Apie realų istorinį personažą, žmogų Tadą Blindą (1846-1877) biografijos dar nėra parašytos ir vargu ar kas parašys (nors kas žino?). Tačiau kraštotyrininkai, istorikai, žurnalistai ir rašytojai, šiuo XIX amžiaus antros pusės veikėju pastoviai domisi.
Kodėl žavimės razbainykais?
Skaitytojams pateiksime trumpą, tikrą „svieto lygintojo“ biografiją, „pasakojimą apie Blindos gyvenimą ir mirtį“, kuri gal būt daugeliui nėra žinoma, nes skelbta buvo ne masinėse informacijos priemonėse galėjo likti ir nepastebėta. Ją pristatę, taip pat pateiksime ir T. Blindos mitologizavimo istoriją, tai yra, kas su jo biografija tam tikru laiku buvo padaryta, ir kodėl.
Na ir žinoma, ar turėjo kokių sąsajų Tadas Blinda su mūsų – Kuršėnų kraštu.
Istorikai nemažai dėmesio yra skyrę kalėjimų, bausmių, nusikaltimų, banditizmo, piratavimo istorijai, įvairiais aspektais ją išanalizavę ir apmąstę. M. Foucault, J. E. Thomson, E. Hobsbawm, lietuviai V. Sirutavičius, R. Praspaliauskienė, T. Balkelis, kiti autoriai.
Istorikai, literatūrologai, psichologai jau seniai pastebėjo žavėjimosi nusikaltėliais fenomeną ir bandė jį paaiškinti. Kodėl nenusikalteliai žavisi nusikalteliais? Psichologų manymu, nusikaltėliais žavimasi ne tiek dėl jų nusikalstamos veiklos, kiek dėl asmeninių savybių: drąsos, laisvės, iššūkio papročiams ir elgesio normoms. Nusikaltėlis tarsi įkūnija laisvę.
Vienais atvejais nusikaltėliais žavimasi dėl valstybės tironiškumo, kitais – dėl jos silpnumo ( Rimos Praspaliauskienės monografija „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“(toliau tekste – min. veik.).
Ericas Hobsbawmas pasiūlė „socialinio banditizmo“ terminą. Pagal jį, tai yra socialinio protesto forma, daugiausia būdinga valstietiškoms visuomenėms. Socialiniai banditai yra valstietiškų visuomenių nariai ir jų laikomi herojais, keršytojais, kovotojais už tiesą, kartais net išsivadavimo lyderiais, net jeigu valdžia juos laiko tiesiog nusikaltėliais. Jis taip pat įžvelgė, kad socialiniai banditai paprastai iškyla visuomenėse, kurios išgyvena socialinį virsmą (dažniausiai iš agrokultūrinės santvarkos į industrinę), ekonomines krizes ar visuotinį nepriteklių (T. Balkelis, „Kultūros barai“, 2007 m. (toliau tekste – T. Balkelis, ten pat).
Štai čia ir galime pašnekėti apie T. Blindos mitologizavimą.
Blindos mitologizavimas
Apie jį medžiagą rinko Lazdynų Pelėda, norėdama parašyti veikalą, apysaką ar pjesę, tačiau personažas jai nepatiko ir ji atidavė medžiagą Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui (1852-1916). Jis pasinaudojo medžiaga ir parašė pjesę „Blinda, svieto lygintojas“, kuri pirmą kartą buvo suvaidinta 1907 metais Vilniuje. Pjesė iš karto tapo populiari, vaidino mėgėjai visoje Lietuvoje. Pagrindinis personažas T. Blinda tapo tautinio atgimimo personažu, nes plėšė lenkų dvarininkus ir padėjo paprastiems žmonėms.
Tarpukariui T. Blindos tema nebuvo labai plėtojama, bet sovietmečiu „svieto lygintojas“ vėl tapo paklausus, nes jis tapo valstiečių kovotoju, ginančiu engiamųjų interesus. Jis buvo sukurtas, kad atitiktų „klasių kovos“ interesus.
Šių laikų Blinda jau perėjo į popkultūros erdvę, 2004 metais A. Mamontovo miuziklas, jį darė „kovotoju už laisvę ir teisybę“, buvo išleistas miuziklo diskas.
„Blindos virtimą kompiuteriniu produktu pratęsė ir CD-ROM žaidimo „Kieti riešutėliai. Tadas Blinda. Kirčiavimas“ (2007) pasirodymas. Čia jis buvo pristatomas kaip „grynos“ lietuvių tautinės valstietiškos kultūros simbolis“ (T. Balkelis, ten pat).
