Iš istorijos yra žinoma, jog Tėvynės meilė prasiveržia sunkios priespaudos metais, kuri būna primetama okupantų. Tokių pavyzdžių randame ir Lietuvos istorijoje, kai tikrieji savo tėvynės patriotai sunkiu jai metu už jos laisvę aukojo patį brangiausią savo turtą – gyvybes. Tarp tokių buvo ir buvęs Lietuvos kariuomenės karo lakūnas, pokario laisvės kovų dalyvis, paskutinės partizaninės periodinės spaudos leidėjas ir paskutinis tos kovos kovotojas, su ginklu rankose žuvęs nelygioje kovoje, Konstantinas Liuberskis – Žvainys.
Pasuko į aviaciją
Kas buvo šis, palyginti mažai kam Lietuvoje dar žinomas partizanas ir kuo jo kova išsiskyrė iš kitų jo ginklo brolių vestos kovos prieš savo tėvynės pavergėjus, pabandysiu atsakyti šioje apybraižoje.
K. Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. ūkininkų Emilijos ir Mikalojaus Liuberskių šeimoje, anuometiniam Žagarės valsčiui priklausiusiame Stungių kaime, dabartiniame Joniškio rajone.
Kaip daugelis tos kartos lietuvių vaikų, taip ir Liuberskių Kostukas, nuo mažens buvo auklėjamas Dievo ir tėvynės meilės dvasia. Tad nenuostabu, kad pradėjęs lankyti Žagarėje veikusią „Saulės“ draugijos išlaikomą progimnaziją, joje buvo jau tautiškai susipratęs. Besimokydamas, be pagrindinių mokslo žinių jis ėmė domėtis sportu, technika bei kitomis mūsų krašte pradėjusiomis populiarėti naujovėmis. Visa tai nepriklausomoje Lietuvoje jau buvo prieinama. Tad paskutiniaisiais šioje mokykloje mokymosi metais K. Liuberskas ne vienam buvo teigęs, kad ateityje ketina tapti lakūnu.
Būdamas uoliu ir pareigingu mokiniu, gerais pažymiais 1930 metų pavasarį K. Liuberskis baigė progimnaziją. Vienerius metus praleidęs tėvų namuose, 1932 m. gegužės 1 d. jis buvo priimtas į Kauno Karo aviacijos mokyklos puskarininkių skyrių, o jį be sunkumų 1934 m. lapkričio 1 d. baigęs, buvo paskirtas į tarnybą Zokniuose. Apie tarnybą savo atsiminimuose K.
Liuberskis rašė: „…Laimingi tuomet raižėme žydrąją Tėvynės padangę iš Anglijos pirktais „Glosta Gladiator’’ naikintuvais. Kiek aš tuomet patyriau nuostabaus džiaugsmo ir laimės per tuos aštuonerius karo aviacijoje tarnautus metus! Kiek įvairiausių „kringelių’’ ir keisčiausių vingių tekdavo suprakaitavus atlikti ten, oro platybėse, kur atrasdavau tai, kas vadinama teisinga figūra, aukštąja pilotažo oro akrobatika. Dangaus mėlynė tarp baltų kaip pūkas debesėlių greitai, lyg paukštis skraidančioje mašinoje, prie dusliai burzgiančio motoro daug, neapsakomai daug laimingiausių lyg perlas žėrinčių valandėlių pergyveno mano jauna širdis…“ (1)
Lakūno karjera
Pravartu pažymėti tai, jog K. Liuberskis vyresnių vadų buvo gerbiamas ir ne kartą buvo skatinamas. Kad buvo pavyzdingas tarnyboje, įrodo tai, kad jam 1935 m. rugsėjį teko dalyvauti Kaune vykusioje aviacijos šventėje, o 1936 m. gegužės 24 d. karo aviacijos šventėje skraidė lėktuvu „Ansaldo A 120“, demonstruodamas eskadrilės rikiuotėje aerodromo ir kitų taikinių puolimą. 1937 m. birželio mėnesį baigus aklojo skraidymo mokymą, K. Liuberskiui buvo suteiktas pirmos eilės lakūno vardas, 1938 m. birželį teko dalyvauti Kaune vykusiuose karo aviacijos dienos skraidymuose, o 1939 metais perkeltas tarnauti į 5-ąją naikintuvų eskadrilę, tų pačių metų lapkričio 1 d. Vilniaus grąžinimo Lietuvai proga teko parado metu skristi į Vilnių. 1940 metais K. Liuberskiui buvo suteiktas viršilos laipsnis.
