Algirdo Dankiso (1942–2014) vardas Kuršėnų krašto žmonėms gerai žinomas. Tai buvo žurnalistas ir rašytojas, fotografas, keliautojas, žvejybos ir sporto (ypač futbolo) aistruolis. Jo kūrybos kraitį sudaro tūkstančiai nuotraukų (skaidrių ir popierinių fotografijų), prirašyti sąsiuviniai, atskiri lapai ir lapeliai tekstų, piešiniais, nuotraukomis iliustruoti albumai, pluoštai laikraščių ir žurnalų iškarpų… Visa tai prašėsi būti perduota skaitytojams, įamžinta knygos pavidalu. Tokia galimybė atsirado šiemet, kai Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka parengė projektą „Algirdas Dankisas – žurnalistas, fotografas, eseistas“ (projekto vadovė – Rita Nesavaitė) ir jį parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių rajono savivaldybė. Knygos sudarytoja (ir šių eilučių autorė) – literatūrologė profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė. Kalbos redaktorė – Rima Vilkienė.
Gausią archyvinę medžiagą medžiagą reikėjo struktūruoti ir paversti įtaigia knyga – su daug nuotraukų, faksimilių, įdomių tekstų, kita medžiaga. Labai ačiū A. Dankiso šeimai, kuri maloniai sutiko pasidalinti turimais archyvo lobiais ir leido juos publikuoti. Vienintelė iki šiol buvusi išleista jo kūrybos knyga – „Ką šlama ašuotės“ (Šiauliai: Saulės delta, 1995, 64 p.). Kelionių apybraižų ir vaizdelių knyga nėra didelė, tačiau ji atspindi pasirinktą rašymo kryptį – temas, pasakotojo poziciją, netgi įvaizdžių sistemą, ji nelabai kito visą gyvenimą.
Ši, naujoji knyga, rašytojo ir redkolegijos nario Vytauto Kirkučio siūlymu, pavadinta poetiškai – „Pelėdos valanda“. Tai vieno iš A. Dankiso kūrinių pavadinimas. Pelėdos valanda – ji stoja po trečios valandos ryto – žvejui visų pirma reiškia laiką, kai Kuršių mariose žvejojama stinta ir tikimasi gero kibimo. „Senieji pamario žvejai būtinai patvirtins, jog pelėdos valandą pagautos stintos – pačios gardžiausios. O jau kvapnios, kaip ankstyvą rytmetį iš daržo parnešti agurkai! Mat tada gamtos laikrodis ruošiasi skelbti aušros atėjimą“ („Pelėdos valanda“). Tačiau Dankiso svarstymai išplečia pelėdos valandos sampratą. Tai ir „laiko erdvės reklama, tam tikra nušviesėjimo ieškančiųjų emblema, aukštesnė aiškiaregystės forma“.
Naktis, praleista su „tetule pelėda“, galimas dalykas, autoriui reiškia ir rašymo laiką, kai skubama dėlioti žūklės įspūdžius ant tuščio popieriaus lapo, o „naktys stengiasi paslėpti akimirkas – kur prasideda ir baigiasi pelėdos valanda“. Knyga pradedama didžiausiu skyriumi „Žūklės spalvos“, kuris dalijamas į du poskyrius „Su meškere po Žemaitiją“ ir „Tolimųjų kraštų šauksmas“. Būtina pasakyti, kad iš esmės šis skyrius – tai atskira knyga, kuri buvo paruošta paties autoriaus, tik knygos nespėta išleisti dėl įvairių priežasčių. Rengiamoje knygoje buvo įrašyta ir autoriaus dedikacija „Skiriu žmonai Birutei ir dukrai Erikai“. Žvejo takais išvaikščiota Žemaitija, aplankyta daugybė tolimų egzotiškų kraštų ežerynų ir pelkynų, upių, kopinėta Kaukazo kalnuose, žvejota srauniose kalnų upėse ir šaltuose ežeruose. Šių žvejybos klajonių patirtis suguldyta kelionių apybraižose (šio žanro kūrinių parašyta daugiausia), įamžinta nuotraukose. Norint geriau perteikti vietos koloritą ir siekiant teksto autentiškumo, aprašomi žmonės prabyla žemaičių tarme. Labai dėkojame Šiaulių universiteto docentui Juozui Pabrėžai už žemaitiškų intarpų redagavimą.
