lašo gėręs!
Nurodytą dieną tas šoferis atėjo į ūkio kontorą nei lašo negėręs, kolūkio valdyba pirmiausia to „šoferio klausimą“ ėmėsi svarstyti, vyras įėjęs į posėdžių salę plačiai išsižergęs mandagiai prieš pirmininko platų stalą atsistojo, net kepurę nusiėmė. Pirmininkas iš karto griežtai: „Baltrušaitį, kad man naminę mažintum!“ Baltrušaitis pirmininkui nuolankiai: „Pirmininke, bene pomietę (atmintį) praradęs būsi, juk kiek galima tą patį per tą patį kartoti: mažink degtine, mažink degtinę! O Baltrušaitis juk tai ir daro – pirmininko reikalavimą dorai vykdo – kaime naminę mažina. Bene Baltrušaitis kaltas, kad viename kieme visą naminukę iki paskutinio gramo išgėrus, kitame kaimo gale naujos išverda, vėl ten lekiu pirmininko reikalavimu. Taip ir lakstau per dienas, namuose blaiviam pabūti laiko nebelieka. Bene tamysta manote, kad aš nenorėčiau nors vieną dieną blaivus pabūti, tai kaip dabar man toliau elgtis, mažinti tą degtinę, ar jau nebemažinti?
Valdybos, o ir ne valdybos nariai, kas atvirai, kas į saują žvengia, o pirmininkas iš to pykčio jau net raudonas, kaip koks virtas vėžys už didelio stalo sėdi, ir kad trenks su kumščiu į tą stalą, vos grafinas su geriamu vandeniu neapsivertė, o sklidina stiklinę tai net apsivertė: „Lauk iš salės, ir kad man tvarka būtų!“. Tas šoferis atbulas atbulas: „Supratau, pirmininke, viską supratau, vadinasi – ir toliau mažinti…“. Ir nors buvo iš Aukštaitijos, bet, sausai į kepurę nusispjovęs, žemaitiškai užbaigė: „Ftu, ir kaip aš veins vėsor stavoso“ – kaip aš vienas visur suspėsiu…
Rimantas Petrikas