Lemtingas pavasaris
Atgavus istorinę Lietuvos sostinę, artėjo daug didesni ir skausmingesni Lietuvai praradimai. Apie tai savo atsiminimuose K. Liuberskis rašė: „1940 metų pavasaris išaušo taip pat malonus ir šiltas, taip pat išjudino gamtą. Bet Lietuvos žemė kažkodėl nelinksma skleidė gležnučius medžių lapelius, kažkodėl ir gėlės nuliūdusios pievose žvalgėsi kažko nesuprasdamos, laukdamos“. (2)
O laukti ilgai nežinios neteko. Ji Lietuvos nepriklausomybei ir tėvynės laisvei atėjo netikėtai ir skausmingai. Ką anuomet teko išgyventi daugumai lietuvių, o ypač karių, apie tai K. Liuberskis savo atsiminimuose rašė : „ Vieną dieną, visai nelauktai, raštinė gavo telefonogramą apie tai, jog pažeista oro erdvė – mūsų žydrąja padange skrenda raudonųjų valdovų pasiųsti daugiamotoriai transporto lėktuvai, lydimi naikintuvų. Įsivyravo mirtina tyla. Tai buvo tyla prieš baisią audrą, prieš kruvinąsias kautynes už lietuvių laisvosios žemės ir jos padangės pažeidimą.
– Eina vadas, – kažkas, žvelgdamas pro langą, sutrikdė nemalonią tylą. – Eime pas jį !, – pasiūlė kitas balsas. Pakilę būreliu išsiveržėme iš raštinės, skubėjome prie vado, kuris ėjo iš krautuvėlės pro gėlių klombas. Ėjo kiek pasikūprinęs, lėtu, pavargusiu žingsniu. Matyt, paskutiniųjų dienų nemalonūs įvykiai šį dar jauną, tvirtos dvasios vyrą prislėgė, pasendino.
– Tamsta vade, reikia jau kilti, reikia pasitikti, jau raudonieji gremėzdai virš mūsų žemės skrenda! Reikia skubėti, kiekviena minutė brangi… Dar kol į aukštį pakilsime, – apstoję savo numylėtą vadą aiškinom paskubom, karštai, vienas labiau už kitą norėdami įtikinti duoti leidimą skristi. Bet šį kartą mūsų vado veidas buvo supliuškęs, miglotas akių žvilgsnis įbestas į tolėliau esantį garažą, o jo balsas kalbant buvo keistas, netvirtas.
– Taigi, reikėtų, vyrai! – su kažkokia širdgėla sunkiai ištarė jis. – Aišku, jog mes privalėtume grumtis. Bet dabar… Šis paskutinis jo „bet dabar“ kažkokiu blogu nujautimu nusmelkė širdis.
– O dabar kas ? ! – … beveik visi vienu balsu paklausėme savo eskadrilės vado.
Jis iš lėto liūdnai užbaigė: „ Dabar… Dabar nekilsime, neskrisime ir nepasitiksime!..“
Mūsų rankos lyg nutirpusios nutįso žemėn, o širdyse pajutome didelę skriaudą, pažeminimą, įžeidimą ir keistą, vis labiau didėjantį sunkumą.
– O kodėl nekilsime ?.. – puskarininkio Žadeikio balse suvirpėjo pagieža. Vadas, žvilgtelėjęs į kalbantįjį ir į mus visus, suprato, kaip sunkiai išgyvename pirmąjį pamintą orumą, pirmąjį nepriklausomybės pažeidimą.
– Mums, kaip visuomet, taip ir šią sunkią minutę, reikia klausyti aukštesniosios vadovybės, kariuomenės štabo, prezidento nurodymų bei įsakymų, – pasakė vadas, liūdnai pro mus žiūrėdamas į geltoną štabo pastatą. – Šią minutę mes įsakymo kilti neturime ir būkime pasirengę, gal ir sulauksime, – kažkaip neįsitikinęs užbaigė ir nuėjo į savo kabinetą.
Laukėme… Nerasdami iš nekantrumo vietos, trynėmės angaruose, slankiojome po raštinę, kiemą, skaityklą, o sunkios, įtemptos minutės slinko lėtai, virsdamos mums valandomis, paromis…
Okupacija
Pagaliau… Pagaliau sulaukėme. Sulaukėme ne leidimo skristi. Bet… raudonųjų gremėzdų. Iš pradžių išgirdome duslų, lyg išklerusio traktoriaus motoro burzgėjimą, o vėliau toli horizonte pamatėme juodą, mažytį tašką, kuris vis didėjo ir didėjo. Po pirmojo lėktuvo pasirodė antras, trečias, ketvirtas, o vėliau – daugybė juos lydinčių naikintuvų. Transportiniai gremėzdai, atgabenę kiekvienas po 40 kareivių, lėtai suko ratu apie mūsų aerodromą.
– Ui, o kaip lėktuvas atrodo ? – išgirdau šalia savęs pas mus tarnavusio žydo Jokūbo Savičiaus balsą.
– Taigi panašūs į varnus, – neatsigręžęs atsakiau piktai.
