Įrašai Lietuvos „vizitinėje kortelėje“

Prieš šimtą metų Kuršėnų, kaimyninių apylinkių žmonės, stodami savanoriais kovon su išorės priešais, kurdami savivaldą, dalyvaudami pirmuose demokratiniuose Steigiamojo seimo rinkimuose, pradėjo kurti savo valstybę. Taip buvo kuriami atkurtos Lietuvos valstybės pamatai, garantavę jos faktinę formą bei turinį.

Keliai veda į paštą

Tačiau be akivaizdžių valstybės institutų, buvo svarbu sukurti ir infrastruktūrą, užtikrinti informacinį tiekimą  teritorijoje, net lietuviškai užrašyti pavadinimus, kad Lietuvos valstybė būtų indentifikuojama viduje ir užsienyje. Viena svarbiausių valstybės institutų, natūraliu monopoliniu bei strateginiu objektu tuomet  buvo pašto paslaugos. Nors telegrafas ir laidinis telefonas mūsų krašte nebebuvo ypatinga  naujove, tačiau pagrindinė komunikacinė priemonė buvo paštas: mokama, tačiau labai svarbi paslauga. Svarbi yra viešoji kalba, užrašai, pavadinimai, koduojantys valstybę, kaip unikalų subjektą. Per visą valstybės istoriją viešuose dokumentuose buvo vartojama  lotynų, lenkų, vokiečių bei rusų kalba, pavadinimai ir panašiai. Šie svarbūs dalykai užfiksuoti ir mūsų krašto istorinėje informacijoje, aptinkamoje XVI–XX amžių šaltiniuose. Dominuoja Kurseny, Kurshany, Kurshan, Kurschany, Kurchenen nelietuviškos formos pavadinimai. Kaip, kada mūsų krašte atsirado  pirmieji, lietuvių kalbos „tėvo“ – J. Jablonskio – sunormintos kalbos įrašai? Vieni pirmųjų aptinkami pašto ženkluose. Tai ne tik istorinės, bet ir kolekcinės vertybės.

Okupacijų švytuoklė

Noriu akcentuoti, kad tiek Lietuvos valstybė, tiek mūsų kraštas kūrėsi po Pirmojo Pasaulinio karo ir  formaliai nebepriklausė nei kaizerinei Vokietijai, nei carinei Rusijai. Jos buvo panaikintos.

Karo veiksmai krašte prasidėjo 1915 metų balandžio-liepos mėnesiais. Vokietijos armijos ofenzyvos į Žemaitiją ir Kuršą metu.

Balandžio 29 dieną Kuršėnus užėmė 22-osios vokiečių kavalerijos brigados 3 kavalerijos skyrius. Tačiau gegužės 10 dieną miestelį užima Rusijos kariai, o liepos 21dieną galutinai isitvirtino vokiečiai.

1918 metų pabaigoje, de facto pasirašius Pirmojo Pasaulinio karo paliaubas, 1919 metų sausio mėnesį į Kuršėnus bei aplinkinius valsčius, įsiveržia jau sovietinės Rusijos, „tarptautinės“ divizijos 39-ojo pulko daliniai. Kovo 10 dieną, neįsitvirtinus sovietinei valdžiai, divizijos kariai palieka Kuršėnus.

Po trumpo atokvėpio, liepos 26 dieną Kuršėnuose, dabartiniame miesto seniūnijos pastate, įsikuria J. Virgoličiaus vadovaujama Westarmee arba Zapadnoj armyji 2-ojo korpuso vadavietė. Ši hibridinė formuotė, žinoma bermontininkų pavadinimu, savo  antspaudais ženklino ir pirmuosius lietuviškus pašto ženklus, siekiant paveikti jų naudojimą, gauti piniginių lėšų. Po rezultatyvaus lietuvių savanorių pasipriešinimo, bermontininkai 1919 metų pabaigoje kraštą apleido.

Tokioje padėtyje pakankamas informacinės infrastruktūros veikimas, tenkinant vietos gyventojų poreikius, buvo neįmanomas. Okupacinė Vokietijos administracija pašto, telefono, telegrafo linijas naudojo tik militaristiniams tikslams.

Vienas pirmųjų Lietuvoje skyrius

Lietuvos administracinėje teritorijoje Ober-Ost okupaciniu laikotarpiu veikė tik 17 pašto skyrių. Skyriai priklausė Postgebiet Ober-Ost, pašto teritoriniam tinklui. Jo skyrius Kuršėnuose neveikė.