Na, ir žinoma, filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, skirtas „prikelti kultinio Tado Blindos legendą“ ir „sukurti lietuvišką atsvarą kino teatruose rodomai populiariai holivudinei produkcijai“ (T. Balkelis, ten pat). Juokingiausia, kas galėjo nutikti pasirodžius šiai visiškai istorinei fikcijai, kurioje nebuvo nei vieno realaus istorinio fakto, mokytojai vedė vaikus klasėmis žiūrėti šį filmą, tarsi istorinį, o ne komercinį „atsvarą holivudo produkcijai“.
Pereinant prie tikrosios, paremtos istoriniais šaltiniais plėšiko T. Blindos gyvenimo biografijos, reikia paminėti dar vieną faktą, kad 1912 metais „Šaltinyje“ buvo išspausdinta žinutė „Blindos sukaktuvės“, joje rašoma, kad: „Žemaitijoje buvo labai pagarsėjęs plėšikas Blinda. Daug jisai su savo kuopa nužudė žmonių, bet pagaliau ir pats galą gavo – liko suimtas ir nužudytas. Neseniai sukako 30 metų nuo Blindos mirties. Tą dieną susirinko daugelis senių, kurie Blindą pažinojo. Tie seniai pasidalijo tarp savęs atsiminimais apie Blindą, padūsavo ir prašė Dievo, kad tokių Blindų daugiau neatsirastų“ (R. Praspaliauskienė, min. veik. p. 130).
Komentarų, manau nereikia.
Blindos biografija
Nuosekliausiai Tado Blindos gyvenimo istoriją ir jos mitologizavimą yra analizavęs istorikas Tomas Balkelis. Jo tyrimo medžiaga spausdinta 2007 metais žurnale „Kultūros barai“ mes ir pasinaudosime.
„Tadas Blinda gimė laisvųjų (valstybinių) Žemaitijos valstiečių šeimoje Kinčiulių kaime, netoli Luokės, Kauno gubernijoje, 1846 metais. Šeimos socialinė padėtis nepranašavo jam kilnaus plėšiko karjeros – Blindos buvo privilegijuota šeima tarp apskrities valstiečių. Valstybiniai valstiečiai neturėjo eiti lažo vietiniams žemvaldžiams. Blindos tėvas Tadeušas buvo pasiturintis ūkininkas, turėjo apie 40 hektarų žemės ir Viekšnių miškų urėdo tarnybą. Kaip valstybės tarnautojas, jis turbūt buvo raštingas, kaip greičiausiai ir jo sūnus, bent jau taip teigia kai kurie liudytojai.
Tai, kad Blindos buvo pasiturintys valstiečiai, liudija ilgas ir detalus testamentas, kuriuo Elžbieta Blindienė 1867 metų sausio 15 dieną sūnui Tadui užrašė savo turtą. Be daugelio ūkio rakandų minimi „trys arkliai, šešios karvės ir kiti smulkesni raguočiai, tarp jų – keturi veršiukai. Kiaulės keturios, ožkos trys, žąsys šešios. (…) ratai darbiniai, išeiginiai ar vienkinkiai, be to, rogės…“ Sūnus gavo ir „vieną didelį, pastatomą ant žemės, įtaisytą į spintelę, laikrodį“ – retą daiktą Lietuvos valstiečio ūkyje. Tadas ūkį paveldėjo būdamas vos dvidešimties ir įsipareigojo mokėti tėvams didelę išimtinę.
1867 metų vasario 7 dieną vedė aštuoniolikmetę valstietę iš gretimo kaimo Barborą Viktoravičiūtę. Luokės bažnyčios santuokos registrų knygoje išlikęs įrašas apie jų vestuves yra paskutinis liudijimas apie Blindą, dar neperžengusį įstatymo. Blindos turėjo tris dukras: Ievą (g. 1869), Oną (g. 1872) ir Marijoną (g. 1876).
Po ankstyvos tėvo mirties jos sėkmingai ištekėjo.
Žmona antrą kartą ištekėjo praėjus vos septyniems mėnesiams po Tado mirties: greičiausiai reikėjo kuo skubiau pasirūpinti dideliu ūkiu ir mažamečiais vaikais.
Daugelis amžininkų teigė, kad Tado Blindos būta aukšto, stipraus ir išvaizdaus vyro, kaimynai jį gerbė. Yra keli liudijimai, kad, būdamas kiek vyresnis nei dvidešimties metų, vietinių valstiečių buvo išrinktas valsčiaus seniūnu (starosta). Be abejo, tai netipiškas atvejis, bet greičiausiai jis atspindėjo Blindos užimamą socialinę ir turtinę padėtį. Daugiau faktų apie Blindą lyg ir nėra, belieka pasikliauti pusiau legendiniais pasakojimais. Kodėl žmogus, užimantis tokią socialinę ir turtinę padėtį, pasirinko plėšiko kelią?