– Ui, o vis dėlto gerai, kad nekilote, dabar kur nors negyvi gulėtumėt! – vis dar girdėjau pašonėj kalbant.
– Verčiau būtume buvę gulėti, negu tai regėti, – išgirdau susierzinusį psk. Mikalausko balsą.
Štai, štai jau pirmas atskridęs raudonasis gremėzdas, pirmasis svetimas lėktuvas be mūsų vadovybės sutikimo ir leidimo tupia į mūsų mielą Zoknių aerodromą. Sunkiai, labai sunkiai atsimušė didžiulio lėktuvo ratai į mano širdį, kai pasišokinėdami riedėjo lygia aerodromo pieva. Taip, tai buvo neužmirštama, baisi akimirka. Mus paėmę be kovos, paprastai, kaip viščiukus, po pirmojo tūpė antrasis, trečiasis, ketvirtasis… O po jų – naikintuvai. Nutūpusios, užėmusios aerodromą mašinos išsidėstė pakraščiais, budėjo žvalgai ir oro šauliai prie kulkosvaidžių. Raudonieji, užgrobę mūsų aerodromą, saugojo, kad jiems grobio kas neatimtų. Grupė atskridusių sovietų karininkų sugriuvo į štabą, į pulkininko Liorento kabinetą. Visi angarai ir dirbtuvės buvo uždaryti ir užplombuoti. Atėmė lėktuvus, begėdiškiausiu būdu išmušė ginklus iš rankų. Tapome menkaverčiais žmogeliais, mums keliai į erdves, į plačiąsias dangaus mėlynes buvo uždaryti“. (3)
Atleistas iš aviacijos
1940 m. rugpjūčio 28 d. K. Liuberskis, jau Lietuvoje šeimininkaujant sovietiniams okupantams, buvo apdovanotas lakūnų garbės ženklu „Plieno sparnai“, kuris buvo lakūnų pasididžiavimu, o jau spalio 28 d. buvo atleistas iš sovietų valdžios naikinamos Karo aviacijos. Kaip visa tai vyko, savo atsiminimuose K. Liuberskis rašė: „Pagaliau mūsų įgulos drumzlinosios padugnių nuosėdos pradėjo veržtis į viršų. Jos, drumsdamos iki šiol buvusią ramią karišką tvarką bei drausmę veržėsi kunkuliuodamos, įšėlusios į paviršių. Pirmučiausia mūsų įguloje eiliniu tarnavęs žydas Jokūbas Savičius pasidarė politrukas. Puskarininkis Vytautas Briedis buvo pasiskyręs sau štabo karininko pareigas. Jaunesnysis puskarininkis Kazimieras Butkus ,,sovietskų informacijų“ portfeliu nešinas pradėjo mus politiškai „šviesti“. Puskarininkis Stanislovas Lapinskas užmezgė kažkokį slaptą ir gal net per daug slaptą pažintį su atėjūnais karininkais. Mūsų ankstesnieji karininkai, įgulos viršininkas pulkininkas Liorentas, majoras Namikas, majoras Masys ir kiti kažkur nepastebimai pranyko.
Įgulos vado pareigas toliau ėjo kapitonas Buvarauskas. Kai tik burliokai įsiveržė į Zoknių aerodromą, mūsų skraidymai nutrūko, prie lėktuvų prileisdavo tik motorus išbandyti ir tai tik su didžiausiu atsargumu bei sekti mus. Šis nuolatinis mūsų neįprastas sekimas, nepasitenkinimas, kiekviename žingsnyje tylus niekinimas erzino iki pasiutimo. Visų nuotaika buvo baisiai bjauri, norėjosi iš tos šlykščios marmalynės kuo skubiau ištrūkti.
Pagaliau visi atsikvėpėm lengviau. Vieną popietę iš Kauno automašinėle atvažiavo aviacijos viršininkas majoras generolas Antanas Gustaitis. Mes visi nudžiugome, vildamiesi, jog šis puikus vyras, iki šio mums buvęs tikras tėvas, dabar ištrauks mus iš tos baisios prarajos. Susirinkus mums visiems į klasę, jis ilgai tylėdamas nervingai pirštais barškino stalą. Buvo matyti, jog jam sunku pradėti kalbą. Pagaliau mirtinoje tyloje pasigirdo liūdnas balsas.
– Taigi matote, aš jus visus atrinkau iš geriausiųjų geriausiuosius ir pasilikau karo aviacijos tarnyboje. Turiu pasakyti, jog buvau jumis patenkintas… – Čia generolas Gustaitis trumpai sukosėjęs nustojo kalbėti. Jo gražus, mielas veidas, matyt, daugelio nemigos naktų išvargintas, buvo apsiblausęs, skausmingas. Jis kurį laiką patylėjo. Pagaliau ryžtingai pasakė tai, dėl ko atvažiavo. – Ir dabar štai prigyvenome tokį mums visiems skausmingą laikotarpį, jog aš jus visus privalau iš karo aviacijos tarnybos atleisti. Šiandien jūs visi tarnaujate paskutinę dieną Lietuvos karo aviacijoje!.. Likite sveiki!.. – Sunkiai, liūdnai užbaigęs, jis pakilo ir lėtu žingsniu išėjo.
