Įpusėjo pavasaris. Nors naktimis oro temperatūra dažnai būna dar būna neigiama ar vos keli laipsniai šilumos, tačiau daržininkai jau kapstosi savo lysvėse arba ieško vienos ar kitos daržovės sėklų. Štai keletas patarimų ką ir kaip sodinti darže.
Baklažanai
Baklažanai – lepi, dar reiklesnė šilumai negu pomidorai ir paprika daržovė. Net ir švelnaus klimato juostose baklažanus reikėtų sodinti po stiklo ar plėvelės priedangomis, kad jauni daigai butų apsaugoti nuo lietaus ir būtų sudarytos palankios temperatūros sąlygos.
Baklažanams sodinti skirta dirva turi būti humusinga, giliai įdirbta, su gerai laidžiu podirviu. Arti dirvos paviršiaus stovintis vanduo — nuodas baklažanams.
Lauke baklažanus verta auginti tik saulėtoje, apsaugotoje nuo vėjų vietoje. Todėl geriausia baklažanus sodinti prie pietų pusėje esančios sienos.
Pasodinus baklažanų daigus, dedamas 5 cm storio mulčio sluoksnis. Šiam tkslui geriausiai tinka perpuvęs mėšlas arba stambios gerai sudrėkintos durpės. Mulčias dedamas tuojau pat pasodinus daigus, prieš laistant.
Kai jau nenaudojamas nešildomas inspektas ar plėvele dengtas šiltnamis, gegužės pradžioje į juos galima sodinti baklažanus.
Daigai sodinami 50×50 cm atstumu. Baklažanai auga lėčiau negu pomidorai, išauga tik 50—60 cm aukščio, todėl jiems atramų nereikia. Tręšiami ir laistomi baklažanai taip pat kaip pomidorai. Iki gegužės pabaigos inspektai nakčiai uždengiami.
Lauke į dirvą baklažanai net ir labai šiltą pavasarį sodinami tik gegužės pabaigoje.
Lauke sodinama tokiu pat atstumu kaip į inspektą. Daigai sodinami keliais centimetrais giliau, negu augo puodeliuose. Pasodintus daigus lieti reikėtų drungnu vandeniu ir tuojau pat pridengti inspektų langais arba plėvele. Tam tikslui virš lysvės įtaisomas 60 cm aukščio karkasas, ant kurio dedami langai arba ištempiama polietileno plėvelė.
Baklažanų vaisiai, nelygu veislė, būna kiaušinio, pailgo kiaušinio ar cilindro formos, dažniausiai violetinės, melsvos iki juodumo spalvos. Tačiau visi baklažanų vaisiai nepriklausomai nuo formos ar spalvos yra vienodo skonio. Vartojami virti, kepti, troškinti ar kitaip paruošti.
Lapkotiniai salierai
Lapkotiniai salierai aktyvaus augimo laikotarpiu turi būti tinkamai prižiūrimi.
Kadangi šiuos salierus sodinti galima dar birželio pradžioje, kai orai jau gana karšti, didžiausią dėmesį reikėtų skirti drėkinimo darbams. Ir tada, kai daigai prigyja, salierų lysvė niekada neturi būti sausa. Dažnai laistant dirvos paviršiuje, ypač molio turinčioje žemėje, susidaro pluta, kuri neleidžia augalo šaknims pasisavinti reikiamą kiekį deguonies. Todėl po kiekvieno laistymo, kai tik šiek tiek pradžiūsta dirvos paviršius, žemę reikia purenti. Kartą per dvi savaites lapkotiniai salierai liejami trąšų tirpalu. Kad salierai išaugintų gero skonio storus lapkočius, pakaitomis tręšiama mineralinių trąšų mišiniu ir grynomis azoto trąšomis. Iš pastarųjų geriausia vartoti greitai veikiančias salietras.
Juodieji ridikai
Šių ridikų tėvynė yra Egiptas ir Kinija. Pagal vegetacijos periodą jie skirstomi į ankstyvuosius, vasarinius ir vėlyvuosius. Pastarieji sėjami birželio viduryje ir pabaigoje. Užauga per 85-100 dienų, nebijo pirmųjų šalnų.
Ridikai gerai auga giliai įdirbtoje priemolio dirvoje, sukultūrintame durpyne. Dirva turi būti puri ir ne per sausa. Sėklas reikia įterpti vos 2 cm gyliu, sudygusias retinti, kol liks 10-15 cm tarpai. Žiemą juos galima laikyti vėsiame rūsyje, kaip ir kitus šakniavaisius. Žiemai ankstyvos sėjos ridikai netinkami, iki rudens jie iškorėja arba virsta žyduoliais dar lysvėje.
Juodieji ridikai ypač skanūs su karštomis bulvėmis, rupia trintuve susmulkinti, pabarstyti druska ir patrankyti tarp dviejų suvožtų dubenėlių, o po to dar paskaninti grietine.
Jais gydomasi nuo mažakraujystės, trinamos skaudamos vietos, naikinamos pigmentinės dėmės. Tačiau prieš imantis gydytis ridikais, būtina pasitarti su gydytoju.
Pagal spaudą