1918 metais, pasibaigus karui bei kuriantis valstybei, lapkričio16 dieną tuometis finansų, prekybos ir pramonės ministras M. Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo įkurta Lietuvos pašto valdyba. Gruodžio 15 dieną Lietuvos pašto valdyba Maksui Cigleriui išdavė leidimą Kuršėnuose įkurti pašto skyrių. Įdomu tai, kad vokiečių administracijai perdavus teises kurti pašto, telegrafo ir telefonų skyrius, jau 1918 metų gruodžio 26 dieną Kuršėnų skyrius pripažintas veikiančiu. Vienas iš šešių pirmųjų Lietuvoje. Manau, kad tai lėmė šalia esanti geležinkelio stotis. Bet dėl Raudonosios Armijos bei vietinių šalininkų bandymų kurti sovietinę valdžią, ši iniciatyva pašto paslaugoms nerealizuota. 1919 metų balandžio mėnesį Lietuvos pašto valdyba skiria naują pašto viršininką, lietuvį Antaną Juozėną. Tuomet, kuriant Lietuvos valstybę, raštingi, atsakingi, tautiškai susipratę žmonės buvo vertybė, todėl nelengva buvo surinkti reikiamus darbuotojus ir vadovus. Birželio 10 dieną A. Juozėnas buvo pasiųstas atidaryti naują pašto skyrių Pumpėnuose, todėl vėl nauju pašto viršininku paskirtas Jonas Nikolajevas iš Panevėžio. Galimai iš mūsų krašto tinkamo žmogaus nebuvo arba neieškojo. Australijoje gyvenantis lietuvis, filosofas, profesorius, vienas lietuviškosios enciklopedijos autorių Vytautas Doniela teigia, kad reikia ištaisyti svarbų netikslumą. Ilgą laiką manyta, kad 1919-1920 metais pirmuoju Kuršėnų pašto skyriaus viršininku buvo Stasys Jazdauskis. Šaltiniai teigia, kad S. Jazdauskis dirbo carinės Rusijos pašto tarnautoju Tiflise (dabartinė  Sakartvelo sostinė Tbilisis). Jis nuo 1919 metų gegužės mėnesio iki 1920 metų gruodžio mėnesio dirbo Papilės pašto viršininku, kol buvo paskirtas į Lietuvos pašto valdybą. Galimai literatūroje neatskirti Kuršėnai ir Papilė kaip administraciniai vienetai ar skyriai. Kaip ir Lietuvoje, mūsų krašte kuriantis valstybės pagrindams, vis aktyviau įsijungia tautiškai susipratę lietuviai, viešame gyvenime rašmenuojama lietuvių kalba. A. Juozėnas, J. Nikolajevas, pirmieji lietuviški pašto ženklai su norminiais vietovės pavadinimais, gali būti šio unikalaus proceso simboliais.

Pirmieji lietuviški įrašai kaip vietinė tapatybė

Materializuojantis  lietuvių siekiui atkurti nepriklausomą valstybę, 1917 metais Ober-Ost vadovybė, leido vokiškuose pašto ženkluose naudoti lietuviškus įrašus. Pirmieji išlikę Kuršėnų pašto ženklai yra ketvirtos Berlyno ir Kauno emisijų serijos. 1921 metų pabaigoje žinomi pašto ženklai su antspaudu „Kuršėnai“, naudoti Kuršėnų geležinkelio stotyje, kurioje buvo galima siųsti ne tik sausumos, bet ir oro paštu apmokėtą ir pažymėtą korespondenciją. Pavyzdžiui: laiškas, piniginė perlaida į Rygą truko vieną parą, į Berlyną – 2-3 paras.

Pašto ženklai tapo ir istorijos šaltiniais, pateikiančiais įrašus su vietos pavadinimais, kalendoriniais ženklais. Todėl jie yra gana retos kolekcinės vertybės, kainuojančios net po kelis šimtus eurų. Šie ženklai tarytum yra ir valstybės vizitinės kortelės, platinančios pasaulyje koncentruotą Lietuvos istorijos, kultūros, politikos informaciją.

Mūsų kraštas taip pat yra sudėtinė Lietuvos dalis, palikusi savąjį praeities palikimą. Čia ir globalioje informacinėje erdvėje galime rasti ir gimtojo krašto pavadinimus. Kiekvienas, net ir nedidelis epizodas, ateities tyrimams atveria užmirštus ar nežinomus faktų siužetus bei interpretacijas.

Arvydas ŠČIPOKAS

Asmeninio albumo nuotr.

Total
0
Dalinasi
Related Posts