Graudus buvo šis išsiskyrimo momentas. Palengvėle išslinkę į kiemą dar matėme, kaip burliokų lydimas mūsų aviacijos tėvas įsėdo į mašinėlę ir pradingo vieškelio dulkių sūkury. Kitą dieną prasidėjo Zoknių perdavimas sovietų įgulai. Visokiausių komisijų, specialistų ir pakomisijų grupės zujo po angarus, štabą, ūkio kuopą, krautuvę, kareivines ir kitur, kur buvo nors trupinėlis valdiško turto.
Pagaliau įgudusių plėšikų gauja iš ūkio kuopos vado kapitono Karaliaus perėmė visą Zoknių įgulos kilnojamą ir nekilnojamą turtą, kibo ir į mūsų nugaras. Visus sušaukė į sandėlį, Raudonieji vagys skaitydami ūkio knygas plėšė nuo mūsų nugarų striukes, batus, kombinezonus, pošalmius, akinius ir visą kitą, kuo mus valdiškas sandėlis buvo aprūpinęs. Nuo mūsų nuplėštus rūbus kitam sandėlio gale skubiai vilkosi raudonieji karvedžiai.
Garbė Dievui Tėvui, dar ir šiandien džiaugiuosi, kad jie nepaskaitė už gautus rūbpinigius pirktas mūsų uniformas valdiškomis, tai dar, ko gero, būtų tekę mums iš Zoknių išeiti tokiems, koks kadaise rojaus saulės spinduliuose šildėsi Adomas…
Apiplėšti, pažeminti ir išjuokti ėjome iš sandėlio. Giliai įžeistos širdys liūdėjo, sunkiai kentė…
Prieš važiuodami į namus, visi paskutinį kartą susirinkome angaruose, slankiojome tarp lėktuvų. Kaip čia miela, sava…
– Paskutinį kartą… Paskutinį… – dejavo kažkas gailiai“.
Prieinu prie savo brangiojo draugo „Gloser Gladiator 712“. Kiek mes ten aukštai tylioje erdvių mėlynėje vartėmės, broluži? Kiek be galo brangių, niekad neužmirštamų, lyg vėjas laisvų valandėlių mudu drauge išgyvenom ten aukštai, tarp debesėlių? Kiek daug kartų mudu, drauguži, girdėjom klaikų mirties juoką, matėme jos kaulėtą veidą? Taip, taip, sujungė mus, brolyti, erdvė, sujungė neišskiriamai, amžiams. O dabar?.. Dabar reikia skirtis… – Iš lėto įlipęs atsisėdau kabinoje. Paskutinį kartą žiūrinėjau aukščio, greičio apsisukimų rodykles, kompasą. Patikrinau benziną, – pilnas bakas. Taip… Taip visuomet prieš skridimą. Sukinėjau vairus, jie gležni, lyg raumenys, nustoję jėgos. Taip, drauguži brangiausias, mums trūksta erdvės. Trūksta… Be jos mes bejėgiai… – Sunkiai šnabždu, glostydamas vairalazdę.
Ateis diena, broluži, kai raudonieji prūsokai vėl turės grįžti į savo plyšius. Aiškinau karštai savo sidabrinių erdvių bičiuliui. Tuomet vėl susitiksime ir laisvi ūžtelėsime aukštyn. Netikėtai, patsai to nejausdamas, pasilenkiau ir pabučiavau vairalazdę. Lik sveikas! Iki pasimatymo!.. Susijaudinęs lipau iš kabinos. Nueidamas dar kartą atsigręžiau į savo brangųjį erdvių draugą. Pilkoje angarų prieblandoje jis stovėjo išdidus, skaidriai žibėdamas sidabru. Susigraudinusi širdis krūtinėje peršėjo. Mačiau kaip ir kiti lakūnai sukinėjosi apie savo lėktuvus. Pagaliau visi susirinkome į sunkvežimį ir išriedėjome pro aerodromo vartus paskutinį kartą…“ (4).
Šaltiniai :
1. Kostas Liuberskis. Tai, kas neužmirštama // Karys. – 1992. – Nr. 10. – P. 12.
2. Ten pat.
3. Ten pat. – P. 14.
4. Kostas Liuberskis. Tai, kas neužmirštama // Karys. – 1992. – Nr. 11. – P. 8 – 9.
(Bus daugiau)
Vilmantas KRIŠTAPONIS
Autoriaus archyvo nuotr.