Keli šaltiniai teigia, kad Tadas turėjo jaunesnį brolį Antaną, kuris buvo išmestas iš kunigų seminarijos ir ištremtas į Tobolsko guberniją Rusijoje. Neaišku, ar jo brolis buvo ištremtas dėl to, kad dalyvavo 1863 metų sukilime, kaip teigia kai kurie autoriai, ar kad buvo susijęs su nusikalstama Tado veikla. Tačiau herojiškasis Blindos mitas vėliau puikiai išplėtojo asmeninio keršto už brolį liniją.
Kita, kur kas populiaresnė, legenda pasakoja, kad kartą Luokėje Blinda įsivėlė į konfliktą su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu, vienu turtingiausių Žemaitijos žemvaldžių. Oginskis tarnams įsakė viešai nuplakti porą nepaklusnių valstiečių, o Blinda, kaip valsčiaus seniūnas, tam pasipriešino. Pasak legendos, įsiutęs Oginskis bizūnu šmaukštelėjo Blindai, bet pastarasis išlupęs įnagį iš rankų, tuo pačiu atsilygino kunigaikščiui. Konfliktas tuo nesibaigė, nes Oginskis keršydamas kreipėsi į valdžios pareigūnus. Blinda buvo priverstas palikti namus ir slapstytis Bivainės girioje.
Pusiau mitologinė Blindos transformacija iš lojalaus valstiečio į maištingą nusikaltėlį daugeliu atžvilgių panaši į kitus socialinių banditų mitus, kuriuose socialinės neteisybės aktą dažniausiai lydi asmeninė nuoskauda. Be to, socialinis banditas atsiduria laukinės gamtos prieglobstyje (girioje, kalnuose, džiunglėse, prerijose ar stepėje), kuri yra klasikinė romantiško herojaus veiksmo vieta, „tautos dvasią“ įkūnijantis kraštovaizdis. Girios ir laukinės gamtos vaizdinių gausu legendose apie kilnius plėšikus – romantizuotus herojus“.
Kaip matome, iš principo, jo biografija yra visiškai neatitinkanti tam, kas buvo rodoma per 1972 metais sukurtą Lietuvos TV filmą „Tadas Blinda“ ar Rimanto Šavelio romane „Tada Blinda“. Arba 2004 metais sukurtame dainininko A. Mamontovo, to paties pavadinimo miuzikle, ar juo labiau 2011 metais pasirodžiusiame režisieriaus D. Ulvydo filme „Tadas Blinda. Pradžia“.
Herojaus „nuvainikavimas“
Mirties aplinkybės visiškai „nuvainikuoja“ mūsų herojų ir parodo buvus, paprastų žmonių nepaprastai, o gal tiksliau išsireiškus mirtinai nekenčiamą nusikaltėlį, kur pasitaikius progai, tiesiogine žodžio prasme minia, tiesiog ėmė ir nuličiavo.
Valdžios bausmė arkliavagiams buvo pakankamai švelni – paprastai nuo vienerių iki dviejų metų laisvės atėmimo. To meto statistika yra negailestinga, nes Rusijos imperijoje valstiečiai atgaudavo tik 10 procentų pavogtų arklių, todėl valstiečiai dažniausiai patys pagavę arkliavagius imdavosi teismo: žiauriai kankindavo ir dažniausiai nužudydavo.
Pagal arklių vagysčių skaičių Kauno gubernija visoje Rusijos imperijoje buvo šešta (1888-1893 metais). Teko aptikti caro valdininkų pastebėjimų, kad pavyzdžiui Šiaulių apskrityje gerų veislių arklių neauginta dėl blogų durpingų pievų ir ypač dėl arkliavagių baimės.
Žemaičių vyskupas buvo pastebėjęs piktai apie žemaičius: „Taip rodydamos dievobaimingais, geba vienok gerti arielką, paleistuvauti ir vogti užvis arklius“.
1884 metais „Aušroje“ rašoma, kad Baisogalos valsčiuje valstiečiai pagavę arkliavagį gyvą, stačią, užkasdavo žemyn galva į žemę, ir dar velėną uždėdavo, kad niekas nerastų tos vietos.
Taigi, žemiau pateiktas caro valdininkų dokumentas, kuris archyve buvo surastas 1993 metais, vaizduojantis paskutinę T. Blindos gyvenimo dieną, demaskuoja šį plėšiką ir nerodo, kokio nors ypatingo žmonių žiaurumo, nes yra tekę skaityti, kad dar apie 1920 metus Raudėnų valsčiuje valstiečiai pagavę arkliavagius „tardė“. Vienas nuo tardymo vietoje mirė, o kiti, tai matę, išpasakojo visus savo nusikaltimus.
Jonas KIRILIAUSKAS
(tęsinys kitame numeryje)