Poskyryje „Tolimų upių šauksmas“ skaitytojas nuvedamas į egzotiškus kraštus. Išgirstame egzotiškus lietuvio ausiai tolimų vandenų pavadinimus – Jakutijos Purkikito upė, Archangelsko Niuchčios upė, Altajaus Šavlos ir Junguro upės… Visos jos patirtos kūniškai – keliaujant ir sunkiai įveikiant slenksčius, nugalint pavojus, grožintis ir bandant suprasti gamtos paslaptis. Svarbu pasakyti, kad daugelis tų tekstų buvo publikuoti gamtos žurnaluose, o jie neretai diktavo ir teksto apimtį, ir struktūrą. Periodikos specifika nulėmė ir pažintinį tekstų pobūdį, kur nemažai vietos skirta faktų kalbai. Skaitytojas aptiks ir žuvų svorio, ilgio duomenis, kitų detalių, o greta gali eiti vaizdingiausi grožiniai žuvų aprašymai, originalūs palyginimai, netikėti epitetai: žalvariašoniai lynai, degtuko dydžio gružliai, rainieji plėšikai ešeriai…
II skyriuje „Pirmykštis žmogus“ sudėta įvairių žanrų proza. V. Dankisas bandė rašyti ir apsakymus, miniatiūras, vaizdelius. Netgi rašydavo savotiškus dienoraščius, kur tekstą derindavo su nuotraukomis, o kitur nuotraukų albumą palydėdavo poetiška įvadine miniatiūra. Meniniu požiūriu stipriausias apsakymas yra „Pirmykštis žmogus“.
Netikėčiausias Algirdo Dankiso archyvų radinys – eilėraščiai. Keista, kad jie iki šiol visai nebuvo skelbti. Matyt, autorius nedrįso jų rodyti, gal tik patiems artimiausiems žmonėms. Didumą jų sukaupė į vieną segtuvą, pavadintą „Bitkrėslės geria lietų“. Bitkrėslė, kuklus pievų augalas, ne sykį užfiksuotas ir jo fotografijose. Visi eilėraščiai – be pavadinimo, išskyrus vieną, pavadintą „Šilkinis spalis“. Kaip ir prozoje, eilėse dominuoja gamtos tema. Tai gamtos impresijų ir gamtos filosofijos poezija. Eilėraščio kalbantysis – gamtos vaikas, patiriantis gamtą – ir dangaus kūnus, ir vandenis, ir augalus… Ryškūs ir kiti motyvai – bėgančio laiko, atsėlinančios senatvės.
Skyriuje „Išskirtinės valandos“ publikuojami 7 fotografijų ciklai „Lietuvos metų laikai“, „Kuršių nerijos poezija“, „Augalų raštai“, „Laimikis – ir pasigrožėt“, „Saulėtekių ir saulėlydžių varsos“, „Kaukazo kalnų erdvės“, „Tolimų kraštų vandenys“. Jų esama išties įdomių – autorius fiksuodavo Lietuvos ir tolimų kraštų gamtovaizdžius (jų daugiausia). Žmogus tarsi romantikų paveiksluose neretai susiliejęs su gamta, tik maža figūrėlė gamtos prieglobstyje. Tai labai dera su A. Dankiso gyvenimo laikysena ir požiūriu į gamtą. Į akis krenta pomėgis fotografuoti saulėtekius ir saulėlydžius. Ši kosminė drama prikaustydavo keliautojo žvilgsnį: po ilgos kelionės dienos buvo galima sustoti ir pamąstyti. Dankisas turėjo akį, kaip pasakytų žmonės.
Prisiminimų skyriuje pateikiami skirtingų žmonių parašyti A. Dankiso portretai – Vytauto Kirkučio, dukters Erikos, kolegų žurnalistų, kaimyno. Vis kitomis spalvomis atsiveria šis įdomus žmogus.
Knygos gale pateikiama bibliografės Ritos Nesavaitės parengtas Algirdo Dankiso biliografijos sąrašas. Jį sudaro net 683 įrašai – štai kiek daug parašyta per gyvenimą! Kruopščiai sudaryta bibliografija puikiai atspindi žurnalistinio darbo plotį ir turinį.
Knygą pasitinkant surengtos dvi parodos bibliotekos erdvėje – „gyva“ ir virtuali, kurios pristato naujosios knygos vaizdus ir tekstus. Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos svetainėje galima pasižiūrėti parodą „Algirdo Dankiso vaizdų ir žodžių takais“ ( https://srsvb.lt/algirdo-dankiso-zodziu-ir-vaizdu-takais/), o Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekoje – Algirdo Dankiso fotografijų parodą – „Gamtos poezija Algirdo Dankiso fotografijose“ (https://www.youtube.com/watch?v=gkN8XYNUsPs&feature=youtu.be&ab_channel=Kur%C5%A1%C4%97n%C5%B3VytautoVitkauskobiblioteka&fbclid=IwAR3s4PduAYOgviGNWSfY_nPrzCCNKvJ9ExxPljp-ZMBnYBoNYNILW_QAqww).
Prasminga, kad biblioteka leidžia savo krašto kūrėjų darbus. Šalia 2019 metais išleistos Antano Budzinsko knygos „Vienatvė – draugė mano…“ į lentyną gula dar vienas vertingas literatūros (o šiuo atveju – ir fotografijos) leidinys, atversiantis naujus savo žemės ir tolimų šalių horizontus.
Džiuljeta Maskuliūnienė
